Laižuva

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search
 Crystal SuSEconf.png  Straipsnis šiuo metu rašomas.
Laižuva
Laizuva.MKE.2006-9-28.jpg
Laižuva. Dariaus ir Girėno gatvė
Laižuvos herbas
Informacija
Seniūnija: Laižuvos seniūnija
Koordinatės: 56° 22' 60“ š.pl., 22° 34' 0“ r.ilg.
Altitudė: 87 m.
Plotas: 500,9 ha
Gyventojai: 560 (2001 m.)
Laižuvos centrinė gatvė 1942 m.
Laižuva, Kuršo gatvė

LAIŽUVA, miestelis Mažeikių raj., 16 km į šiaurės rytus nuo Mažeikių, prie Lietuvos-Latvijos valstybinės sienos; seniūnijos centras. Šiaurėje teka Vadakstis, per miestelį - Klebono upelis, sudarantis tvenkinį.

Laižuvoje yra bažnyčia, mokykla, Mažeikių muzikos mokyklos filialas, biblioteka, kultūros centras, medicinos punktas, paštas, veikia UAB „Milida", pieno supirkimo punktas. 2009 m. įsikūrė bendruomenė.

Gatvės

Laižuvoje yra šios gatvės: Alyvų takas (ilgis 0,8 km, asfaltuota), Dariaus ir Girėno (1,4 km, asfaltuota), Kuršo (1,0 km, asfaltuota), Liepų (0,5 km, asfaltuota), Mažeikių (1,9 km, žvyruota), Mokyklos (0,6 km, asfaltuota), Saulės (1,0 km, asfaltuota), Stoties (2,5 km, asfaltuota), Vadaksties (1,5 km, asfaltuota), Vienažindžio (1,3 km, asfaltuota), Žemaičių (0,6 km, asfaltuota). Bendras gatvių ilgis - 13,1 km.

Gyventojai

Gyventojų skaičius: 1695 m. - 119 gyv., 17 ūkių, 1795 m. - 211 gyv., 1841 m. - 118 gyv., 1867 m. - 481 gyv., 1897 m. - 931 gyv., 311 ūkių, 1902 m. Laižuvos dvare - 24, kaime - 368, palivarke - 7, nausėdijoje - 11 gyv., 1909 m.- 1269 gyv. [1], 1923 m. dvare - 1 ūkis, 49 gyv., miestelyje - 106 ūkiai, 796 gyv., 1940 m. - apie 1000 gyv., 1959 m. - 405 gyv., 1970 m. - 423, 1979 m. - 479, 1985 m. - 461, 1989 m. - 610 gyv., 271 ūkis, 1998 m. - 681 gyv., 294 ūkiai, 2001 m. - 560 gyv. (266 vyr., 294 mot.).

1913 m. rugpjūčio 14. laikrašytje „Viltis" paskelbta kun. Juozo Tumo sudaryta statistinė lentelė „Laižuviškių visulumas", kurioje pateikti 120 metų duomenys apie šio miestelio gyventojų vidutinį prieauglį kas dešimt metų nuo 1791 iki 1912 m.[2]. 1791-1800 m. vidutiniškai kasmet gimė 86,2, 1801-1810 m. - 89,2, 1811-1820 m. - 99,2, 1821-1827 m. - 97,4, 1828-1848 m. informacijos nepateikta, nes neišlikusi metrikų knyga, 1849-1860 m. - 81,9, 1861-1870 m. - 80,2, 1871-1880 m. - 82,9, 1881-1890 m. - 81,1, 1891-1900 m. - 106,5, 1901-1910 m. - 131,3, 1911 m. - 122, 1912 m. - 116 gyventojų. 1861-1870 m. vidutiniškai kasmet mirė 5,7, 1871-1880 m. - 47,2, 1881-1890 m. - 51,2, 1891-1900 m. - 58,1, 1901-1910 m. - 72,2, 1911 m. - 59, 1912 m. - 74 gyventojai. 1861-1870 m. vidutiniškai kasmet priaugo 22,5, 1871-1880 m. - 35,7, 1881-1890 m. - 29,9, 1891-1900 m. - 46,4, 1901-1910 m. - 59,1, 1911 m. - 63, 1912 m. - 42 gyventojai. 1861-1870 m. vidutiniškai kasmet buvo santuokų: 1861-1870 m. - 17,2, 1871-1880 m. - 17,9, 1881-1890 m. - 19,8, 1891-1900 m. - 25,0, 1901-1910 m. - 27,1, 1911 m. - 19, 1912 m. - 23.

