Grūstė

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search

Kitas straipsnis apie UAB „Grūstė"

 Gears.gif  Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.
Grūstė
Gruste.MKE.2008-06-27.jpg
Informacija
Seniūnija: Sedos seniūnija
Plotas: 713,6 ha
Gyventojai: 92 (2001 m.)
Grūstė
Paminklinis akmuo su užrašu: „Tu kurs aukštai laimink mūsų žemiškus vargus", 2011

GRŪSTĖ, kaimas Sedos seniūnijoje, 5 km į šiaurės vakarus nuo Sedos, tarp Sedos-Ylakių kelio ir Varduvos upės. Šiaurėje ribojasius su Butikių k. Yra veikiančios kapinės, kuriose - koplyčia ir varpinė. Grūstę sudaro Gurauskynas, Jonatynas, Letukynas, Kėmtainė, Majauskynas ir Grūstė.

Gyventojai

Gyventojų skaičius: 1816-1817 m. buvo 24 ūkiai ir karčema, 173 gyventojai, 1923 m. - 69 sodybos, 385 gyv., 1939 m. - 80 sodybų, 367 gyv., 1959 m. - 314, 1970 m. - 264 gyv., 1973 m. - 74 kiemai, 1979 m. - 166, 1989 m. - 108, 2001 m. - 92 gyv. (50 vyr., 42 mot.), 2011 m. - 70 gyv., 2013 m. - 27 kiemai, 62 gyv.

Kaime gyvena bitininkas Dominykas Vytautas Žumbys, kuris turi 60 bičių šeimų (2010 m.). Prieš keletą metų jo sodyboje vyko respublikinio bitininkų sąskrydžio atidarymas.

  • Audrius Gineitis, Lietuvos karininkas, karo aviacijos lakūnas.
  • 1949-11-11 gimė Bronislovas Stasiulis, Lietuvos ir Skuodo rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas.

Istorinės žinios

Vietovė „Grunstė” minima 1253 m. balandžio 5 d. Livonijos ordino ir Kuršo vysk. teritorijų dalybų akte. „Grūstės laukas” (feldt Grunsten) minimas 1426 m. nustatant sieną tarp Lietuvos ir Livonijos. Ta pati vietovė (Grumste veldt) paminėta ir 1540 m. [1]. Dabartinis Grūstės kaimas sutapatinamas su senuoju Grūstės valsčiumi, o kartais ir su buvusiu, bet dabar jau išnykusiu Bareikių miestu.

Grūstės kapinės

Nuo XIV a. Grūstė buvo valsčius. Jis minimas 1534 m.ir 1567 m. aktuose. 1568 m. Skuodo valdų inventoriaus išraše aprašyta Grūstės k. laukų, pievų, miškų ir ganyklų ribos su valakais[2].1585 m. Grūstės laikytoju buvo Stanislovas Valentinavičius – Opulskis. Tai matyti iš 1585 m. spalio 8 d. dviejų anstuolių pareiškimo Žemaičių žemės teismui. 1589-1591 m. Grūstės tijūnu buvo Petravičius Fursas [3]. Pats Grūstės kaimas minimas tik 1667 m. Skuodo dvaro inventoriuje. Manoma, kad čia galėjęs būti dabar išnykęs Bareikių ( ar Bareikavos) miestas.

Anot žmonių pasakojimų, miestas, kurį XVI a. įkūrė Chodkevičiai buvęs dabartinių Grūstės kapinių vietoje. 1565 m. Chodkevičius gavo Bareikius kartu su visa Skuodo grafyste. Kai kurie tyrinėtojai su tuo sieja Chodkevičių kilmę; jie Chodkevičius kildina iš Bareikių. Pasak A. Kojelavičiaus, Bareika buvo kunigaikščio Vytenio dvariškis, pasižymėjęs milžino totoriaus įveikimu. Kartą medžioklėje jis kunigaikštį iš pelkių išgelbėjęs ir uš tai gavęs tiek žemės, kiek per vieną dieną galėjęs apeiti. Todėl jis buvo pramintas Chodko, o Bareikiai nuo to Chodkevičiais tapo. Taigi XVI a. Chodkevičiai, Bareikių miestelį Žemaitijoje kurdami, dar galėjo save iš Bareikių kildinti ir savo pirmtako garbei taip miestelį pavadinti. Tiesa, lenkų heraldikai tokią Chodkevičių kilmės interpretaciją neigia. Dabartiniai Grūstės gyventijai pasakoja panašią legendą apie Chodkevičių, tik mini ne Vytenį, o Vytautą. Vladislovas Majauskas ( g. 1943 m. Grūstėje, dabar gyvenantis Telšiuose ) pasakoja: “ Yra tokia legenda, kad Grūstėje medžiojęs stumbrus Vytautas ir jam gyvybę išgelbėjęs Chodkevičius. Jis už tai gavęs nuo Vytauto žemės tiek, kiek sugebės per vieną dieną apeiti.

