Mažeikių žydų bendruomenė

Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.

Žydo K. Rachmelio krautuvė Mažeikiuose prieš II pasaul. karą

MAŽEIKIŲ ŽYDŲ BRENDRUOMENĖ. Žydai Mažeikiuose pradėjo kurtis apie 1870 m., kai čia buvo nutiestas geležinkelio atšakos į Mintaują (Jelgavą) ir į Liepoją. Dauguma jų čia vertėsi prekyba, turėjo parduotuves ir sandėlius, o kai kurie ir fabrikėlius, vystė eksportą. Tačiau 1882 m. Caro valdžios laikinosiomis instrukcijomis žydams buvo uždrausta apsigyventi Mažeikiuose. Šie suvaržymai buvo panaikinti 1903 m., tačiau žydai ir toliau iki pat carinio režimo pabaigos neturėjo teisės į nuosavybę. Jie statėsi namus ne žydams priklaususioje žemėje.

1897 m. Mažeikiuose gyveno 435 žydai, arba 21 proc. visų gyventojų. Artėjant Pirmajam pasauliniui karui (1915 m.), caro valdžios paraginti, dalis žydų išvyko į Rusiją ir Ukrainą. Po karo grįžę į nepriklausomą Lietuvą, jie įsijungė į miesto atstatymą. Nemažai žydų Mažeikiuose apsigyveno iš aplinkinių Leckavos, Pikelių, Židikų ir Sedos miestelių. Todėl 1921 m. jų čia jau buvo apie 300. 1923 m. Mažeikiuose gyveno 682 žydai, arba 16 proc. visų gyventojų, 1936 m. – 750 (15 proc.), 1939 m. – 800, 1940 m. – apie 900-1000 (30-33 proc.). Žydai daugiausiai vertėsi prekyba, ypač medienos eksportu į Angliją ir Vokietiją. Turėjo du linų, degtukų, baldų, odos apdirbimo, miltų, vyno ir kt. fabrikus. 1931 m. Mažeikiuose 86 proc. komercinės veiklos ir 57 proc. lengvosios pramonės verslo buvo žydų rankose.

Žydų ritaulinė pirtis ir skerdykla stovėjo į gilumą nuo sinagogos, į pietus geležinkelio ir respublikos gatvės link. Ko gero, tai buvo tas pats medinis namelis, vokiečių okupacijos metais pertemptas arčiau geležinkelio į Stoties gatvę, kur tebestovi ir dabar. Ritualinė pirtis buvo padalinta į dvi dalis. Vienoje jų žydai prausdavosi įprastai, o kitoje pirties dalyje jie prausdavosi tiktai tekančiu lietaus arba upės, šaltinio vandeniu, kalbėdami tam tikrą maldą ir atlikdami ritualines apeigas ^[1].

Žymesni bendruomenės nariai, gimę Mažeikiuose:

Haimanas Kriugeris (1875-1933), nuo 1907 m. gyveno Kanadoje, žurnalistas ir rašytojas, kuris spausdino straipsnius ir istorijas Kanados žydų spaudoje;
Leiba Yudeikin (g. 1904), 1925 m. emigravo į Pietų Afriką; jis jidiš periodikoje paskelbė straipsnių apie žydų gyvenimą Pietų Afrikoje;
Pinhas Abramovitz (g. 1909), menininkas, emigravo į Izraelį ir buvo dailininkų ir skulptorių Izraelyje (1981-1984) asociacijos pirmininkas. Jo darbai eksponuojami muziejuose Izraelyje ir užsienyje.
Yehoshua Trigor (Trigubov), vienas iš vyresniųjų Izraelio užsienio reikalų ministerijos pareigūnų;
Broliai inžinierius Pesakh Navoth ir profesorius Yisrael Navoth.

