Leckava
|
Straipsnis šiuo metu tvarkomas. Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia. |
| Leckava | |||
| |||
 | |||
|---|---|---|---|
| Informacija | |||
| Seniūnija: | Reivyčių seniūnija | ||
| Koordinatės: | 56°23'40″ š. pl. 22°14'20″ r. ilg. | ||
| Plotas: | 456,5 ha | ||
| Gyventojai: | 235 (2001 m.) | ||
LECKAVA, miestelis Reivyčių seniūnijoje, netoli Lietuvos-Latvijos valstybinės sienos, 9 km į šiaurės vakarus nuo Mažeikių, prie Ventos.
Yra bažnyčia (past. 1958 m.), medicinos kabinetas (2009 m. Leckavos seniūnaitijoje aptarnaujamų žmonių skaičius - 526), Mažeikių viešosios bibliotekos Leckavos filialas (2004 m. 202 skaitytojai, dokumentų fondas - 8967 vnt.), Ventos vandens matavimo stotis. Veikia Leckavos kaimo bendruomenė, nuo 1965 m. kaimo kapela (vad. Vytautas Šuliokas); joje groja ir dainuoja 16 žmonių.
Gatvės
Remiantis Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2005-07-21sprendimu Nr. T1-252 „Dėl gatvių pavadinimų suteikimo“ bei Valstybės įmonės Registrų centro 2005-08-16 raštu Nr. (1.30./1165) s-4273 Reivyčių seniūnijos Leckavos miestelio gatvėms suteikiami šie pavadinimai: Dariaus ir Girėno (ilgis 0,4 km, asfaltuota/žvyruota), Leckavos (1,2 km, brukio), Slėnio (0,2 km, asfaltuota), Sodo (0,4 km, žvyruota), Upelio (0,3 km, žvyruota), Ventos (0,4 km, žvyruota). Bendras gatvių ilgis - 2,90 km.
Gyventojai
Gyventojų skaičius: 1867 m. - 381, 1897 m. - 1176 gyv., 1909 m.- 2081 gyv. [1], 1923 m. kaime 31 ūkis, 169 gyv., miestelyje - 61 ūkis, 256 gyv., 1959 m. - 181 gyv., 1970 m. - 273, 1985 m. - 248, 2001 m. - 235 gyv. (118 vyr. ir 117 mot.).
- 1896-11-10 gimė žydų tapytojas Zalė Bekeris;
- 1902-07-01 gimė kunigas Anatolijus Stanevičius;
- 1902-07-16 gimė vargonininkas ir chorvedys Kostas Gaubis;
- 1902-11-15 gimė spaudos bendradarbis, visuomenininkas Alfonsas Nevardauskas;
- 1906-06-17 gimė dailininkas Antanas Liutkus;
- 1908-10-29 gimė Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, gydytojas Juozas Liutkus.
- 1938-03-19 gimė kunigas Juozas Sidabras
- 1942-02-16 gimė Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto Penitencinės teisės ir veiklos katedros vedėjas, docentas, socialinių mokslų daktaras Julius Dermontas.
Žinoma skiautinių meistrė - Birutė Stankevičienė (mirė 2008-07-05), kryždirbys Vytautas Edvardas Lukošius.
Istorinės žinios
Rašytoji Leckavos istorija prasideda nuo XVII a., bet archeologiniai paminklai rodo žmones čia gyvenus iš senovės laikų. Prie Leckavos atsiradimo prisidėjo Griežės (žr. atskirą aprašymą) reformatų bažnyčia. Ten XVII a. pradžioje buvo ne tik reformatų bažnyčia, bet ir mokykla. Tai negalėjo patikti katalikams. Dėlto pamaldus Žemaičių seniūnas Liackis tik 1 km atstmu nuo reformatų bažnyčios, kitoje Ventos pusėje, savo dvaro žemėje 1637 m. pastatė medinę Romos katalikų bažnytėlę (nurodoma ir kiti metai - 1630 m.), pakvietė kunigą, kurį ir išlaikė. Atsiradus dviem bažnyčioms, religinės kovos sustiprėjo; reformatai ir katalikai kartais net susimušdavo. Skundėsi valdžiai reformatus globojęs Magnus, skundėsi ir katalikų globėjas Liackis. 1644 m. Liackio statytoji bažnytėlė naktį į verbų sekmadienį sudegė. Jos vietoje Liackis 1645 m. pastatė kitą, didesnę bažnyčią ir, vyskupui leidus, atsikvietė du kunigus. Ši bažnyčia išbuvo iki 1783 m. Prie anrosios bažnyčios Liackis pastatydinęs keletą trobesių ir davęs daugiau žemės kitiems namams statytis. Pamažu pradėjo kurtis Leckavos miestelis. 1646 m., mirus Liackiui, ne tik dvaro, bet ir plačios apylinkės gyventojai jo labai gailėjosi. Jo statytąją bažnyčią žemaitiškai vadindavę Leckio bažnyčia; ir naujai įkurtą miestelį žmonės vadinę Leckio miesteliu – Leckava.
