Kalvos

KALVOS, kalneliai, nedideli reljefo iškilimai. Čia pateikti Mažeikių rajono kalneliai ir kalvos, kurių pavadinimai ir lokalizacija užrašyta renkant vietovardžius XX a. 8 deš.

A Ą B C Č D E Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž

A

• Alkos kalnas, žr. Dapšių piliakalnis. Kartais šis piliakalnis dar vadinamas Alkos kalnu. Tačiau atrodo, kad piliakalnis Alka pavadintas vėliau, gal būt, nuo kalnelio, esančio apie 150 m. į rytus nuo piliakalnio, Varduvos deš. krante, ties Alkos brasta. Jis savo forma primena ankstyva piliakalnį ir, gal būt, buvo alka.
• Alkos kalnas (buvo alkakalnis Av-685), Vadagių k., Varduvos upės pakrantėje, prie Alkos brastos. Tiksli vieta nenustatyta. Kalnelis - apie 0,25 ha ploto. Pagal panašų situacijos aprašymą painiojamas su Vadagių piliakalniu (Ar-624), nors iš VAK duomenų matyti, kad tai du atskiri paminklai. Aštuntame dešimtmetyje paminklinė alkakalnio lenta pastatyta prie kaimo kapelių (V.Vaitkevičius, 1998).
• Atžvilgos kalnas, Žadeikių k., 0,7 km nuo buv. Žadeikių pradinės mokyklos. Dirbama žeme.
• Auka, kalnelis Račių k. Viršuje kalnelio yra prasiveržęe šaltiniai. Yra į šiaurės vakarus nuo kaimo.
• Aukos kalnas, Pabradumės k. Vieta nežinoma (V.Vaitkevičius, 1998).