Dar miestelyje dirbo ir gyveno daugiau žymių žmonių: Antanas Vanagaitis, Juozapas Arnulfas Giedraitis, Konstantinas Stašys, architektas Petras Janulis.

Laižuvos bažnyčioje 1876-1892 m. klebonavo Antanas Vienažindys, 1911-1914 m. - Juozas Tumas Vaižgantas, kurį laiką Laižuvoje gyveno muzikologas Vytautas Venckus.

Istorija

Šiame pastate buvo Laižuvos ligoninė

Laižuvos žemėje buvo gyvenama nuo seniausių laikų. Čia rastos antkaklės priskiriamos II a. po Kristaus. Laižuva minima nuo XV amžiaus. 1568 m. per Valakų reformą įkurtas kaimas[3]

Į šiaurės vakarus nuo miestelio yra Laižuvos dvaras, iš kurio išaugo ir miestelis. Laižuva galėjo įsikurti XVI a. pabaigoje ar XVII a. pradžioje. 1635 m. Mažųjų Dirvėnų valsčiaus inventorius jau mini Laižuvos bažnyčią; šiam valsčiui Laižuva ir priklausė.

1661 m. Laižuva pirmą kartą įvardyta miesteliu. 1713 m. suteikta savaitinio turgaus privilegija [4]. 1773 m. minimas Laižuvos palivarkas, kuriame buvo 18 dūmų (kiemų) ir karčema, kurie privalėjo mokėti 1408 zlotų metinį mokestį ir dvarui atvežti 18 vežimų šieno [5]. XVII pab. Rusijos imperatorė Jakaterina II Laižuvą atidavė savo gerbėjui, įžymiam to meto veikėjui, P.Heminskiui, o 1794 m. jis Laižuvos neteko. 1811 m. Laižuva atiteko Dysnos vėliavininkui Širinui. Po to buvo kalbama, kad Laižuva atiteko Zabelskiui, kuris pasisavino Vilniuje mirusio Napoleono armijos generolo - pinigų saugotojo - pinigus ir nusipirko Laižuvą. Po Zabelskių Laižuva priklausė Latvijos bajoram de la Krus. Laižuva buvo perkama ir parduodama, keliavo iš rankų į rankas. [6]. 1873 m. pro Laižuvą nutiestas Mažeikių-Jelgavos geležinkelis.

Apie 1876 m. į Laižuvą klebonu paskirtas kun. Antanas Vienažindys. Jis atnaujino kleboniją, pastatė naujus ūkinius pastatus. Jo pastangomis iki 1883 m. suremontuota bažnyčia, perdengtas stogas. Taip pat apmūrytas šventorius, o jame pastatytos mūrinės koplytėlės – Kristaus kančios kelio stotys (stacijos).

1884-06-20 (07-02) Laižuvos miestelyje kilo gaisras. Sudegė valsčiaus valdybos namai, bažnyčia, pavargėlių prieglauda (špitolė), altarija, keturi ūkiniai klebonijos trobesiai. Klebonija ir vienas jos svirnas išliko. Taip pat sudegė 18 gyvenamųjų bei 25 kitos paskirties pastatai, 36 žydų ir 21 katalikų šeima liko be pastogės ir turto. A. Vienažindžio rūpesčiu, padedant parapijiečiams, tuoj buvo atstatyta dalis klebonijos ūkinių pastatų, mūrinė parapijos prieglauda. Kapinėse sukalta laikina lentų bažnyčia. A. Vienažindžiui kilo mintis statyti mūrinę bažnyčią, o parapija nutarė rinkti pusės rublio metinį mokestį ketveris metus nuo kiekvienos turimos dešimtinės žemės (dešimtinė – 1,09 ha).