1785 m. Adomas Gurskis Leckavoje pastatė naują medinę Šv. Lauryno kankinio bažnyčią, kurią tik 1881 m. pakonsekravo vysk. Beresnevičius. 1841 m. Leckava buvo Viekšnių filija, kuriai priklausė 1 valakas 6 margai žemės. Tada jos kunigą tebeišlaikė dvaras. Vėliau Leckava pakelta parapija. Priklausė Viekšnių dekanatui, 1938 m. apjungė 2237 katalikus. 1658 m. Leckava pirmą kartą įvardita miesteliu. 1738-06-17 Viekšnių seniūnijos inventoriuje nurodyta, kad kaime yra 5 kiemai, kurie moka 45 zlotų mokestį. 1840 m. Leckavoje gyveno 45 valstiečių, amatininkų ir smulkių prekybininkų šeimos, dauguma jų buvo žydai.
Žinoma, kad leckaviškiai priešinosi rusų valdžiai. Naktį 1862-12-06 į Leckavos (Fermos) dvarą atvyko 26 rusų valdininkai ir Viekšnių seniūnijos vadovai paimti į rekrūtus seniūnijos valstietį Joną Gailių, dirbantį pas nuomininką Pisanka. Juos pamatę, Gailius ir kiti darbininkai, dirbę drauge jaujoje apsiginklavo geležinėmis šakėmis, kirviais ir basliais, puolė atvykusius ir sumušė (vienas jų kitą dieną mirė). Gailius su draugais pabėgo.
1863 m. sukilimo metu leckaviečiai vėl priešinosi rusams, remdami sukilėlius. Sukilimui pasibaigus rusai daug gyventojų ištrėmė, jų ūkiuse įkurdindami savuosius kolonistus. Ir 1905 m. leckaviečiai maištavo prieš rusus: mitingavo, išdaužė valst. monopolio krautuvę. Tautinis liet. atgimimas prasidėjo XIX a. gale, kada leckaviečius pasiekdavo draudžiamoji spauda.
Iki I-mo pasaulinio karo Leckava buvo žinoma Jokūbinių mugėmis. 1897 m. Leckavoje buvo 1176 gyventojai. Buvo trys pagrindinės, akmenimis grįstos gatvės. Savo laiku buvo iškilęs sumanymas sujungti Ventos—Dubysos upes kanalu ir jį pritaikyti laivininkystei. Viena laivų sustojimo vietų būtų buvusi ir Leckavoje. Jau buvo pradėti statyti tam tikri matininkų ženklai iš akmenų ir cemento mišinio. Pravedus geležinkelį, nuo šio projekto atsisakyta.
1913 m. rugsėjo 1 d. Leckavoje atidarytas pašto skyrius [2]. 1915 m. Leckava sudegė; liepsnoje dingo didesnė pusė miestelio namų.
Spaudoje nurodoma, kad leckaviškiai mažai skaito laikraščių ir dėlto esą mažai susipratusių žmonių [3].
Vėlų 1919 m. rudenį Latvijos kariuomenė Leckavoje paėmė į nelaisvę kuopą bermontininkų, kurių tarpe buvo 21 vokiečių tautybės. Juos išskyrė, nuvarė pakalnėn prie Ventos, išrengė iki baltinių ir pradėjo šaudyti; 19 nušovė vietoje, o du metėsi plaukti. Vienas jų nušautas prie upės kranto, kitas, įbėgęs į čia pat augantį spygliuočių mišką, pabėgo. Nušautieji bermontininkai palaidoti vietoje.
1931 m. įkurtas Vilniui vaduoti sąjungos Leckavos skyrius, kurio pirmininkas J. Strimaitis, sekretorius V. Šukevičius [4].
Nepriklausomybės metais Leckavos miestelis priklausė Mažeikių valsčiui. 1923 m. Leckavoje buvo 61 sodyba ir 256 gyv. Nuo 1928 m. gegužės 15 d. Leckavoje be esamų 3 prekymečių, buvo dar leidžiami 3 nauji prekymečiai: po šv.Lauryno atlaidų pirmą pirmadienį, po šv.Martyno pirmą pirmadienį ir po šv.Jurgio pirmą pirmadienį.[5].