1568 m. Bareikiai priklausė Grūstės valsčiui. Tais metais Jokūbo Lankovskio sudarytas inventorius žymi, kad Bareikiuose buvo 93 sklypai su namais, prekyviete, šešios gatvės. Miestui priklausė 86 valakai ir 20 margų žemės. Žmonės pasakojo, kad čia buvusios net trys bažnyčios. Bareikiai užėmė dvigubai didesnį plotą negu tuometinis Skuodas ar Salantai ir ribojosi su Mosėdžiu, Vabalių, Kaukolikų ir kitais kaimais.Bareikių miesto išnykimo aplinkybės nėra aiškios. Žmonės pasakoję, kad jį sugriovė švedai Jono Kazimero laikais, tačiau dar prieš švedų karus 1643 m. sudarytame Grūstės valsčiaus inventoriuje Barikiai nebeminimi, o Žemaičių bažnyčių sąraše Bareikių bažnyčios nebėra nuo 1613m.

1806 m. Grūstėje pastatyta koplyčia, kurią 1880 m. parapiečiai atstatė. Priklausė Sedos bažnyčiai.

Taigi, kaip matyti, Grūstės istorija yra paini ir iki galo neatskleista.Labai trūksta tikslių jos raidos duomenų, bet aišku tai, kad žmonių čia gyventa jau labai seniai ir kad XVI-XVII a. čia jau buvęs gana didelis miestelis.Be to,senovėje čia galėjusi būti šventa pagonių vieta.Čia yra nemaža kalniukų (greičiausiai alkakalnių), žmonės dar atsimena šventus šaltinius, tebėra ir senų ąžuolų-matyt, būta ir šventų giraičių.Dabar daug kas sunaikinta, kalnai suarti, sulyginti.Yra išlikę Būgnų kalniukas, Mockaus miškelis, Varduvos ąžuolas.Išlikę ir pasakojimų, legendų apie juos.

1775 m. Padūmės mokesčio žiniaraštyje nurodoma, kad Grunscie yra tie patys Tiškai (Grunscie alias Tyszki). Iš to paties žiniaraščio matyti, kad Tiškai ten turėjo Dūmas (Būdavo apmokestinamas kiekvienas kūrenamas židinys. Šis prievolės vienetas dūmu vadintas dėl to, kad kūrenant židinį be kamino, rūkdavo visas šiaudinis dūminio gyvenamojo namo stogas. Buvo taikomas Rusijoje, Lenkijoje, Balkanuose (čia XIII a. – XIV a. vadintas dymnina). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ūkį dūmu imta vadinti XIV a., kai buvo siekiama išvengti prievolių didinimo ir keli dūmai jungėsi į tarnybą. Dūmą paprastai sudarė mažoji valstiečio šeima. Po XVI a. vidurio Valakų reformos dūmas tapo ūkio ir sodybos sinonimu. Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1649 m. įvestas mokestis nuo dūmo padūmė. 1795 m. Rusijai užėmus Lietuvą, apmokestinimo vienetu tapo revizinis asmuo ir dūmai nebebuvo registruojami.) Pagal metrikus bajorai Tiškai bent jau nuo 1654 m.iki 1705 kūrė šeimas Grunstėje (Grunscie), kai kada kaimą pavadindavo Tiškais, o iki 1825 m. kūrė šeimas Tiškuose (Tyszki), kai kada kaimas vėlgi būdavo pavadintas Grąnscie. Taigi tuo periodu buvo dveji kaimai pavadinimu Tiškai vienas šalia kito. 1918 m. žemėlapyje nurodoma vietovė (kaimas ir valsčius lenkiškai Grons'cie).

