Šablonas:Šios savaitės straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų
| 1 eilutė: | 1 eilutė: | ||
[[Vaizdas:Simutis.MKE.2009-04-29.jpg|thumb|right|160px|Knyga apie Anicetą Simutį]] | |||
[[Vaizdas:Raytoja Laima Vince Sruoginis.MKE.2009-04-29.jpg|thumb|right|160px|Knygos sudarytoja rašytoja Laima Vincė Sruoginis per knygos pristatymą Mažeikių bibliotekoje]] | |||
'''[[Simutis Anicetas|SIMUTIS ANICETAS]]''' (g. 1909-02-11 [[Tirkšliai|Tirkšliuose]] - m. 2006-03-08 Niujorke; 2007-05-22 perlaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje), ekonomistas, diplomatas, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės ambasadorius Jungtinėse Tautose. | |||
1929 m. baigė Telšių Vyskupo Valančiaus gimnazijos 7 klases, o 1930 m. - Kauno „Aušros" gimnaziją. 1931-1935 m. studijavo ekonomiką VDU, 1937-1940 m. studijas tęsė Kolumbijos universitete Niujorke, kur 1940 m. gavo magistro laipsnį. Nuo 1931 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, 1936 m. perkeltas dirbti į Niujorką Lietuvos generalinio konsulato sekretoriumi, 1939 m. paskirtas konsuliniu atašė, o 1951-01-01 - vicekonsulu, generaliniu konsulu. 1991 metais ambasadorius A. Simutis buvo pirmasis Lietuvos atstovas, įteikęs skiriamuosius raštus Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui. | |||
----------- | |||
[[Vaizdas:Juodeikiu hidroelektrine.MKE.2011-0717.JPG|thumb|right|160px|Juodeikių hidroelektrinė]] | [[Vaizdas:Juodeikiu hidroelektrine.MKE.2011-0717.JPG|thumb|right|160px|Juodeikių hidroelektrinė]] | ||
'''[[Juodeikių hidroelektrinė|JUODEIKIŲ HIDROELEKTRINĖ]]''' yra [[Juodeikiai|Juodeikių]] k., dešinėje [[Varduvos tvenkinys|Varduvos tvenkinio]] pusėje, 6,7 km nuo [[Varduva|Varduvos]] upės žiočių, 38,5 m nuo vandens pertekliaus pralaidos. Tai galingiausia hidroelektrinė rajone. | '''[[Juodeikių hidroelektrinė|JUODEIKIŲ HIDROELEKTRINĖ]]''' yra [[Juodeikiai|Juodeikių]] k., dešinėje [[Varduvos tvenkinys|Varduvos tvenkinio]] pusėje, 6,7 km nuo [[Varduva|Varduvos]] upės žiočių, 38,5 m nuo vandens pertekliaus pralaidos. Tai galingiausia hidroelektrinė rajone. | ||
| 16 eilutė: | 22 eilutė: | ||
Žemalėje baigęs pradinę moktyklą, išvyko į Liepoją, kur vyresniųjų brolių padedamas baigė 6 gimnazijos klases. Liepojoje įsidarbino pašte iš pradžių laiškininku, vėliau buvo pašto viršininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais S. Ličkūnas su savo pašto įstaiga evakuavosi į Smolenską, vėliau į Valko miestą Ukrainoje. Čia susirado ir savo žmoną su trimis mažamečiais vaikais, kurie buvo pasimetę per evakuaciją. Valke pradėjo visuomeninę veiklą, 1916 m. suorganizavo pabėgėlių iš Lietuvos šelpimo komitetą, buvo to komiteto pirmininku. Išlaikęs egzaminus prie vienos komercinės mokyklos, tapo mokytoju, mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje. Vėliau vėl perėjo dirbti į Rusijos pašto tarnybą ir buvo paskirtas Permės krašto viršininku, kur išdirbo iki pat grįžimo į Lietuvą. | Žemalėje baigęs pradinę moktyklą, išvyko į Liepoją, kur vyresniųjų brolių padedamas baigė 6 gimnazijos klases. Liepojoje įsidarbino pašte iš pradžių laiškininku, vėliau buvo pašto viršininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais S. Ličkūnas su savo pašto įstaiga evakuavosi į Smolenską, vėliau į Valko miestą Ukrainoje. Čia susirado ir savo žmoną su trimis mažamečiais vaikais, kurie buvo pasimetę per evakuaciją. Valke pradėjo visuomeninę veiklą, 1916 m. suorganizavo pabėgėlių iš Lietuvos šelpimo komitetą, buvo to komiteto pirmininku. Išlaikęs egzaminus prie vienos komercinės mokyklos, tapo mokytoju, mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje. Vėliau vėl perėjo dirbti į Rusijos pašto tarnybą ir buvo paskirtas Permės krašto viršininku, kur išdirbo iki pat grįžimo į Lietuvą. | ||
------------------ | ------------------ | ||
23:41, 31 sausio 2012 versija
SIMUTIS ANICETAS (g. 1909-02-11 Tirkšliuose - m. 2006-03-08 Niujorke; 2007-05-22 perlaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje), ekonomistas, diplomatas, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės ambasadorius Jungtinėse Tautose.
