Laižuvos žydų bendruomenė
LAIŽUVOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖ. Manoma, kad pirmieji žydai Laižuvos miestelyje apsigyveno 18 a. pirmoje pusėje. 1773 m. Laižuvoje buvo karčema, kuri priklausė žydui Davidui. Jis turėjo mokėti 800 zlotų metinį mokestį dvarui [1]. Savo artimuosius žydai iš pradžių laidojo Viekšnių žydų kapinėse ir aplinkiniuose miesteliuose, o 1860 m. žydų kapinės įkurtos ir Laižuvoje. Maždaug tuo pačiu metu pastatyta ir pirmoji siganoga, o šiai sugriuvus pastatytas naujas medinis metmidrašas, kuris naudotas iki II-ojo pasaulinio karo. Pirmasis žydų bendruomenės rabinas buvo Azrielas, kurį vėliau pakeitė Josefas Grabas ir šio sūnus Jitsšahas. Po jų rabinas buvo Tsevi Pshedmesky, kuris mirė 1922 metais (nurodoma ir 1926 m.), sugrįžęs iš tremties Rusijoje[2]. Rabinai gyveno mažame namelyje šalia metmidrašo. 1930 m. šochetas buvo Zalman-Reuven Rosenberg.
Dauguma žydų namų Laižuvoje buvo pastatyta ant vietinio žydo Šagerio (Zhager) priklausančios žemės. Jis pardavė žemę Lenkijos turto savininkui Zabielskiui, kuris uždraudė nuomininkams atlikti bet kokius pakeitimus įskaitnat ir svarbius techninės priežiūros darbus. Daugelis žydų patyrė valdymo politikos priespaudą. Taip pat jie turėjo daug sunkumų ir per 1831 metų sukilimą, kai sukilėliai privertė žydus remti juos ir būti ištikimais. Tuo metu buvo pasirašytas maištininkams adresuotas lojalumo pareiškimas, kurį pasirašė Laižuvos žydų bendruomenės vadovai Shelomoh Zalkind, Yisrael Volf ir Azriel Ben Tsevi.
Santykiai tarp žydų ir nežydų Liažuvoje ir aplinkiniuose kaimuose buvo patenkinami arba net geri. 1884 metais didelis gaisras sunaikino beveik visus miestelio namus. Meir Joel Vigoder, jaunas mokslininkas ir labai gerbiamas šeimos sūnus, per hebrajų kalba leidžiamą laikraštį „HaMelizt" kreipėsi į visas žydų bendruomenes pagalbos. Šį kreipimasį taip pat pasirašė vietos rabinas Yits'hak ir valdžios institucijų paskirtas rabinas Nisan Levinas. Tame pačiame laikrašyje Meir Joel Vigoder po metų jau nurodė, kad iš žydų asmenų ir bendruomenių buvo gauta 300 rublių parama. Dar vieną šimtą rublių paaukojo krikščionys, taip pat Baronas Nolkenas ir liuteronų kunigas Bobė. Prie atstatymo darbų prisidėjo ir Kuršo (Latvija) valstiečiai.
Dauguma Laižuvos žydų vertėsi smulkiais amatais. XIX a. pab. prekiavo kiaulių odomis, kurias išdirbę parduodavo Kurše. Šis verslas gerai sekėsi Shifo, Krofmano ir kitoms šeimoms ir jos tapo turtingos. Kai kurie jų vaikai kartu su kitais Laižuvos jaunuoliais emigravo į Pietų Afriką, JAV, Angliją ir Izraelį. Tuo metu miestelyje buvo įsteigtas Gemiluto Hesedo fondas.
1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Laižuvoje gyveno 931 gyventojas, tarp jų 434 žydai, arba 46% visų gyventojų. Per I-ąjį pasaulinį karą daug žydų šeimų iš Laižuvos pasitraukė, o po karo apie 35 šeimos į miestelį nebegrįžo.
1919 m. vasarą Laižuvoje buvo išrinktas žydų bendruomenės komitetas iš penkių narių, kuris dirbo keletą metų ir rūpinosi visais žydų gyvenimo klausimais. 1923 m. Laižuvoje gyveno 845 gyventojai, iš jų 127 žydai, arba 15 procentų visų gyventojų. 1931 m. miestelyje veikė trys žydams priklausančios parduotuvės: mėsos, tekstilės ir ūkinių prekių. Gauronskų gyvenamo namo viename gale buvo įsikūrusi žydų biblioteka. 1937 metais Laižuvoje buvo trys amatininkai: šaltkalvis, dailidė ir mezgėjas. Žydų vaikai kartu su lietuvių mokėsi Laižuvos pradinėje mokykloje.
Tarpukaryje daug žydų iš Laižuvos emigravo, todėl bendruomenė sumažėjo. 1935 m. į XIX sionistų kongresą balsavo tik 31 žydas. 1930 m. Sovietų valdymo metu (1940-1941 m. ) Laižuvoje gyveno tik trylika žydų šeimų.
Šaltiniai
- Vida Norkienė. Prisiminimai apie žydus, gyvenusius Laižuvoje // Kraštotyrinis darbas Laižuvos bibliotekoje. - Laižuva, 1998. - 16 lap.
- Laižuva (Laizeve)