B

• Bagdono kalnas, kalva Kalniškių k. vakaruose, 2,5 km nuo Rubikų. Aukštis apie 10 m. Ant kalvos auga didelis ąžuolas. Vienų aiškinimu čia žuvę, kitų - netoli gyvenęs žmogus, pavarde Bagdonas.
• Baltkalnis, kalnas rytinėje Žibininkų k. dalyje, prie Varduvos. Apaugęs medžiais ir krūmais. Šlaite apie 20 m aukščio. Pavadinimas: šviesaus smėlio skardis, kuris leidžiasi šlaitu į Varduvą. Nuo smėlio spalvos ir vadinamas Baltkalniu. Pasakojama, kad šio kalno smėlis buvęs ypatingas: sudrėkintas turi savybę suakmenėti. Senovėje vietiniai ir aplinkiniai kalviai jį naudodavę formoms lieti.
• Baranausko kalnas, kalva Kalniškių k. pietryčiuose, apie 400 m. nuo Bagdoniškės pakalnės. Aukštis apie 15 m. Viršūnė nedirbama, smėlis, apaugusi krūmais. Yra netoli Baranausko, taip ir pavadinta.
• Barboros kalnas, Kalnijų k., apie 1,8 km į vakarus nuo Sedos. Apie 5 m aukščio. Tai krūmais apaugęs kalnelis. Per kalną eina vieškelis. Stovi kryžius.
• Barboros kalnas, Beržėnų k. Anksčiau čia buvo koplytėlė su šv. Barboros statula. Tai didelis, ilgas kalnas.
• Bažnyčios kalnas, tarp Pikelių ir Juodeikių, rytinėje miško kelio Pikeliai-Juodeikėliai pusėje, tarp pelkių. Kalva - 80 m ilgio (šiaurės pietų kryptimi), 18-20 m pločio, stačiais, iki 2 m aukščio šlaitais. Padavimai: Buvo bažnyčia, bet prasivėrė žemė ir ji prasmego. Kitas padavimas: 12 valandą ant kalno sėdi moteris, apsisiautusi raudona skara. Kiekvienas, čia pakliuvęs, paklysta. 110 m į šiaurę yra Perkūnkalnis (V.Vaitkevičius, 1998).
• Bertašiaus karmelita, kalva Bugenių k., apie 0,5 km į vakarus nuo Bugenių mokyklos. Plotas 2 ha. Tai prie Šerkšnės upės aukštoka kalva, apaugusi pušimis.
• Bezdalo kalnelis, Račių k., į šiaurę nuo kaimo, apaugęs pušimis, teka upelis. 2 m aukščio ir 15 m ilgio. Ant to kalno gyveno žmogus, pravarde Bezdalas.
• Bieliauskaitės kalnas yra pietineje Ukrinų k. dalyje, tarp Ukrinų ir Pocaičių k., į pietus nuo Ukrinų gyvenvietės. Kalnelis yra prie Kvistės upelio, apauges pušelėmis. Plotas 300 kv.m.
• Būgnų kalnas, Būgno kalnas buvo apie 400 m į vakarus nuo kelio Vaičaičiai-Seda, apie 500 m į šiaurę nuo Daratos kalnelio, 250 m į šiaurę nuo senojo kelio į Vaičaičius. Dabar čia išsiskiria tik pakiluma, turėjusi Būgnų kalnelio vardą. Ilgą laiką ariant, kalva buvo nuarta. Kalvelės plotas buvęs maždaug 0,5 ha, nurodomas 30 m aukštis (VAK). Seniau ant kalnelio dar stovėjo kryžiai, čia buvo laidojami latviai, sakoma, kad palaidoti rusai Šaveliai. Padavimai: A. Per švedų karus lietuviai ant šio kalnelio mušdavo būgnus, kviesdami į karą. Kiti pasakoja, kad, užėjus priešams, kalnelio viršūnėje buvo mušami būgnai ir pučiami ragai, šaukiant į kovą apylinkės karžygius (sakoma, kad Būgnų vardą kalnelis gavo todėl, kad naktį ten mušdavo būgnus; VAK). B. Ne kartą žmonės ant kalnelio matė žiburius, dideles liepsnas. Žiburėliai vaikščiodavo, neaukštai pasišokinėdami. C. Kartą netoli Būgnų kalnelio, artimiausios sodybos aplinkoje pasirodė Marija. Kasant ant kalnelio bulviarūsius, atkasė rūsius, kuriuose aptiko mergelių kaulų (mergeles ten kažkas buvo užvertæs). Po to buvo pastatyti kryžiai. Vėliau, kai ant kalnelio neliko kryžių, žmonės per Jonines ten eidavo deginti laužų. Už Būgnų kalno buvo žvyro, kai vežė žvyrą, iškasdavo žiedų (V.Vaitkevičius, 1998).

C

• Cebulis, kalnelis Miškėnų k., nuo geležinkelio į šiaurę.