A. Vienažindžio rūpesčiu, padedant parapijiečiams, tuoj buvo atstatyta dalis klebonijos ūkinių pastatų, mūrinė parapijos prieglauda. Kapinėse sukalta laikina lentų bažnyčia. A. Vienažindžiui kilo mintis statyti mūrinę bažnyčią, o parapija nutarė rinkti pusės rublio metinį mokestį ketveris metus nuo kiekvienos turimos dešimtinės žemės (dešimtinė – 1,09 ha).

Dar 1884 m. prašė valdžios leidimo vietoj sudegusios pasistatyti mūrinę bažnyčią. Tačiau tam priešinosi caro valdžia ir delsė duoti leidimą. Statyti bažnyčios neleista, nes gyventojai nesupylė privalomų javų atsargų bendruomenės grūdų sandėliui. Įvykdžius šį valdžios nurodytą kliūtį pakartotinis prašymas vėl atmestas. Šį kartą buvo teigiama, kad mūrinės bažnyčios statyba nuskurdintų parapijiečius. Vėl buvo prašoma leidimo statybai, bet jau klebono lėšomis. Po ilgų derybų 1889 m. leidimas mūrinės Laižuvos statybai buvo gautas.

XIX a. pab. Laižuvoje jau buvo įsikūręs stačiatikių šventikas. 1899 m. Laižuvoje buvo atidaryta rusų mokykla. 1898 m. vienas latvis įkūrė vaistinę, kuri vėliau priklausė provizoriui Konstantinui Stašiui, kuris ją nupirko 1908 m. Apie 1918 m. jis vaistinę pardavė ir išvyko į Vilnių. Nuo 1898 m. Laižuvoje buvo ir valdinė pradžios mokykla, o iki tol veikė parapinė mokykla. XX a. pr. jau buvo dvi lietuvių krautuvės (J. Ramanausko ir Garbenio). 1908 m. Laižuvoje buvo vaistinė, valstybinės degtinės monopolio parduotuvės, 5 alinės. 1910 m. Laižuvoje alkoholinių gėrimų parduota už 23727,29 rub., 1911 m. - 27193,42 rub., 1912 m. - 26107,86 rub. [7]. 1913 m. sausio 22 d. Mažeikių pristavas su žandarais Laižuvoje kratė vargonininką Vanagaitį, daktarą Tautvaišą ir iš jų atėmė lietuviškos spaudos - leidinius „Šaltinį", „Vienybę", „Ūkininką" [8].

1915 m. balandžio 17 d. iš Laižuvos iškeltas paštas, pasitraukė visi valdininkai, o balandžio 18 d. į miestelį įžengė vokiečių kariuomenė, tą pačią dieną susprogdino geležinkelio tiltą per Vadakstį, sudegino Rengės stotį. Vokiečiai rekvizavo dvarus, iš ūkininkų paėmė arklius, avižas, kiaušinius, džiovintą mėsą ir pasitraukė Mintaujos link. Pačiame miestelyje apsigyveno tik nedidelis kariuomenės būrelis, kuris klebonijoje įsirengė telefoną, dieną ir naktį juos saugojo patruliai. Iš miestelio vokiečiai pasitraukė balandžio 25 d.[9].

1918 m. balandžio 21 d. vietos gyventojai vienoje iš smūklių pričiupo apsišaukėlį, pasivadinusį „Lietuvos likimo apaštalas", kuris neteisėtai iš gyventojų rinko parašus. Tačiau kam tie parašai buvo renkami, neaišku [10].