II pas. karo metu Leckava vėl nukentėjo. Karo veiksmų metu sudegė miestelis su bažnyčia. Pamaldos buvo laikomos paprastame name; rusai trukdė naują bažnyčią statyti. Tik 1958 m. ant senosios bažnyčios pamatų pastatyta medinė gyv. Namo išvaizdos bažnytėlė, kuriai reikalingas lėšas sudėjo ir statybos darbus atliko be galo nuskurdinti leckaviškiai. Ypač aktyvūs statybos rėmėjai buvę iš Sibiro grįžę leckaviškiai tremtiniai (I ir II bolševikų okupacijos metu daugybė jų išgabeno į Irkutsko sritį). Bažnytėlės statybai aukos buvo renkamos net Sibiro tremtinių tarpe. Viena tik B. Kryževičienė surinkusi ir Leckavos klebonui pasiuntusi iš ten 1230 rublių.
Pokario metais Leckava tapo Mažeikių rajono apylinkės ir Šviesos kolūkio centru. Yra mokykla, pašto agentūra, biblioteka, krautuvė. 1959 m. tebuvo 181 gyventojas.
Nuo seno Ventos ir Vadaksnies upių santakoje po Žemaičių Kalvarijos atlaidų sekmadienį ir pirmadienį vyko garsi Jokūbonių mugė. Atvykdavo ne tik vietos žemaičiai, bet ir iš paprūsės, bei Liepojos daugybė prekybininkų, vertelgų iš Palangos atvažiuodavo žuvininkai su pilnais vežimais rūkytų menkių. Būrėjų, imtynininkų, komediantų palapinės, alinės, bei arbatinės keliomis eilėmis nusitęsdavo daugiau kaip per kilometrą iki pat Leckavos miestelio. Faktiškai mugė tęsdavosi keturias dienas ir net ilgiau. Joje vyraudavo lietuvių ir latvių kalbos. Lietuvai ir Latvijai tapusioms nepriklausomomis jau 1920 m. mugės vyko atskirai. Mugės vieta nuo Vadaksnies buvo atkelta toliau nuo valstybinės sienos, beveik į patį Leckavos miestelį. Ši mugė buvo keleriopai mažesnė, bet jos tradicija išsilaikė iki 1940 m. Dabartiniu metu ši šventė švenčiama vėl.
Leckavos kaime, kair. Vadaksties krante, prie Gilupio intako, lankoje yra kalnelis, vad. Šventorėliu (žr. Leckavos piliakalnis). Prie Vadaksties yra Kartuvių kalnas, ant kurio esą 1831-1863 m. nužudyta apie 280 sukilėlių.
2018 m. kaunietės Virgilijos Antanavičienės iniciatyva Lietuvos atkūrimo 100-mečio proga Leckavos miestelyje įamžinta buvusi mokykla – pakabinta informacinė lenta (autorius skulptorius Antanas Vaškys) su užrašu „Šiame pastate 1910–1966 m. veikė pradinė, vėliau septynmetė mokykla“. Tai ne pirmoji kaunietės dovana leckaviškiams: 2015 metais ant namo, kuriame gimė Popiežiaus Jono Pauliaus II motina, irgi pakabinta informacinė lenta.
Herbas
2008 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu Nr. 1K-1657 patvirtintas Leckavos herbas[6]. Heraldikos komisijoje svarstant herbo sukūrimo idėjas, nuspręsta pavaizduoti mitologinį paukštį – feniksą. Pasak senovės graikų ir romėnų legendų, feniksas, turėjęs labai gražias auksines ir raudonas plunksnas, senatvėje iš kvapių žolelių susinešdavo didelį lizdą susidegindavo. O iš tų pelenų iškildavo jaunas feniksas. Herbo etaloną sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Mėlyname lauke vaizduojamas iš raudonų liepsnų kylantis auksinis paukštis feniksas, jo liežuvis raudonas. Mėlyna spalva simbolių kalboje reiškia ištikimybę, dievišką išmintį, pastovumą ir sąžiningumą.