D

• Dangaus kalnas, kalva Voverių k., prie Siaurupio. Aukštis apie 50 m. Vasarą kalnelyje sužaliuoja medžiai, žydi gėlės. Gražu kaip danguje.
• Dangaus kalnas, kalva Tirkšlių k., vakarinėje kapinių pusėje. Apaugęs pušimis, apie 20 m aukščio.
• Daratos kalnelis buvo Grūstės k., apie 720 m į vakarus nuo kaimo kapinių, apie 500 m į šiaurės vakarus nuo Pocevičienės sodybos. Pro kalną yra ėjęs senasis kelias į Vaičaičius. Nurodomoje vietoje, arimuose, dar matoma Daratos kalnelio vardą turėjusi pakiluma. Daratos kalnelis sunaikintas melioracijos metu, po 1962 m. Kalvelė buvo apie 30 arų ploto ir 20 m aukščio. Kalvos pašlaitėje tryško šaltinis, kurio duobė vėliau buvusi išcementuota. Padavimai: A. Švedų antpuolio metu prie Gaidžpilės kalno kovose žuvo Daratos vyras ir du (ar trys) sūnūs, kurių ji labai verkusi. Kai švedai iš šios apylinkės pasitraukė, ji ateidavo ant greta pilies buvusio kalnelio ir verkdavo dienomis, naktimis. Vieną dieną ji čia rasta negyva. Dėl to kalnelis pavadintas Daratos vardu. Kiti pasakoja, kad senovėje Grūstėje buvo pilaitė, kurią gindamas žuvo narsus jos valdovas. Liko jo žmonna Dorūnė - Dorutė - Dora, vėliau praminta Darata. Ji apsigyveno ant kalnelio ir iš jo niekur nebeidavo. Kartą apylinkes užpuolę priešai Dorūnę nužudė. Tačiau vietos karžygiai priešus vėliau nugalėjo, išvijo, o narsiąją Dorūnę palaidojo. Po to dar ilgą laiką matydavo kai kuriomis šviesiomis naktimis Dorūnę sėdinčią, kažką veikiančią. B. Švedų karo laikais moteris, vardu Darata, pasislėpusi verpdavo; ant kalnelio kažkokios mergelės verpdavo ir ausdavo drabužius. C. Ant kalno buvo koplyčia, toliau - visas miestas. Sakoma, kad ant kalnelio buvusią bažnyčią ar koplyčią sunaikino švedai. Šalia liko tik šaltinis, kuris būdavo visada pilnas vandens. D. Ganydami karves piemenys ant kalnelio matė bažnytinę procesiją, kuri tuoj pat dingo. E. Ant kalnelio matydavo vaikščiojančius žiburėlius. „Kalnas apylinkės žmonių gerbiamas” (1935 m.; VAK), „anksčiau niekas neardavo ir neardydavo, nes visiems tik „Daratos kalnas”, „Daratos kalnas”” (1994 m.). Kasant bulviarūsius, ant kalnelio rasta kaulų (ar žmonių - neaišku). Daratos kalnelis nurodomas arti Gaidžkalnio (ar Gaiškalnio), ant kurio stovėjusi padavimuose minima pilis (tačiau Gaiškalnis nelokalizuotas). Netoloiese Daratos kalno yra ir supiltu laikomas aukštas Pyrago kalnas (V.Vaitkevičius, 1998).

E

• Ežerupis, kalnas ir upelis pietineje Vadagių k. dalyje, kairėje Varduvos upės puseje. Tai upės status krantas, molingas kalnas ir upelis. Plotas apie 3 ha.

G

• Gaiškalnis, ties Sedos miesto riba su Kulšėnų k. Važiuojant į Židikus, reikėdavo šį kalną įveikti, „kalva visus gaišindavo”. Jį kerta Sedos-Renavos kelias, apie 5 m aukščio. Yra apie 0,7 km nuo Sedos kryžkelės.
• Gaižkalnis, Grūstės apyl. 1934 m. S. Ličkūnas nurodo, kad pagal žmonių pasakojimus pilis stovėjusi Gaižkalnyje, nuo kurio matomos septynios apylinkės bažnyčios. Ją sugriovę švedai. Netoli Gaižkalnio, ariant žemę bei imant žvyrą randama žalvarinių ir geležinių padargų, kurių keletas esą pateko į Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejų (VAK. 1935. Nr. 28. P. 42). Ten pat buvo rasta ir pinigėlių. Greičiausiai tai senojo Grūstės kapinyno vieta, netoli nuo jos buvusi ir pati gyvenvietė.

I

• Intos kalnelis, 0,5 km nuo Pikelių. Gyveno Inta. Nelabai aukštas ir yra apaugęs keliais krūmokšniais. Dydis 8 x 8 m.

J

• Jautakupio kalnas, Krakių k., 1,5 km į vakarus nuo malūno. Plotas 3 ha.
• Jono kalnelis yra prie Lūšės upės, netoli Pikelių malūno, 1 km į šiaurę nuo Pikelių. Dabar išlikęs krūmais apaugęs nedidelis kalnelis ant Lūšės kranto. Gyveno Jonas, kuris ant to kalnelio savo dukters atminimui pastatė koplytėlę.
• Juzumo kalnas. Manoma, kad čia stovėjo viena iš trijų Grūstės bažnyčių (manoma, kad antra - Mockaus miškelyje, trečia - kapinėse).

