Maigų miškas
| Maigų miškas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 | |||||||||
| |||||||||
MAIGŲ MIŠKAS, Maiginė, yra 4,5 km į šiaurės rytus nuo Krakių gyvenvietės ir 3 km į šiaurę nuo Viekšnių, prie senojo Viekšnių-Laižuvos vieškelio, abipus Mažeikių-Šiaulių geležinkelio.
Iki 2000-05-01 šio miško vakariniu pakraščiu ir centrine dalimi ėjo Mažeikių-Akmenės rajonų riba, bet prijungus Viekšnių seniūniją prie Mažeikių rajono, visa miško teritorija yra Mažeikių rajone.
Istoriškai šį mišką sudaro du atskiri masyvai, vadinami Maigų miško pavadinimu. Miškas centrinėje savo dalyje juosia Maigų k, kurį vieškelis atskiria nuo Žiogaičių kaimo dalies, vadinamos Bimbalynu, pietinėje dalyje ribojasi su Milių k. Prie Bimbalyno miške yra Barzdinės pelkė, o prie jos truputį į pietryčius Žydpelkė ir Šernynės telmologinis draustinis (anksčiau ši vieta buvo vadinama Stirnyne, Karklupiu). Per mišką iš rytų į vakarus į Maigų ežerą teka Sūrupis (dar buvo vadinamas Godupiu, Ropedupiu) ir Prūdupis, į Baibelį – Šalteniai, pietinėje dalyje palei mišką – Mišeikis (į Ventą). Aukščiausias taškas – 80,7 m virš jūros lygio.
Pietinėje dalyje išilgai per mišką nuo vieškelio į vakarus į Maigų kaimą eina keliukas, vadinas Ilgšiliu. Ši miško dalis yra vadinama Ilgšiliu (plotas apie 20 ha).
Užėjus į Viekšnius tarybų valdžiai, 1941-06-27 vietinių aktyvistų buvo sugautas senas Viekšnių parapijos kanauninkas Jonas Navickas, atvarytas į Maigų mišką ir nušautas. Ta vieta žmonių buvo aptverta, pasodinta gėlių. Ilgainiui tvorelė supuvo, bet pasodinti lubinai dar ilgai žydėjo. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę ši kanauninko žuvimo vieta vėl buvo atnaujinta. 1998-08-19 ten buvo pastatytas ir pašventintas kryžius. Kanauninkas J. Navickas yra palaidotas Viekšnių bažnyčios šventoriuje. Ant antkapinio paminklo yra parašyta: „Mano tauta, ką aš Tau padariau”.
Prie Ilgšilio, vidury miško, auga stora ir aukšta pušis, kuri vadinama Šventąja pušimi. Maždaug už 30 žingsnių nuo pušies, tankiame eglynėlyje, 1948 m. partizanai buvo įsirengę slėptuvę.
Miškas labai smarkiai nukentėjo per 1993-01-14 uraganą ir vėlesnes audras. 1993 m. pavasarį kilo didžiulis gaisras, kuris truko dvi savaites. Išdegė daugiau kaip 12 ha.
PrieIlgšio keliuko auga pušis, Šventąja vadinama. Joje įkelta koplytėlė, mat netoliese būta bunkerio, kuriame slėpėsi apie 10 partizanų. Jiems maisto atnešdavo geležinkelio darbininkas Antanas Žylė.
Kita partizanų slėptuvė buvo prie Spanguolynės (Šernynės?) pelkės. Netoliese gyveno partizanų ryšininkė Marytė Strikauskienė. Karo metu ji slėpė numuštą rusų karo lakūną, o pokariu šelpė partizanus.
Iš Vilniaus pas seserį Šukienę į Žiopelių kaimą atvyko Stasys Degaitis, gim. 1907 m. Raseiniuose, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Vyras su aukštuoju išsilavinimu. 1945 m. jau buvo saugumo suimtas, bet jam pavyko pasprukti ir pabėgti į Mažeikių rajoną. Gyvendamas pas seserį, juto, jog juo domisi MGB, todėl pasitraukė į Maigų mišką ir organizavo ten besislapstančius vyrus.
Mažeikių MGB užverbavo viekšniškį Keršį dirbti agentu ir pasiuntė jį į Maigų mišką šnipinėti partizanų. Agentas Garsukas (Keršis) apsiskelbė, esą jam, partizanui Pelėdai, pavykę pabėgti iš neseniai sunaikinto Alberto Švažo bunkerio Milių kaimo miške.
Rekečių kaimo ūkininko partizano Šimkaus duktė Bronė Šarkienė agentui Garsukui, manydama, kad jis yra partizanas Pelėda, kaip tikram patriotui suorganizavo susitikimą su Stasiu Degaičiu-Kadugiu. Be Šimkaus, miške buvo ir Adolfas Daukšas-Beržas, gim. 1919 m., iš Pakliaupės kaimo. Šimkui išėjus į Latvijos miškus, A. Daukšas prisijungė prie S. Degaičio.
Netrukus Mažeikių MGB suorganizuota smogikų grupė, apsimetusi partizanais, per Garsuko žmoną, gyvenančią Viekšniuose, suorganizavo susitikimą su S. Degaičio vyrais. Smogikai su Lietuvos kariuomenės uniformomis, Vyčio kryžiais, gerai ginkluoti S. Degaičiui kėlė pasitikėjimą.