1929 m. baigė Telšių Vyskupo Valančiaus gimnazijos 7 klases, o 1930 m. - Kauno „Aušros" gimnaziją. 1931-1935 m. studijavo ekonomiką VDU, 1937-1940 m. studijas tęsė Kolumbijos universitete Niujorke, kur 1940 m. gavo magistro laipsnį. Nuo 1931 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, 1936 m. perkeltas dirbti į Niujorką Lietuvos generalinio konsulato sekretoriumi, 1939 m. paskirtas konsuliniu atašė, o 1951-01-01 - vicekonsulu, generaliniu konsulu. 1991 metais ambasadorius A. Simutis buvo pirmasis Lietuvos atstovas, įteikęs skiriamuosius raštus Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui.
JUODEIKIŲ HIDROELEKTRINĖ yra Juodeikių k., dešinėje Varduvos tvenkinio pusėje, 6,7 km nuo Varduvos upės žiočių, 38,5 m nuo vandens pertekliaus pralaidos. Tai galingiausia hidroelektrinė rajone.
Hidroelekrinę 1996 metais pastatė UAB „Pajaras". Jos statinius sudaro vandens paima, vamzdynas (du 1,2 skersmens plieniniai vamzdžiai), hidroelektrinė ir transformatorinė pastotė. Vandens paima - šliužo tipo su dviem plokščiais 2,0x2,0 m ratiniais uždoriais ir šiukšlių bei žuvų sulaikymo grotelėmis. Sumontuotos dvi turbinos, kurių bendras galingumas 820 kW. Valdymas automatizuotas. Juodeikių hidroelektrinė naudoja didžiausią rajone Varduvos tvenkinio vandenį.
MAŽEIKIŲ MUZIEJUS V. Burbos g. Nr. 9. 40 tūkst. eksponatų (1997 m.). Jame saugomi ir eksponuojami Žemaitijos krašto archeologijos, etnografijos ir liaudies meno eksponatai. Steigėjas - Mažeikių rajono savivaldybė. Direktorė Adelė Cholodinskienė (nuo 1967 m.).
Oficiali įkūrimo data yra 1928 m., kada mokytojas Stasys Ličkūnas perėmė „Senovės pažinimo kuopelės" vadovo pareigas iš Vlado Pūnio ir savo namuose Kankinių gatvėje Nr. 18 viename kambarėlyje patalpino asmeninę senienų kolekciją ir kuopelės „Senovės daiktų rinkinį". Šiame name, kuris stovėjo ties parko teritorija, muziejus išbuvo apie ketverius metus. Muziejus jokių dotacijų iš valdžios negavo,laikėsi vien entuziazmu. St. Ličkūnas muziejui vadovavo iki 1944 m. Jis aplankė visus Mažeikių apskrities archeologijos paminklus,ardomuose senkapiuose vykdė žvalgomuosius tyrimus ir skelbė tuometinėje spaudoje.
1930 m. išleistas neperiodinis muziejaus leidinys "Senovė" Nr. 3. Iš tikrųjų išleistas tik vienas numeris, o numeracija pratęsta nuo „Senovės pažinimo kuopelės" leidinio "Praeitis", kurio išėjo du numeriai. 1931 - 1935 m. Mažeikių muziejus buvo prisijungęs prie „Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka" ir vadinosi Mažeikių "Alkos" muziejus. Šis pavadinimas išliko iki 1948 m. Iš šios draugijos pradėjus gauti dotacijas, muziejus jau galėjo nuomotis patalpas. 1932 m. jis periskėlė į Bažnyčios gatvės pradžioje išnuomotas patalpas. Muziejaus išlaikymui trūko lėšų, todėl 1937 m. etnografijos, archeologijos, liaudies meno rinkiniai buvo parduoti Vytauto didžiojo kultūros muziejui - su sąlyga, kad šie rinkiniai bus ekposnuojami Mažeikiuose.
LIČKŪNAS STASYS (g. 1884-12-12 Žemalės k. - m. 1944-03-28 Mažeikiuose, palaidotas Mažeikių kapinėse), kraštotyrininkas, muziejininkas, pedagogas, spaudos darbuotojas.
Žemalėje baigęs pradinę moktyklą, išvyko į Liepoją, kur vyresniųjų brolių padedamas baigė 6 gimnazijos klases. Liepojoje įsidarbino pašte iš pradžių laiškininku, vėliau buvo pašto viršininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais S. Ličkūnas su savo pašto įstaiga evakuavosi į Smolenską, vėliau į Valko miestą Ukrainoje. Čia susirado ir savo žmoną su trimis mažamečiais vaikais, kurie buvo pasimetę per evakuaciją. Valke pradėjo visuomeninę veiklą, 1916 m. suorganizavo pabėgėlių iš Lietuvos šelpimo komitetą, buvo to komiteto pirmininku. Išlaikęs egzaminus prie vienos komercinės mokyklos, tapo mokytoju, mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje. Vėliau vėl perėjo dirbti į Rusijos pašto tarnybą ir buvo paskirtas Permės krašto viršininku, kur išdirbo iki pat grįžimo į Lietuvą.