1928 m. Grūstės kaimas buvo išskirstytas vienkiemiais. 1935 m. kaime buvo paštas ir vandens malūnas[4], krautuvė, pas vietos šaulių skyriaus vadą M. Kemtį įsteigta vieša skaitykla [5]. Nuo 1948 m. kaime veikė mokykla, Stanislavos Mikalauskaitės namuose. Stanislava gyveno didelėje troboje, neturėjo šeimos,todėl vietos užteko ir mokytojai gyventi, ir vaikams mokytis. Pirmoji šios mokyklos mokytoja buvo Danutė Daržinskaitė, mokėsi apie 30 mokinių. Dėl sunkau namo šeimininkės charakterio mokytojos ilgai neužsibūdavo. 1950 m. mokykloje dirbti pradėjo Aldona Steponavičiūtė. Ir ji pas Mikalauskaitę ilgai nepagyveno - persikėlė pas netoliese gyvenančius Kybartus. Apie 1954 m. mokykloje pradėjo dirbti kita mokytoja Valė Vaznytė. Dirbdama mokykloje ji susituokė su Teodoru Stonkumi ir taip pat gyveno pas S. Mikalauskaitę. Ir jaunavedžiams su namo savininke dažnai kildavo ginčų, todėl Stonkai persikraustė pas Juzumus. 1958 m. S. Mikalauskaitė nutarė mokyklos savo namuose nebelaikyti. Imta ieškoti kitos vietos mokyklai. Dėl to labai stengėsi apylinkės pirmininkė bei grūstiškiai Pačerinskai ir Sripeikos, nes jie turėjo daug vaikų. Buvo nuspręsta prašyti netoliese gyvenančio Stepono Mikalausko, kad Grūstės mokykla būtų atidaryta jo namuose. Šis nuėjo pas S. Mikalauskaitę atsiklausti, ar ji tikri nebelaikys mokyklos. Tik jai patikinus, kad atsisako ir mokinių, ir nuomininkų, sodybos šeimininkas sutiko, kad mokykla būtų atidaryta jo namuose. Naujoje mokykloje mokytoja dirbo V. Stonkienė, vėliau - Danutė Prialgauskienė. Pas Mikalauskas mokykla veikė iki 1977 metų. Uždarius ir ir šią, visi persikėlė į Orvydiškių pradinę mokyklą [6], [7].

1951 m. birželio 1 d. MGB Sedos r. sk. operatyvinė grupė Grūstės k. karinės operacijos metu nukovė 3 partizanus: Juozą Lazdauską (slapt. Vanagas, 1927 m., būrio vadas), Joną Strazdauską (Perkūnas) ir Janiną Balčienę (Kregždutė, g. 1925 m.)[8].

Prie Sedos-Ylakių kelio yra 1934 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas. Statė Šaulių s-gos XIII rinktinės penktojo Sedos būrio Grūstės skyrius Sedos vls. viršaičio, savanorio, ūkininko Martyno Kemčio žemėje ir jo iniciatyva. Paminklas - akmenų mūro obeliskas su akmeniniu kryžiumi viršuje. Priekinėje pusėje yra Vyčio, skydo su Vyčio kryžiumi reljefai ir lėkštose nišose 2 įrašai (viršutinis nurodo, kokiam įvykiui pažymėti pastatytas paminklas, apatinis žymi pastatymo datą ir statytoją). 1940 m., Raud. armijai okupavus Lietuvą, vietos aktyvistai nugriovė paminklo kryžių. 1941 05 01 sodybos šeimininkas buvo ištremtas (mirė 1945 08 12 Taišeto lageryje, Irkutsko sr.). 1941 m. paminklo kryžius buvo atstatytas. 1945 m. paminklas vėl nuniokotas - nugriautas kryžius, numušti reljefai, apnaikinti įrašai. Neprižiūrimas paminklas apsamanojo. Kemčiaus sūnaus Vytauto iniciatyva jis 1989 m. restauruotas ir vasario 16 d. atšventintas. Prie paminklo įrengta aikštelė, išklota betono plytelėmis, pastatyti suoliukai[9].