K

• Kalnelis, apie 150 m į rytus nuo Dapšių piliakalnio, jau Varduvos upės dešiniajame krante, ten, kur per Varduvą buvusi Alkos brasta. Kalnelis beveik apskritas, aikštelė apie 30 m ilgio (PR-ŠV kryptimi), 28 m pločio (ŠR-PV kryptimi). Kalnelis 1,5-2 m aukščio šlaitais, jį iš šiaurės vakarų ribojo Varduva, iš likusių pusių juosia pelkėtos pievos. Tyrinėjimų metu kultūrinio sluoksnio aikštelėje neaptikta. Tyrinėtojo V.Daugudžio manymu, tai galėjo būti vieta, nuo kurios kilo Alkos brasta per Varduvą pavadinimas. Nuo to laiko Alkos vardu pavadintas Dapšių piliakalnis(V.Vaitkevičius, 1998).
• Kartuvių kalnas yra 1 km į šiaurę nuo Leckavos, kairiajame Vadaksties upės krante. Kalnelis apaugęs pušimis ir eglelėmis. Aukštis 40 m. Pavadinimas kilęs nuo 1863 m. sukilimo: ten buvo kariami sukilimo dalyviai. Padavimai: A. 1863 m. rusai pakorė apie 300 apylinkių sukilėlių. B. Čia Griežės ponas už menkiausius nusikaltimus korė baudžiauninkus. Kartuvėse girdėdavosi pakaruoklių siūbavimas.
• Kuilio kalnas yra rytinėje Žibininkų k. Šlaitas ir viršūkalnė dirbami. Apie 25 m aukscio. Kalnas pailgai apvalus, primenantis kiaulės nugarą, dėl to ir taip vadinamas.
• Kuilis, kalnas Miškėnų k., nuo geležinkelio tilto per Ventą į šiaurės rytus.
• Kupriškė, kalnelis 2 km nuo Pikelių, prie Lūšės upelio. Apaugęs krūmais ir atrodo panašus į kuprą. Seniau čia buvo koplytėlė (bažnyčelė). Pavadinimas nuo nelygaus paviršiaus.

L

• Lapurvė, kalnelis Kalnėnų k., prie Ventos. Plotas 1 ha. Auga medžiai, yra lapių, barsukų urvų.
• Leinikai, kalnelis Ritinės k., 4 km į šiaurės rytus nuo Lūšės.Gyveno stambūs ūkininkai Leinikai. Kalnelis apaugęs medžiais, naujai apstatytas pastatais. Dydis 100 x 100 m.
• Liepkalnis, kalva Grūstės k., 4,5 km į šiaurę nuo Sedos. Ant kalvos auga sena liepa. Plotas 0,5 ha.
• Liupšio kalnas, Kalniškių k. vakaruose. Aukštis 8 m. Viršūkalnė nedirbama, nes labai bloga žemė.

M

• Malonės kalnas, Malonkalnis yra Dacių k. šiaurinėje dalyje. Ant kalniuko auga viena eglė. Aukštis apie 10 m. Sako, kad ten sekmadieniais susirinkdavęs laisvalaikį praleisti jaunimas, todėl taip ir pavadintas.

O

• Ožio nugara, kalniukas Kalnėnų k., ties Balsio senkapiais. Ant kalniuko auga beržynas.