Nepriklausomybės metais Laižuva buvo valsčiaus centras. Veikė Antano Indrulio fotografija, kirpykla, Bermano mezgykla, degtinės monopolio parduotuvė, kooperatyvo parduotuvė nuosavame name ir aštuonios žydų: Kuršo gatvėje - Rozenbergienės, Garronskio, Rubinšteino, Dariaus ir Girėno g. - Bermano, Stražo, Karolio, Kopmano ir dar dviejų žydžių seserų „Kielių" parduotuvėlė), mėsą pardavinėdavo Kropmanas, 1939 m. atidaryta ir mėsos parduotuvė, kuri priklausė lietuviui iš Sedos; jis gamino ir ledus. Buvo paštas (viršininkas Leonas Šmolis, laiškininkas Stasys Jarašiūnas), policijos nuovada ir pasienio policijos įstaiga, vaistinė (Kuršo gatvėje; ji priklausė Antanui Kaikariui, kuris ją apie 1932 m. nupirko iš į Kauną išsikėlusio Stripinio), sveikatos punktas, viešoji valstybinė biblioteka (nuo 1937 m.), latvių biblioteka ir skaitykla (nuo 1932 m.), plytų dirbtuvė, žemės ūkio kooperatyvas, pieno perdirbimo bendrovė „Bitė" (įst. 1928 m.; 1940 m. turėjo 800 narių su 9 pieno nugriebimo punktais). 1923-37 m. veikė smulkaus kredito draugija. Mažeikių muitinės Laižuvos pereinamajame punkte dirbo viršininkas ir du muitininkai, pasienio policijos viršininkas buvo atsargos kapitonas Antanas Koscevičius ir 8 pasienio policininkai. Valsčiaus savivaldybėje sekretoriumi iki 1941 m. buvo Juozas Gabalis, viršaitis Benas Liutkus, raštvedė Bronė Liaugminaitė, po jos - Vytautas Venckus. Ketvirtadieniais vyko turgūs.

1938-10-18 kunigas B. Gudmonas Laižuvoje pašventino 550 m. krikščionybės įvedimo į mūsų kraštą jubiliejinį kryžių, kurio padirbimui ąžuolą paaukojo ūkininkas A. Garbenis. Tuo metu miestelyje buvo du paminkliniai kryžiai. Prieš tai buvo pastatytas mūrinis kryžius „Dėl Lietuvos nepriklausomybės žuvusiems" [11]. 1940 m. pastatyta mūrinė pieninė [12]. 1940 m. Laižuvos klebonijoje įsikūrė vietos komunistų partija ir komunistinio judėjimo skyrius. Deportacijų metais laižuviškiai skaudžiai nukentėjo. Naciai likvidavo Laižuvos žydų bendruomenę. 1941 m. į Sibirą išvežti mokyklos vedėjas S. Šlekys su šeima ir mokytojas A. Šilinis.

1944 m. rudenį besitraukdami vokiečiai susprogdino Laižuvos bažnyčią, pieninę, kooperatyvą ir sudegino visą miestelį. Nesudegę išliko tik keli pastatai, jų tarpe špitolė. Vėliau buvo nežymiai atsistatyta. Iš špitolės mūro padaryta menka bažnytėlė[13].

Centre išlikę du prieškario laikų dviaukščiai mūriniai pastatai, vienas iš jų perdarytas raudonų plytų kooperatyvo pastatas, kurio granito plokštelėje iškaltas tekstas: „Vienybėje - galybė. Laižuvos žėmės ūkio koperatyvas 1936 m.". Tik šarvojimo patalpų liekanos turi senesnį žymenį - „1820 m." [14].

Pokario metais, pradėjus steigti kolūkius, nemažai laižuviškių buvo ištremta į Rusijos gilumą. Daugiausia buvo išvežta 1948 m. gegužės 22 d., per didįjį ūkininkų trėmimą (išvežtos 85 iš aplinkinių Purplių, Auksodės, Purvėnų k. ūkininkų šeimos, iš Laižuvos - Baranauskų, Grigų, Šultų, Liaugminų, Švažų šeimos)[15].