Nepriklausomybės paminklas

1928 m. Grūstės šaulių grandis savo lėšomis prie Sedos-Ylakių kelio pastatė iš akmenų sumūrytą piramidės formos paminklą Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui pažymėti. 1928 m. paminklo vietai žemės lopinėlį padovanojo Martynas Kemtys, mūrijo Justinas Mikalauskas iš Butikių k., padėjo Antanas Virkšas. Visiems darbams vadovavo M. Kemtys. Paminklą pašventino Sedos klebonas kanauninkas M. Vėlutis. Į užsmaluotą butelį yra įdėta nuotrauka ir raštas ir įmūrytas tarp pamatų ir perdangos. Prie paminklo pasodino alyvų, o toliau apjuostas eglių eile. Šie augalai vėliau paminklą saugojo nuo sunaikinimo. Paminklą ketino nugriauti Ylakių VK pirmininkas. Kryžių nudaužė vienas Grūstės k. gyventojas. Buvo apmuštos raidės, Vytis. 1988 m. rudenį paminklas sutvarkytas. Darbams vadovavo M. Kemčio sūnus Vytautas iš Šiaulių. Dirbo Pranas Mockus, Petras Juzumas ir Kazimieras Zaboras su žmona. Per vasario 16-ąją Sedos klebonas Algis Genutis paminklą pašventino. Atstatymo darbus finansavo Sedos apylinkė [10].

Mikrotoponiminiai vietovardžiai

Pyrago kalnas Grūstės k.

Padavimai. Grūstėje Vytautas medžiojo stumbrus, toje medžioklėje jam gyvybæ išgelbėjo Chodkevičius. Už išgelbėjimą jam Vytautas pažadėjo tiek žemės, kiek jis sugebės apeiti per vieną dieną