P

• Panų kalnas, Mergų kalnas, Pasruojės k. Tai esą buvusi slėpimosi vieta nuo užpuolusių priešų. Žmonės slėpdavęsi po kalnu iškastuose urvuose, į kuriuos įėjimas būdavęs slaptas. Kai kraštą XVII a. užplūdo švedai, ten pasislėpusios iš apylinkių subėgusios merginos ir jaunos moterys. Švedai buvę nustebinti nesutikdami niekur jaunų moterų. Sužinoję po kalnu esant pasislėpusias merginas, jie užvertę urvų angą ir taip palaidoję apie 2000 merginų ir jaunų moterų. Iš čia kilęs ir kalno vardas. Žuvusių merginų atminimui buvusi pastatyta ant kalno koplyčia. Kalno papėdėje yra šaltinis, kurio vanduo būdavo laikomas stebuklingu - pagydančiu skaudančias akis.
• Perkūnkalnis, tarp Pikelių ir Juodeikėlių, rytinėje Pušyno miško kelio į Juodeikėlius pusėje, šiauriniame miško pakraštyje. Kalnas 60 x 40 m dydžio, iki 4 m aukščio iškiliu viršumi. Padavimai: A. Šioje vietoje buvo pastatyta pirmoji Pikelių bažnyčia, kurią „sugriovė” Perkūnas. B. Senovėje buvo ginklų sandėlis, į kurį trenkė Perkūnas. Apie 110 m į pietus - Bažnyčios kalnas (V.Vaitkevičius, 1998).
• Perkūno kalnas buvo į šiaurės rytus nuo kelio Ruzgai-Pikeliai, kairiajame Varduvos krante, jos santakoje su Eglynupiu; dabar yra tapęs Varduvos tvenkinio pusiasaliu (į pietryčius nuo „Naftos” įmonės. Perkūno kalnas - netaisyklingo keturkampio formos, 30x28 m dydžio, 15 m aukščio šlaitais iš pietvakarių, pietų, pietryčių. Šiaurės vakaruose pereina į aukštumą. Padavimai: Senovėje čia stovėjo bažnyčia, Perkūnas ją sudegino. Nuo to kilo ir kalno pavadinimas (V.Vaitkevičius, 1998).
• Pilies kalnas, kitaip Jautakių piliakalnis.
• Pilies kalnas yra prie Varduvos upės, Kražiškių k. pakraštyje. Kalva apie 60 m aukščio. Apaugusi įvairiais medžiais. Plotas 0,5 ha.
• Ponkapis, kapas - kalnelis Nausodės k. rytinėje dalyje, netoli Sedulos ežero. Dydis apie 3 arai.
• Purvo kalnelis, Purvėnų k., prie Purvo upelio. Tai 1 ha žemės plotas prie A. Keršio sodybos.