Į lemiamą susitikimą su smogikais Siaubu, Dobilu ir Viliumi, vadovaujamais ltn. Aleksandro Mezjanovo, S. Degaitis ir A. Daukšas atėjo į Mažeikių mišką 1948 m. rugsėjo 8-osios naktį. Smogikai pasakė, jog čia esą nesaugu ir reikia pereiti į mišką prie Krakių. Beeidami išsiaiškino, jog S. Degaitis su didesnėmis partizanų grupėmis ryšio neturi, todėl Rekečių kaimo ribose nutarė jį likviduoti. S. Degaitis buvo nukautas, o A. Daukšui, sužeistam į šlaunį ir šoną, tamsoje pavyko pabėgti. Geležinkelietis J. Žylė, sutvarstęs sužeistąjį, patarė jam neiti į senąsias vietas, bet partizanas pasakė, jog neturi kur eiti ir eis į senąjį bunkerį.
M. Strikauskienė pasakojusi, jog pas ją užėjo A. Daukšas ir Garsukas, pasėdėję ir išėję. Po kiek laiko miške pasigirdęs šūvis. Grįžęs Garsukas paprašęs valgyti ir pasakęs, jog daugiau nebeturi draugų ir eisiąs ieškoti kitų...
Kita versija apie A. Daukšo žūtį. Praėjus kelioms dienoms po S. Degaičio žūties agentas Garsukas pranešė MGB, jog su juo slepiasi partizanas A. Daukšas. 1948 m. rugsėjo 13-osios naktį smogikai Dobilas, Vilius, vedami Mezjanovo, atėjo į Maigų mišką. Ten jų laukė Garsukas. Jis smogiką Vilių nusivedė prie bunkerio, atsidarė angą, įlipęs uždegė šviesą, pavaišino A. Daukšą cigarete ir išlipo lauk, tada smogikas Vilius paleido automato seriją į bunkerio angą...
Maigų miške žuvo ir kiti partizanai. Kostas Stelingis-Daugis gimė 1909 m. Purvėnų kaime. Mažas likęs be mamos augo pas seserį Kaune, ten baigė kelias gimnazijos klases. Atitarnavo Lietuvos kariuomenėje, vedė. Apsigyveno Mažeikiuose, dirbo staliumi, žmona buvo audėja.
K. Stelingis buvo aktyvus šaulys. 1944 m. rudenį traukėsi į Vakarus per Lenkiją. Atkirsti rusų, grįžo į Mažeikius. Pamatęs, jog buvusius šaulius saugumas suiminėja, pasitraukė į A. Butos –A. Skurvydo partizanų būrį Kurmaičių kaime. Kai 1947 m. birželio 27 d. Apolonijos Undžienės sodyboje Purvėnų kaime žuvo keturi būrio vyrai, Kostas slėpėsi uošvio Šiultės sodyboje taip pat Purvėnų kaime. Vėliau perėjo į Maigų mišką.
Benediktas Pukinskas-Jūreivis, gim. 1928 m., slėpėsi nuo kariuomenės savo tėvų ūkyje Purvėnų kaime. 1948 m. šeima buvo ištremta į Sibirą.
B. Pukinskas su K. Stelingiu apsigyveno pas Sovaičių kaimo ūkininką Žebrauską Maigų miško pakraštyje. Paslapčia statė jam trobą. Slėptuvę turėjo šiene, į ją įlįsti buvo galima praskėtus tris lentas galinėje daržinės sienoje.
1949 m. rugpjūčio 12 d. neaiškiomis aplinkybėmis abu žuvo. Ar sodybą apsupus stribams, patys nusišovė, ar juos iššaudė smogikai. Dar anksčiau, 1949 m. balandžio 4 d., Maigų miške tie patys smogikai, vadovaujami ltn. Mezjanovo, nušovė partizaną Antaną Šiliną-Putiną, gim. 1916 m., iš Duobgirių kaimo.
Saugumo dokumentuose minimas Maigų miške 1949 metais nukautas partizanas Stasys Knabikas-Aušra, gim. 1920 m.
Žuvusių partizanų šeimos ištremtos į Sibirą. K. Stelingio žmona su penkiais mažamečiais vaikais atsidūrė Irkutsko srityje. Iš tremties grįžę K. Stelingio vaikai bandė sužinoti tėvo žūties aplinkybes, jo užkasimo vietą, tačiau be rezultatų. Iki šiol Maigų miškas tebeslepia jo palaikus.
B. Pukinsko giminaitei Švažienei iš Rekečių kaimo prisisapnavo B.Pukinskas sapne pasakęs esąs užkastas už 15 žingsnių nuo Žebrausko pirties, prie beržo ir akmens...
Prasidėjus Atgimimui, apie 1990 metus, šaulys Alfonsas Degutis buvo aptikęs bunkerio prie Spanguolynės pelkės likučius. 2016 m. vasarą bunkerio buvo ieškota net su metalo ieškikliu, bet pėdsakų surasti nepavyko.
Gal MGB agentas Garsukas būtų galėjęs daugiau ką papasakoti. Jis Viekšniuose pardavinėjo paminklinius akmenis nuo žydų kapinių, tačiau mirė labai neaiškiomis aplinkybėmis, su savimi nusinešdamas Maigų miško paslaptis
Šaltiniai
- Albertas Ruginis ir kt. Miško paslapties skraistę praskleidus // Būdas žemaičių. - 2017. - Rugpj. 29. - Nr. 66. - P. 5.
- Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. - V., 1968. - T. 2. - P. 491.
- Juknys R. Gaisrą pribaigė lietus // Santarvė. - 1993. - Nr. 50.
- Degutis A. Ką šlama Maigų miškas // Santarvė. - 1997. - Nr. 136.
- Jaunimo susikaupimo dienos Viekšniuose // Bažnyčios žinios. - 1998. - Rugsėjo 14. - Nr. 17.
- Muturas A. Tragedija Maigų miške // Būdas žemaičių. - 1999. - Rugpjūčio 3. - Nr. 58.