  • Daratos kalnelis buvo apie 720 m į vakarus nuo kaimo kapinių, apie 500 m į šiaurės vakarus nuo Pocevičienės sodybos. Pro kalną yra ėję senasis kelias į Vaičaičius. Nurodomoje vietoje, arimuose, dar matoma Daratos kalnelio vardą turėjusi pakiluma. Daratos kalnelis sunaikintas melioracijos metu, po 1962 m. Kalvelė buvo apie 30 arų ploto ir, kaip nurodoma, 20 m aukščio (VAK). Kalvos pašlaitėje tryško šaltinis, kurio duobė vėliau buvusi išcementuota. Padavimai: A. Švedų antpuolio metu prie Gaidžpilės kalno kovose žuvo Daratos vyras ir du (ar trys) sūnūs, kurių ji labai verkusi. Kai švedai iš šios apylinkės pasitraukė, ji ateidavo ant greta pilies buvusio kalnelio ir verkdavo dienomis, naktimis. Vieną dieną ji čia rasta negyva. Dėl to kalnelis pavadintas Daratos vardu (VAK). Kiti pasakoja, kad senovėje Grūstėje buvo pilaitė, kurią gindamas žuvo narsus jos valdovas. Liko jo žmonna Dorūnė - Dorutė - Dora, vėliau praminta Darata. Ji apsigyveno ant kalnelio ir iš jo niekur nebeidavo. Kartą apylinkes užpuolę priešai Dorūnę nužudė. Tačiau vietos karžygiai priešus vėliau nugalėjo, išvijo, o narsiąją Dorūnę palaidojo. Po to dar ilgą laiką matydavo kai kuriomis šviesiomis naktimis Dorūnę sėdinčią, kažką veikiančią (VAK). B. Švedų karo laikais moteris, vardu Darata, pasislėpusi verpdavo (VAK; ant kalnelio kažkokios mergelės verpdavo ir ausdavo drabužius). C. Ant kalno buvo koplyčia, toliau - visas miestas. Sakoma, kad ant kalnelio buvusią bažnyčią ar koplyčią sunaikino švedai. Šalia liko tik šaltinis, kuris būdavo visada pilnas vandens. D. Ganydami karves piemenys ant kalnelio matė bažnytinę procesiją, kuri tuoj pat dingo. D. Ant kalnelio matydavo vaikščiojančius žiburėlius. „Kalnas apylinkės žmonių gerbiamas”(1935 m.; VAK), „anksčiau niekas neardavo ir neardydavo, nes visiems tik „Daratos kalnas”, “Daratos kalnas”” (1994 m.,). Kasant bulviarūsius, ant kalnelio rasta kaulų (ar žmonių - neaišku). Daratos kalnelis nurodomas arti Gaidžkalnio (ar Gaiškalnio), ant kurio stovėjusi padavimuose minima pilis (tačiau Gaiškalnis nelokalizuotas). Netoliese Daratos kalno yra ir supiltu laikomas aukštas Pyrago kalnas. (V.Vaitkevičius, 1998).
  • Būgnų kalnas buvo apie 400 m į vakarus nuo kelio Vaičaičiai-Seda, apie 500 m į šiauræ nuo Daratos kalnelio, 250 m į šiauræ nuo senojo kelio į Vaičaičius. Dabar čia išsiskiria tik pakiluma, turėjusi Būgnų kalnelio vardą. Ilgą laiką ariant, kalva buvo nuarta. Kalvelės plotas buvæs maždaug 0,5 ha, nurodomas 30 m aukštis (VAK). Seniau ant kalnelio dar stovėjo kryžiai, čia buvo laidojami latviai, sakoma, kad palaidoti rusai Šaveliai. Padavimai: A. Per švedų karus lietuviai ant šio kalnelio mušdavo būgnus, kviesdami į karą. Kiti pasakoja, kad, užėjus priešams, kalnelio viršūnėje buvo mušami būgnai ir pučiami ragai, šaukiant į kovą apylinkės karžygius (sakoma, kad Būgnų vardą kalnelis gavo todėl, kad naktį ten mušdavo būgnus; VAK). B. Ne kartą žmonės ant kalnelio matė žiburius, dideles liepsnas. Žiburėliai vaikščiodavo, neaukštai pasišokinė.ami. C. Kartą netoli Būgnų kalnelio, artimiausios sodybos aplinkoje pasirodė Marija. Kasant ant kalnelio bulviarūsius, atkasė rūsius, kuriuose aptiko mergelių kaulų (mergeles ten kažkas buvo užvertæs). Po to buvo pastatyti kryžiai. Vėliau, kai ant kalnelio neliko kryžių, žmonės per Jonines ten eidavo deginti laužų. Už Būgnų kalno buvo žvyro, kai vežė žvyrą, iškasdavo žiedų.(V.Vaitkevičius, 1998).
  • Mockaus šaltinis buvo P kaimo dalyje, 130m į V nuo kelio Vaičaičiai - Seda, apie 100m į Š nuo Mockaus sodybos, vadinamajame Mockaus eglynėlyje. Vieta, apie kurią pasakojami padavimai, PV miškelio dalyje, klampioje, pelkėtoje, šaltiniuotoje vietoje (“liurlyne”). Dabar vieta numelioruota. PAVAD. A. Čia stovėjo bažnyčia, kuri prasmego kaiurai žemæ (kitų manymu, buvo miestas). Šimtmečiai pasakojo, jog Bružui apsireiškė, kad jo miškelyje, kur bažnyčia nuskendo, yra 12 statinaičių aukso. Jis turįs nueiti vidurnaktį, auksą atkasti ir toje vietoje vėl pastatyti bažnyčią. Tačiau nenuėjæs ir to nepadaræs. Kitą naktį jam vėl apsireiškė ir pasakė, kad jis blogai padaræs nenueidamas (kiti sako, kad Bružui pasirodė kunigas, kuris rodė į auksą ir liepė statyti bažnyčią, bet tas nepsiėmė, tai kunigas tik pasakė, kad kažkiek metų dar reikės jam vargti.- P.Š.). B Kartą naktį praeiviui akimirką pasirodė (iškilæs ?) visas miestas ir gražūs rūmai (P.Š). C. Kartą metuose čia kunigas laiko mišias, bet niekas nežino, kada, tik žino, kad vasarą. Jeigu kokį žmogų jis pamato, tuoj veda į požemius ir rodo pinigus. Vienu metu miškelio aikštelėje įsitaisė gyventi ubagas su ubage, jis buvo aklas, tai ji turėjo jį vedžioti. Kai ubagas mirė, greit apako ir ubagė. Žmonės kalbėjo, kad ji surado tuos kunigo pinigus ir apako, lygiai taip buvo apakæs ir tas ubagas (P.Š.). D. Kartą medžiotojas čia pametė patroną, kuris nukrito į rūsį,ten atsidūrė ir pats medžiotojas, matė pinigus, bet kas toliau atsitiko - neprisimena (P.Š.). “Eglynėlis iš kokių 150 senų eglių. Miškelio viduryje buvæs atviras pailgas šaltinis. Žmonės kalbėjo, kad tole vietoje esanti nuskendusi bažnyčia. Ta vieta buvusi laikoma šventa: niekas nekirtæs medžių ir neganæs galvijų” (B. Kviklys, 1991). Miškelyje iškasdavo visokių plytgalių, “bromo plytų”(V.Vaitkevičius, 1998).
  • Grūstės papelkys. Buvæs į PV nuo Mockaus pušynėlio. Tai buvusi maždaug 1 ha ploto pelkė-bala, kur tryško apie 20 atvirų šaltinių, verdančių dugne. Pavad. Čia nuskendæs dvaras ar miestelis. Dieną šaltinių dugne buvo matyti plytų. Ūkininkai papelkio nešienaudavo, čia neganydavo ir vaikams neleisdavo čia braidyti (V.Vaitkevičius, 1998).
  • Miškas gojai. PV kelio Seda-Skuodas pusėje, dešiniajame Bradumo upelio krante. Iš mokyklos mokiniai visada čia eidavo pasivakščioti. Buvo kalbama, kad čia yra ir akmenų su neišskaitomais parašais, nors tų akmenų niekas nebuvo radæs(V.Vaitkevičius, 1998).
  • Juzumo kalnas. Padav. Čia stovėjo viena iš trijų Grūstės bažnyčių (manoma, kad antra- Mockaus miškelyje, trečia- kapinėse.).
  • Varduvos ąžuolas. Yra Sedos apylinkėje, Grūstės kaime, prie Majausko sodybos. Aukštis 24 m, skersmuo 2.1 m, perimetras 670 cm, lajos plotas 520 m2. 1960 m ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m priskirtas prie rajoninės reikšmės paminklų. 1986 m paminklas aptvertas, pastatyta nauja informacinė lentelė. Šio ąžuolo vidus stipriai išpuvæs. Anga į drevæ yra 1.7 m aukštyje. Anga nedidelė 30x 40 cm elipsės formos. Iš likusios žemės matyti, kad į ąžuolą yra trenkęs perkūnas. 10 m nuo ąžuolo yra rusys daržovėms saugoti. Medis auga ant vandens erozijos paveikto Varduvos vakarinio kranto. Dabar Varduvos ąžuolas visas drevėtas, prieš 7-8 metus nudžiūvo. Grūstės kaimas, kuriame yra ąžuolas, labai senas, minimas 1252 m. iš 1820 m. Sapiegos dvarų surašymo matyti, kad Grūstė buvo vaitystė ir priklausė Sedos raktui. Iš tų laikų išliko tik šventorkalnis su kapais ir ąžuolas.