R

• Račių Alkos, Aukos kalnas (alkakalnis), apie 1,2 km. į pietvakarius nuo tilto per Vaidoto upelio, kelyje Ruzgai-Žemalė, 700 m į vakarus nuo Vaidoto upelio, 200 m į šiaurės rytus nuo J. Rakščio sodybos, miške, tarp Raudonųjų pelkių. Kanelis - apie 15 m skersmens ir 3 m aukščio. Pietinėje aikštelės dalyje prie trikamienio beržo yra šaltinis, jis rytų kryptimi nuteka pakalnėn. Nurodoma, jog toliau šaltinis vadinamas Pūrupiu, įtekančiu į Šerkšnės upę. Apie alkakalnį yra išlikę padavimų.
• Ragankalnis, krūmais apaugęs skardis, rytinėje Viešetės pusėje; 1 km į šiaurę nuo Geidžių kelio. Aukstis 10 m.
• Ragankalnis, kalva Kalniškių k. vakaruose (už Liupšio kalno į rytus). Apie 15 m aukščio. Ant kalvos neauga joks medis, apie ją buvo kūdros. Žmonėms rodydavosi, kad ten raganos skalbiasi. Taip zmonės ir pavadino Ragankalniu.
• Raganos kalnas, Purvėnų k., kaimo laukuose, kur buvo kolūkio sodas, 500 m į pietryčius nuo buvusios J.Undžiaus sodybos, 30x30 m dydžio. Buvo rastas žalvarinis kirvelis.
• Raganos kalnas (Leckavos piliakalnis). Padavimai: A. Ant kalno gyveno ragana, kuri čia turėjo pasistačiusi rūmus. Ragana buvo nedora ir kerštinga. Pridarė apylinkių žmonėms niekšybių, žmonės ją sučiupo, užkūrė rūmus, į ugnį įmetė pačią raganą, ji liepsnose sudegė. B. Vakarais prie kalno vaikų neleisdavo, sakydavo, „ten sėdi raganos” (Šliavas J., 1978). Nuo kalnelio į pietus žmonės rinkdavosi Joninių švęsti, kūrendavo laužus. Ant kalno iškeldavo Joninių kartį. Kitas jo vardas - Vestuvių kalnas. Šalia Gilupio, piliakalnio pašlaitėje, buvo šaltinis, į kurį anksčiau buvo įstatyta statinė. Žmonės vandens nešdavosi namo buteliais. Šaltinis užslinko šlaitui šliaužiant.
• Raudonskardis, Kiminiškių k., apie 3 km į pietus nuo buv. Bugenių mokyklos. Plotas 0,5 ha. Prasta žemė, mažai želia žolė.
• Raudonskardis, skardis prie Viešetės upelio, prie Tirkšlių-Geidžių kelio šiaurės pusėje. Dabar nukastas, plikas, raudono smėlio, 5 m aukščio.
• Raudonskardis, Ventos upės krantas - skardis Kurmaičių k. Apie 5 m aukščio. Yra čia raudonos spalvos molis, nugriuvęs.
• Raudonskardis, skardis rytineje Žibininkų k. dalyje, prie Varduvos. Rusvo smelio, aplink apaugęs medžiais ir krūmais. Aukštis apie 25-3O m. Pavadintas nuo to, kad jis yra rusvo smėlio spalvos.
• Rimkaus kalnas, Milių k., į rytus nuo Kutuvio, 0,5 km nuo Ventos. Pavadinimas nuo Rimkaus pavardes.
• Rupūžkalnis. Vieną kartą Svirkančių k. gyvenantis žmogus rudeniop susiruošė grybauti į Kapėnuose esančius miškus. Šis kaimas dar neturėjo pavadinimo, todėl žmonės šį kaimą vadino taip, kaip jiems patiko, bet pavadinimo taip ir nesugalvojo. Tą dieną lijo, buvo šalta, niūru ir labai juodi debesys sklandė virš Kapėnų. Žmogus ilgai klaidžiojo po miškus nieko nerasdamas, ir po kurio laiko nusprendė eiti namo. Traukdamas namo pamatė senas kapines ir sušuko: - O, velniai, rupūžės, čia gi kapinės! Sulig tais žodžiais žmogus pradėjo grimzti ir nugrimzdo. Jo garbei šį kaimą pavadino Kapėnais, o už esantį kalną - Rupūžkalniu.

S

• Sedos piliakalnis. Į šiaurę nuo Sedos, aukštumoje, kairiajame Varduvos krante, prie ribos su Padvarninkų kaimu buvo vadinamoji Maža pilalė arba Kalpės kalnas, Karpos kalnas. Tai apie 40 m skersmens pakilimas, tarsi žiedo formos pylimas, kuris XX a. pr. imtas arti ir dabar jau sulygintas su lauku. 1905 m. jį apžiūrėjęs L. Krzywickis abejojo, ar tai piliakalnis. 1905 m. žvalgė L. Krzywickis, 1948 ir 1969 m. - Istorijos institutas. Vadinamas dar Gruobynas .
• Skidakalnis, kalniukas Jautakių k., 8 km į šiaurės vakarus nuo Tirkšlių. Dydis 300 x 200 m.
• Stonkaus raguva, kalva Linksnakių k., į šiaurę nuo Bugenių pradinės mokyklos. Plotas apie 2 ha. Dalis ariama, pakalneje pieva, krūmai.