Tais pačiais metais įsteigtas pirmasis kolūkis „Pirmyn“. Steigiamojo susirinkimo metu buvo gauta 15 pareiškimų. Vienas iš pirmųjų parašęs pareiškimą priimti į kolūkio narius buvo Jonas Digaitis. Pirmininku buvo išrinktas Pranas Sabeckas. Kolūkis tuo metu turėjo 92,46 ha žemės. 1949-03-19 įsteigti dar du koūlūkiai: „A.Matrosovo" ir „Galybės“. „A. Matrosovo" kolūkio pirmininku buvo išrinktas Leonas Ročkus, o „Galybės" - Pranas Mikulskis. 1950-09-11 visi trys Laižuvos apylinkės kolūkiai sujungti į vieną – „Pergalės“ – kolūkį, kuris turėjo 2272 ha žemės, pirmininku išrinktas P. Mikulskis. Vėliau kolūkiui vadovavo: 1950 m. - Pranas Petkus, 1971-1982 m. - Vytautas Jasmontas, 1982-1985 m. - K. Bumblys, 1985-1990 m. - A. Šakauskas (1985 m. kolūkiečių visuotiniame susirinkime buvo pakeistas kolūkio pavadinimas - jis pavadintas Laižuvos kolūkiu, 1990 m. - A. Norkus. 1992 m. kolūkis tapo Laižuvos bendrove, turinčia 2400 ha žemės, keletą gyvulininkystės fermų, o vėliau neliko ir bendrovės. Žmonės išsidalijo jos turtą ir pradėjo žemę dirbti savarankiškai[16]. XX a. 8-9 deš. pradedama statyti nauja ambulatorija, atsiranda pasienio punktas, devynmetė mokykla, parduotuvė, dvi komercinės parduotuvės (R. Vindašienės, V. Klemenienės), karčema (V. Andrulio), apylinkės bei kontoros pastatai, vaistinė, paštas, biblioteka, kultūros namai.[17]. 1963 m. miestelio centre pastatytas naujas mūrinis pastatas, į kurį perkelta kolūkio kontora ir kultūros namai.

Herbas

2008 m. vasario 7 d. Lietuvos preizdento dekretu Nr. 1K‑1252 patvirtintas Laižuvos herbas[18]. Herbo etaloną sukurė dailininkas Arvydas Každailis. Tai mėlyname skydo lauke ant sidabrinės liepos šakelės vaizduojamas besiruošiantis skristi auksinis strazdas sidabriniu liežuvėliu. 2008 m. liepos 26 d. herbas buvo pašventintas Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčioje ir pristatytas miestelio 440 metų jubiliejuje.

Žydų bendruomenė

Plačiau žr. Laižuvos žydų bendruomenė

1773 m. Laižuvoje buvo karčema, kuri priklausė žydui Davidui. Jis turėjo mokėti 800 zlotų metinį mokestį dvarui [19]. 1897 m. Laižuvoje gyveno 434 žydai, arba 46 proc. visų gyventojų. Lietuvos Nepriklausomybės metais buvo 300 žydų (70 šeimų). Iki II pasaulinio karo jų beliko 50 (13 šeimų). Emigravo į JAV, Pietų Afriką, Angliją ir Palestiną.

Laižuvoje žydai vertėsi smulkia prekyba ir amatais. Buvo sinagoga (rabinas R. Zvi Pašdamskis (m. 1922)[20]. Yra žydų kapinės.

Etimologija

Pasak legendos, čia būta atkaklaus mūšio, neįsileidžiant priešų į savo teritoriją su šūkiu: „Lai žūva priešas anapus upės, nepriėjęs mūsų sodybų", davusio pavadinimą ir pačiai teritorijai. Pavadinimo kilmė asmenvardinė. Galbūt iš žodžio „Laižys" ir priesagos -uva vedinys.