Organizacijos

1901 m. Mažeikiuose susikūrė žydų darbininkų partija „Bundu", kuriai vadovavo Gimpelis (jis gyveno dabartinėje Labdarių gatvėje, trečias namas iš kairės)^[2]. Prieš pirmąjį pasaulinį karą didenė žydų vaikų dalis mokėsi rusiškose mokyklose: rusų pradžios ir prekybos. Išbėgę į Rusiją ir po karo sugrįžę žydai Mažeikiuose ėmė steigti savo organizacijas. 1920 m. lapkričio – 1924 m. gruodžio mėn. aktyviai veikė Mažeikių žydų bendruomenė („Vaad Kehila”), kurios taryboje buvo 7 asmenys. Ši bendruomenė buvo pavaldi LR Žydų reikalų ministerijai ir rūpinosi vietos žydų kultūros ir švietimo klausimais. 1922 m. veikė Mažeikių žydų tremtiniams šelpti komitetas ^[3]. Mažeikių žydų bendruomenė įsteigė žydų mokyklas – pradžios „Tarbut” mokyklą ir progimnaziją, o taip pat ir žydų vaikų darželį. Taip pat buvo 2 žydų bibliotekos, žydų liaudies bankas (1929 m. turėjo 312 narių), „Eza” klinika ir įvairios labdaros organizacijos. Buvo rengiami vakariniai kursai „Tarbut”, veikė moterų šalpos organizacija „Froyen Farayen”, municipalinės gaisrininkų komandos, kurių visi nariai buvo žydai, kairiųjų yidiš partija „Kultur Liege”, sionistų organizacija „He'Chalutz”, sionistų moterų organizacija WIZO, sionistų organizacija „Aguda Zionit”, ortodoksų organizacija „Agudas Yisroel” ir kitos. Mažeikiuose žydai priklausė daugeliui partijų: darbo, revizionistų, sionistų, Mizrahi ir kt. Jaunimas daugiausiai priklausė sionistų ir sporto organizacijoms: Betar, Maccabi, Bnei-Akiva ir Ha'Shomer Ha'Tzair.

XX a. 3 deš. pr. Mažeikių žydų bendruomenės sporto klubas Maccabi mieste pradėjo populiarinti stalo tenisą, imta organizuoti šios sporto šakos varžybas. Maccabi klubas vystė šaškių, šachmatų ir futbolo sportą. 1932 m. balandžio mėnesį Izraelyje, Tel avivo mieste, vykusiose pirmosiose pasaulio žydų žaidynėse dalyvavo ir mažeikiškis žydų tautybės sportininkas. Malūno savininkas Leibovičius tuometinės Mažosios Laižuvos ir Putino gatvių kampe buvo įrengęs čiuožyklą, tačiau po kurio laiko buvo uždaryta. Visam žydų mažeikiškių sportiniam gyvenimui vadovavo Rachmelis Kalmanas.^[4].

Verslas

Po pirmojo pasaulinio karo Mažeikiuose veikė B. Zarendos betono gaminių dirbtuvė, Abraomo Šapyros (Turgaus g. 1) baldų dirbtuvė. Žalių odų, kailių, šerių, ašutų dirbtuves turėjo Saja Bargamsas, Chackelis Gurevičius (Nepriklausomybės g, 15), Motelis – Leiba Kalvarija, Maušas Šapyra (Baranavičiaus g. 4), Šmuelis Rabinavičius (Viekšnių g.). Įvairią avalynę savo dirbtuvėje (Vasario 16 g. 6) gamino Rabusas Rubinšteinas. Savo malūną (Mintaujos g. 25) turėjo Jenkelis Peresas, vandens malūną Rapolas Lačas. Saldainių dirbtuvę – Leiba Kacas. Tepalų dirbtuvę (Laisvės g. 26) – Jokūbas Kanas. Vaisių ekstratų dirbtuvę (Laisvės g. 31) Hiršas Grosas. Mezginių ir trikotažo (Laisvės g. 13) dirbtuvę – M. Gečas ir A. Rabinavičius. Lentpjūvė priklausė bendrovei „L. Tovas ir Ko“. Duona ir kiti kepiniai buvo gaminami (Daukšos g. 1) Maušo Klionerio ir (Birutes g. 14) M. Itmano kepyklose. Miško medžiagas ir kurą gamino Isakas Rabusas (Tirkšlių g. 1), E.Feidmanas ir Š.Geršonas (Ožeckienės g. 11), Leizeris Tovas (Vasario 16-osios g. 4).