Mokykla
Išsamiau žr. Leckavos mokykla
1885 m. rusų valdžia Leckavoje įsteigė cerkvinę mokyklą ir ją pavedė Viekšnių popo globai. 1901 m. valsčiaus sueiga nutarė, kad Leckavos mokykloje būtų mokama ne tik rusiškai, bet ir lietuviškai. Valdant Lietuvą carinei Rusijai, Leckavos mokykla vadinosi „Cerkovnaja škola”, ji buvo Ruginio namuose. 1906 m. mokykla perkeliama pas M.Barkevičienę ir jau vadinosi „Leckavskoje narodnoje učilišče”. 1910 m. Seminiako iniciatyva buvo pradėta statyti nauja mokykla. 1913 m. rudenį vaikai jau rinkosi naujoje mokykloje. Buvo du komplektai. Mokytojas Šlaustas dirbo viename iš komplektų ir mokė vaikus lietuviškų žaidimų ir šokių. Mokykla sulietuvėjo ir vadinama Leckavos pradine. 1940 m. Leckavos pradinėje mokykloje mokėsi apie 60 mokinių. Mokė Stirbys ir Karvelytė. 1944 m. areštuojamas ir į Sibirą ištremtas mokytojas Stirbys, ten ir mirė. Mokytoja Karvelytė spėjo pasitraukti į Kauną. Mokykla uždaryta. 1945 m. mokykla vėl pradėjo darbą. Nuo mokslo metų pradžios iki 1948 m. pradinės mokyklos vedėju dirbo Simas Kasperavičius, mokytoja – Rekašienė. Mokėsi apie 70-80 mokinių. Po dviejų metų Leckavoje atidaryta progimnazijos 1-oji klasė. Direktore paskirta Remenčiūtė. Progimanzija ir pradinė mokykla buvo atskirai. Pradinėje mokykloje mokėsi apie 80 mokinių, o progimnazijoje – apie 35.
Po metų mokyklos sujungtos ir naujoji mokykla pavadinta Leckavos progimnazija. Nuo 1949 m. rugsėjo 1 d. mokykla pavadinta septynmete. Buvusioje progimnazijoje įrengtas bendrabutis. 1961 m. septynmetė mokykla perorganizuota į aštuonmetę. 1966 m. atidarytas priestatas. Nuo 1995 m. mokykla priklausė Senamiesčio pagrindinei mokyklai ir buvo jos pradinio ugdymo skyrius. Dabar mokykla uždaryta.
Sunaikintas paveldas
- Skulptūra Pieta. - Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, publikuota: Senoji lietuvių skulptūra. - V. 1994. - 144 p. - įl. 59. ISBN 9986-9000-1-8.
Etimologija
Vietovė, greičiausiai, bus gavusi dvarininko Liackio vardą. Vėliau buvo pridėtas žodelis „va", ir atsirado Liachava, po to Leckava[7].
Kiti straipsniai
- Leckavos apylinkė
- Leckavos miestelio senosios kapinės
- Leckavos miestelio naujosios kapinės
- Leckavos žydų bendruomenė
- Leckavos žydų kapinės
Šaltiniai
- ↑ Памятная книжка Ковенской губернии на 1910 г. - Ковна, 1909, стр. 21.
- ↑ Įvairios žinios. Leckava // Viltis. - 1913. - Rugs. 8 (21). - Nr. 105. - P. 3.
- ↑ Leckaviškėnas. Įvairios žinios. Leckava // Lietuvos aidas. - 1918. - Geg. 18. - Nr. 58. - P. 4.
- ↑ Lietuvos MA bibliotekos rankraščių skyrius: F. 183-762.
- ↑ Savivaldybė. - Kaunas, 1928. - Nr. 9. - P. 29.
- ↑ Valstybės Žinios. - 2009. - Sausio 6. - Nr. 1. - Publ. Nr.: 1
- ↑ S. Novikovaitė. Leckavos istorinė praeitis. Kraštotyrinis darbas. - Mažeikiai, 1988. - P. 1-2.
- Leckavos k. planas, 1869 m. // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 5, b. 3551.
- Tarybų Lietuvos encijklopedija. - V., 1986. - T. 2. - P. 500.
- Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. SA-3774, l. 632-633 (1738 06 17 Viekšnių seniūnijos inventorius).
- Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1958. - T. 14. - P. 318.
- A.Pocevičius. Mokykla švenčia... // Santarvė, 1993. - Nr.41.
- Jurgita Taučiutė. Trečiadienio valanda: Apie Leckavą // Būdas žemaičių. - 2005. - rugpj. 3. - Nr. 86.
- Zuzana Jokubauskienė. Leckavos miestelio istorija ir nūdiena. Kraštotyrinis darbas. Leckava, 1998. - 56 p.
- Po gražiausias rajono vietoves: Leckava // Santarvė. - 1992. - Rugpjūčio 1. - Nr. 60. - P. 3.