Kiti straipsniai

Šaltiniai

  1. ↑ Памятная книжка Ковенской губернии на 1910 г. - Ковна, 1909, стр. 21.
  2. ↑ Kun. Juozas Tumas. Statistikos žiupsnelis. Laižuviškių vislumas // Viltis. - 1913. - Rugpj. 14 (27). - Nr. 94. - P. 2-3.
  3. ↑ Vida Norkienė, Rima Meldaikienė. Laižuvos mokyklos metraščius pasklaidžius // Kraštotyrinis darbas Laižuvos bibliotekoje. - Laižuva, 1998. - P. 1.
  4. ↑ Šileikis G, Visockis A. Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės. - K., 1998. - P. 301.
  5. ↑ Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. SA-3879, l. 10v.
  6. ↑ Laižuvos istorinė praeitis ir šiandiena, jos žemiečiai // Kraštotyrinis darbas Laižuvos bibliotekoje. - Laižuva, 2002. - 108 p.
  7. ↑ K. J. Tumas. Blaivybės dalykai. Laižuva // Viltis. - 1913. - Saus. 25 (vasar. 7). - Nr. 11. - P. 4.
  8. ↑ Įvairios žinios. Laižuva // Viltis. - 1913. - Saus. 27 (vasar. 9). - Nr. 12. - P. 3.
  9. ↑ Z. Mūsų žinios apie vokiečių buvimą ir veikimą Lietuvoje. Laižuva // Rygos garsas. - 1915. - Birž. 11 (21). - Nr. 66. - P. 1.
  10. ↑ Apgautas. Laižuva // Lietuvos aidas. - 1918. - Geg. 16. - Nr. 58. - P. 3.
  11. ↑ Žemaičių prietelius. - 1938. - Nr. 43.
  12. ↑ Stato pieninę // XX amžius. - 1940. - Birž. 15. - Nr. 134. - P. 14.
  13. ↑ Kviklys B. Mūsų Lietuva. - Vilnius, 1992. - T. 4. - P. 414 - 416.
  14. ↑ Šverbas P. Laižuva // Šiaulių kraštas. - 1995. - sausio 12. - P. 8.
  15. ↑ V. Norkienė. Laižuvos istorinė praeitis. Jos žemiečiai ir šiandiena. - Mažeikiai, 1996. - P. 12.
  16. ↑ Gajutė Abelkienė. Laižuvoje gera pabūt, pasisvečiuot // Būdas žemaičių [1]
  17. ↑ Vida Norkienė. Laižuvos istorinė praeitis ir šiandiena, jos žemiečiai // Kraštotyros darbas Laižuvos bibliotekoje. - Laižuva, 2002. - P.12-13.
  18. ↑ Dėl Laižuvos herbo tvirtinimo
  19. ↑ Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. SA-3879, l. 10v.
  20. ↑ N. Schoenburg., S. Schoenburg. Lithuanian jewish communities. - London. - P. 171.

  • Laurinavičius Jonas. Laižuvoje. - Kaišiadorys: Kaišiadorių literatų klubas "Gija", 2002 (Kaunas: Morkūnas ir Ko). - 70, [2] p. ISSN,ISBN,ISMN: 9955-9450-8-7
  • Lajźew [Kartografija] / Kartographische Abtheilung d. Königl. Preuss. Landes-Aufnahme. - [Berlin]: Kartographische Abtheilung d. Königl. Preuss. Landes-Aufnahme, 1914. - 1 žml. lap.: vienp.
  • Laurinavičius Jonas. Laižuva (apie miestelį Mažeikių rajone) // Gimtinė. - 1993. - Nr. 7.
  • Samas A. Laižuva (Iš miestelio istorijos, Mažeikių raj.) // Mokslas ir gyvenimas. - 1972. - Nr. 9. - P. 50-51.
  • Laižuvos dvaro inventorius, 1853 m. // Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. 525, ap. 2, b. 3880. - 41 lap.
  • Laižuvos dvaro inventorius, 1852 m. // Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. 525, ap. 2, b. 3881. - 47 lap.
  • Laižuvos dvaro naudmenų lentelės, 1867 m. // Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. 525, ap. 2, b. 3882. - 15 lap.
  • Laižuvos planas, 1853 m. M 1:8400 // Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. 525, ap. 2, b. 3883. - 1 lap.
  • Laižuvos planas, 1853 m. M 1:8400 // Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. 525, ap. 2, b. 3884. - 1 lap.
  • Laižuvos k. planas, 1880 m. // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 5, b. 3545.
  • Laižuvos k. planas, 1868 m. // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 5, b. 3553.

Gauta iš „https://mke.lt/index.php?title=Laižuva&oldid=45600“