Žydai buvo įsteigę ir daugiau dirbtuvėlių, be to, kai kurios dirbtuvės neišsilaikė, bankrutavo, keitėsi jų savininkai. Štai Mendelis Vaksas (Laisvės g. 13) 1937 m. turėjo vyriškų rūbų siuvyklą, kuri tai atsidarydavo, tai vėl užsidarydavo. Mat šią įstaigą stipriai spaudė tuometinė mokesčių inspekcija.

Pramonės gatvėje buvo kiaušinių sandėlis. Laisvės gatvėje, prie senojo banko, taip pat buvo kiaušinių sandėlis. Jis buvo užsidegęs. Laisvės g. 5 buvo dideli Joseho Rabinovičiaus alaus sandėliai. Vasario 16-osios g. Nr.15 veikė Freinės-Mosės Rabinovičienės ekspedicijos ir transporto įstaiga (kontora).

1931 m. Mažeikiuose, Laisvės ir Vasario 16-osios gatvėse, buvo penkios galanterijos parduotuvės, keturios geležies gaminių parduotuvės, dešimt manufaktūros parduotuvių. Ir visos jos priklausė žydams. Vasario 16-osios g. laikrodžiais ir aukso dirbiniais prekiavo Benjaminas Šulmanas. Veikė penkios mėsos produktų parduotuvės. Be to, šviežios mėsos buvo galima nusipirkti turguje įrengtuose kioskeliuose. Tuometinis turgus buvo įsikūręs dabartinės mokyklos- internato sporto aikštelėje. 1931 metais žydo Meco kiaušinių sandėlyje įvykęs gaisras padarė per 30000 Lt nuostolių. Po šito gaisro žmogus, matyt, metė šį verslą, nes vėliau kiaušinių pirklių sąraše Meco pavardės nebebuvo. 1931-32 metais kiaušiniais prekiavo Idelis Cvirkas (Tirkšlių g.), M. Gecas (Turgaus g. 5), Israelis Šeptelis (Turgaus g. 2), Tuvje Mauša, Rapelis Udvinas. Pieno produktais prekiavo Kekštaitė Beile. Skudurus ir senus daiktus supirkinėjo Samuelis Rabinovičius. Laisvės g. 8 buvo ir savas fotografas - Hirišas Gurvičius. Karštomis vasaros dienomis gazuotu vandeniu (Laisvės g. 5) prekiavo S.Rabinovičius. Nepriklausomybės g. 12 veikė Ruvino Sabočkio viešbutis. Vasario 16-osios g. 2 Leiba Jezerskas vertėsi alkoholinių produktų prekyba.

Tarpukario metais beveik visa prekyba Mažeikiuose buvo žydų rankose. Mažeikiuose gyveno pasiturintys jauni pirkliai Leizeris Leibovičius, Moisiejus Leibovičius ir Mušas Duchinas. Jie važinėjo po kaimus ir supirkinėjo iš ūkininkų javus. Geležinkeliu vežė į Rygą, o ten dažniausiai laivais javus gabendavo į Angliją ar kitas valstybes. Kiaušiniai, žydų pirklių supirkti iš ūkininkų, tokiu pat būdu iškeliaudavo į užsienį. 1939 m. linų ir pakulų perdirbimo fabrikas “Linas” ( Pramonės g. 25) priklausė Abeliui Leibovičiui, o linų fabriko (Matulionio g. 2) „Žempaklin” bendrasavininkas buvo M. Tuvje, Kauneckio plytinės atstovas Mažeikiuose (Nepriklausomybės g. 17) buvo A. Messie. Specialia papirosų ir tabako urmo prekyba užsiėmė A. Rachmelis. Buvo ir radiotechnikas (Matulionio g. 2) – Ziselis Zorendė. Laisvės gatvėje Aromas Mecas turėjo komiso ir tarpininkavimo biurą. Buvo įvairios vilnos karšyklos, verpyklos, odų apdirbimo dirbtuvėlės, kurios taip pat buvo žydų rankose. 1939 m. 44 žydų šeimos naudojosi telefoninio ryšio paslaugomis ^[5].