Š

• Šatrija, kalnas Varduvos upės. Plotas 1 ha (V.Vaitkevičius, 1998).
• Šudlenkė, kalva Kušlėnų k. centre. Ant kalvos yra Kušlėnų senkapiai.
• Švedkalnis, Skėrių k. Vadinamajame Švedkalnyje yra plokštinis degintinis kapinynas, kur aptikta XI-XIII a. įkapių: masyvi vėlyvo tipo (XIII a.) žalvarinė pasaginė segė su stilizuotais gyvuliniais galais, pasaginė segė paplatintais ir kiek pastorintais galais, trys XI-XII a.žalvariniai svarstyklių svoreliai, geležinis 93 cm ilgio ir 4,5 cm pločio kalavijas. Radiniai Šiaulių Aušros muziejuje ir Vytauto D. Kultūros muziejuje .
• Šventorėlio kalnelis. Tai 160 m ilgio (ŠR-PV kryptimi), 50 m pločio, kelių metrų aukščio kalva, apie 500 m į šiaurę nuo kelio Leckava-Ežerė, į šiaurės rytus nuo Vadaksties ir Gilupio santakos, apie 100 m į pietus nuo Vadaksties upės. A. Sakoma, čia buvo pilis, kurią jūromis atkeliavę priešai išgriovė (Ličkūnas St., 1936). B. Kada šiose apylinkėse tarp kalvinų ir katalikų buvo kovojama dėl Leckavos bažnyčios, katalikai nebegalėjo joje melstis, tai slaptai melstis jie rinkdavosi ant Šventorėlio kalvos (VAK; 1622 m. bažnyčią Leckavoje pasistatė kalvinai, o 1637 m. - katalikai). C. Ant kalnelio buvo senų laikų bažnyčia. „Žmonos susirinkusios užkurdavo laužą ir degindavo aukas, verkdamos savo vyrų. Todėl ir kilo tas vardas „Šventpilis”, „Pilies Šventorėlis". D. Čia matydavo sėdintį ir verkiantį vaiką, vaikščiojančias švieseles (Šliavas J., 1978). Spėliojama, kad ant kalnelio yra „kai kas” palaidota. Manoma, kad čia yra XVIII a. senkapiai, buvo rasta žmonių kaulų nuolaužų. Šventorėlio kalnelio P-PV papėdėje, Gilupio griovoje trykšta ir nuteka į Gilupį šaltinis. Tai maždaug 50 cm skersmens verdanti akis. Tikima šaltinio vandenio gydomosiomis savybėmis, daugiausia žmonės plaudavosi akis (kai „ašarodavo, bėgdavo, kai puto”). Šaltinis lankomas, valomas ir dabar, nešamasi vandens namo (V. Vaitkevičius, 1998 m).

V

• Valto kalnas, dar kitaip vadinamas Valto rubežis, Kalnėnų k., prie Ventos upes. Kalnas apaugęs krūmais, stačiais šlaitais. Plotas 0,5 ha.
• Vizginas, kalnas Pabradumės k., 400 m nuo buv. Žadeikiu mokyklos. Dabar dirbama žemė.

Ž

• Žydų kalnas. XIX a. pradžioje Užlieknės kaimo centre, ant kalno buvo pastatyti dideli rūmai. Juose gyveno žydai. Vieną kartą kalnas atsivėrė ir į jo prarają pradėjo smegti rūmai. Tuo tarpu vienas žydas, norėdamas išsigelbėti pasičiupo brangenybes, išbėgo lauk ir ėmė viską ir užkasė. Kai tik užkasė tą lobį, rūmai visiškai susmego į prarają ir vėl liko pats paprasčiausias kalnas. Žmonės to įvykio atminimui ant kalno pastatė paminklą, ant kurio įamžino visų ten gyvenusių žydų vardus, pavardes, ir pavadino tą kalną Žydų kalnu. Ir dabar ant to kalno tebestovi paminklas, o daugelis tiki, kad jame kažkur tebėra užkasti lobiai.
• Žvyrynas, kalniukas Dacių k. pietuose, prie pat Rudpelkes. Stambus smėlis, nedirbamas. Aukstis apie 6 m.