Susiję straipsniai

Šaltiniai

  1. ↑ Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1956. - T. 7. - P. 535.
  2. ↑ Feodalinių žemės valdų Lietuvoje inventorių aprašymas. - V., 1963. - P. 47.
  3. ↑ Rita Regina Trimonienė. Konfesinės problemos Žemaitijoje: stačiatikiai XVI a. II pusėje // Lituanistica. - 2008, T. 54, Nr. 2(74), p. 11
  4. ↑ Lietuviškoji enciklopedija. - T. 9. - P. 719.
  5. ↑ Rytas. - 1935. - Nr. 51.
  6. ↑ Vytautas Malūkas. Grūstė gyventojai kaimo centru vadina didžiules kapines // Santarvė. - 2010. - Spalio 09. - Nr. 114. - P. 8, 12.
  7. ↑ Jūratė Medeikytė. Grūstė pradinė - tik tris dešimtmečius gyvavusi kaimo mokykla // Santarvė. - 2019. - Birž. 21. - Nr. 49. - P. 9-10.
  8. ↑ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešimas, 2006 m.
  9. ↑ Kemtienė B. Nukentėję paminklai. - V., 1994. - P. 111 - 112.
  10. ↑ Šverebas P. Nepriklausomybės paminklas Grūstėje // Būdas žemaičių. - 1997. - Sausio 16.

  • Valerija Kvederaitė. Grūstės kaimas paminėjo gyvavimo sukaktį // Būdas žemaičių. - 2013. - Rugpj. 23. - Nr. 64. - P. 4, 7.

http://lithuanianmaps.com/images/KdwR_K17_Siady_1918_400dpi.jpg[[1]]

Gauta iš „https://mke.lt/index.php?title=Grūstė&oldid=47733“