19 696
pakeitimai
Laižuva: Skirtumas tarp puslapio versijų
Jump to navigation
Jump to search
→Istorija
| 61 eilutė: | 61 eilutė: | ||
XIX a. pab. Laižuvoje jau buvo įsikūręs stačiatikių šventikas. 1899 m. Laižuvoje buvo atidaryta rusų mokykla. 1898 m. vienas latvis įkūrė vaistinę, kuri vėliau priklausė provizoriui Konstantinui Stašiui, kuris ją nupirko 1908 m. Apie 1918 m. jis vaistinę pardavė ir išvyko į Vilnių. Nuo 1898 m. Laižuvoje buvo ir valdinė pradžios mokykla, o iki tol veikė parapinė mokykla. XX a. pr. jau buvo dvi lietuvių krautuvės (J. Ramanausko ir Garbenio). 1908 m. Laižuvoje buvo vaistinė, valstybinės degtinės monopolio parduotuvės, 5 alinės. | XIX a. pab. Laižuvoje jau buvo įsikūręs stačiatikių šventikas. 1899 m. Laižuvoje buvo atidaryta rusų mokykla. 1898 m. vienas latvis įkūrė vaistinę, kuri vėliau priklausė provizoriui Konstantinui Stašiui, kuris ją nupirko 1908 m. Apie 1918 m. jis vaistinę pardavė ir išvyko į Vilnių. Nuo 1898 m. Laižuvoje buvo ir valdinė pradžios mokykla, o iki tol veikė parapinė mokykla. XX a. pr. jau buvo dvi lietuvių krautuvės (J. Ramanausko ir Garbenio). 1908 m. Laižuvoje buvo vaistinė, valstybinės degtinės monopolio parduotuvės, 5 alinės. | ||
1915 m. balandžio 17 d. iš Laižuvos iškeltas paštas, pasitraukė visi valdininkai, o balandžio 18 d. į miestelį įžengė vokiečių kariuomenė, tą pačią dieną susprogdino geležinkelio tiltą per Vadakstį, sudegino Rengės stotį. Vokiečiai rekvizavo dvarus, iš ūkininkų paėmė arklius, avižas, kiaušinius, džiovintą mėsą ir pasitraukė Mintaujos link. Pačiame miestelyje apsigyveno tik nedidelis kariuomenės būrelis, kuris klebonijoje įsirengė telefoną, dieną ir naktį juos saugojo patruliai. <ref>Z. Mūsų žinios apie vokiečių buvimą ir veikimą Lietuvoje. Laižuva // Rygos garsas. - 1915. - Birž. 11 (21). - Nr. 66. - P. 1.</ref>. | 1915 m. balandžio 17 d. iš Laižuvos iškeltas paštas, pasitraukė visi valdininkai, o balandžio 18 d. į miestelį įžengė vokiečių kariuomenė, tą pačią dieną susprogdino geležinkelio tiltą per Vadakstį, sudegino Rengės stotį. Vokiečiai rekvizavo dvarus, iš ūkininkų paėmė arklius, avižas, kiaušinius, džiovintą mėsą ir pasitraukė Mintaujos link. Pačiame miestelyje apsigyveno tik nedidelis kariuomenės būrelis, kuris klebonijoje įsirengė telefoną, dieną ir naktį juos saugojo patruliai. Iš miestelio vokiečiai pasitraukė balandžio 25 d.<ref>Z. Mūsų žinios apie vokiečių buvimą ir veikimą Lietuvoje. Laižuva // Rygos garsas. - 1915. - Birž. 11 (21). - Nr. 66. - P. 1.</ref>. | ||
Nepriklausomybės metais Laižuva buvo valsčiaus centras. Veikė Antano Indrulio fotografija, kirpykla, Bermano mezgykla, degtinės monopolio parduotuvė, kooperatyvo parduotuvė nuosavame name ir aštuonios žydų: Kuršo gatvėje - Rozenbergienės, Garronskio, Rubinšteino, Dariaus ir Girėno g. - Bermano, Stražo, Karolio, Kopmano ir dar dviejų žydžių seserų „Kielių" parduotuvėlė), mėsą pardavinėdavo Kropmanas, 1939 m. atidaryta ir mėsos parduotuvė, kuri priklausė lietuviui iš Sedos; jis gamino ir ledus. Buvo paštas (viršininkas Leonas Šmolis, laiškininkas Stasys Jarašiūnas), policijos nuovada ir pasienio policijos įstaiga, vaistinė (Kuršo gatvėje; ji priklausė Antanui Kaikariui, kuris ją apie 1932 m. nupirko iš į Kauną išsikėlusio Stripinio), sveikatos punktas, viešoji valstybinė biblioteka (nuo 1937 m.), latvių biblioteka ir skaitykla (nuo 1932 m.), plytų dirbtuvė, žemės ūkio kooperatyvas, pieno perdirbimo bendrovė „Bitė" (įst. 1928 m.; 1940 m. turėjo 800 narių su 9 pieno nugriebimo punktais). 1923-37 m. veikė smulkaus kredito draugija. Mažeikių muitinės Laižuvos pereinamajame punkte dirbo viršininkas ir du muitininkai, pasienio policijos viršininkas buvo atsargos kapitonas Antanas Koscevičius ir 8 pasienio policininkai. Valsčiaus savivaldybėje sekretoriumi iki 1941 m. buvo Juozas Gabalis, viršaitis Benas Liutkus, raštvedė Bronė Liaugminaitė, po jos - [[Venckus Vytautas|Vytautas Venckus]]. Ketvirtadieniais vyko turgūs. | Nepriklausomybės metais Laižuva buvo valsčiaus centras. Veikė Antano Indrulio fotografija, kirpykla, Bermano mezgykla, degtinės monopolio parduotuvė, kooperatyvo parduotuvė nuosavame name ir aštuonios žydų: Kuršo gatvėje - Rozenbergienės, Garronskio, Rubinšteino, Dariaus ir Girėno g. - Bermano, Stražo, Karolio, Kopmano ir dar dviejų žydžių seserų „Kielių" parduotuvėlė), mėsą pardavinėdavo Kropmanas, 1939 m. atidaryta ir mėsos parduotuvė, kuri priklausė lietuviui iš Sedos; jis gamino ir ledus. Buvo paštas (viršininkas Leonas Šmolis, laiškininkas Stasys Jarašiūnas), policijos nuovada ir pasienio policijos įstaiga, vaistinė (Kuršo gatvėje; ji priklausė Antanui Kaikariui, kuris ją apie 1932 m. nupirko iš į Kauną išsikėlusio Stripinio), sveikatos punktas, viešoji valstybinė biblioteka (nuo 1937 m.), latvių biblioteka ir skaitykla (nuo 1932 m.), plytų dirbtuvė, žemės ūkio kooperatyvas, pieno perdirbimo bendrovė „Bitė" (įst. 1928 m.; 1940 m. turėjo 800 narių su 9 pieno nugriebimo punktais). 1923-37 m. veikė smulkaus kredito draugija. Mažeikių muitinės Laižuvos pereinamajame punkte dirbo viršininkas ir du muitininkai, pasienio policijos viršininkas buvo atsargos kapitonas Antanas Koscevičius ir 8 pasienio policininkai. Valsčiaus savivaldybėje sekretoriumi iki 1941 m. buvo Juozas Gabalis, viršaitis Benas Liutkus, raštvedė Bronė Liaugminaitė, po jos - [[Venckus Vytautas|Vytautas Venckus]]. Ketvirtadieniais vyko turgūs. | ||