Grūstė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search

Grūstė (žiūrėti kodą)

11:57, 6 rugpjūčio 2011 versija

92 pridėti baitai ,  11:57, 6 rugpjūčio 2011
nėra keitimo aprašymo
47 eilutė: 47 eilutė:


== Mikrotoponiminiai vietovardžiai ==
== Mikrotoponiminiai vietovardžiai ==
[[Vaizdas:Daratos kalnelis.MKE.2011-08-04.JPG|thumb|right|260px|Pyrago kalnas Grūstės k.]]
Padavimai.  Grūstėje Vytautas medžiojo stumbrus, toje medžioklėje jam gyvybæ išgelbėjo Chodkevičius. Už išgelbėjimą jam Vytautas pažadėjo tiek žemės, kiek jis sugebės apeiti per vieną dieną
Padavimai.  Grūstėje Vytautas medžiojo stumbrus, toje medžioklėje jam gyvybæ išgelbėjo Chodkevičius. Už išgelbėjimą jam Vytautas pažadėjo tiek žemės, kiek jis sugebės apeiti per vieną dieną


* Daratos kalnelis buvo apie 720 m į vakarus nuo kaimo kapinių, apie 500 m į šiaurės vakarus nuo Pocevičienės sodybos. Pro kalną yra ėjæs senasis kelias į Vaičaičius. Nurodomoje vietoje, arimuose, dar matoma Daratos kalnelio vardą turėjusi pakiluma. Daratos kalnelis sunaikintas melioracijos metu, po 1962 m. Kalvelė buvo apie 30 arų ploto ir, kaip nurodoma, 20 m aukščio (VAK). Kalvos pašlaitėje tryško šaltinis, kurio duobė vėliau buvusi išcementuota. Padavimai: A. Švedų antpuolio metu prie Gaidžpilės kalno kovose žuvo Daratos vyras ir du (ar trys) sūnūs, kurių ji labai verkusi. Kai švedai iš šios apylinkės pasitraukė, ji ateidavo ant greta pilies buvusio kalnelio ir verkdavo dienomis, naktimis. Vieną dieną ji čia rasta negyva. Dėl kalnelis pavadintas Daratos vardu (VAK). Kiti pasakoja, kad senovėje Grūstėje buvo pilaitė, kurią gindamas žuvo narsus jos valdovas. Liko jo žmonna Dorūnė - Dorutė - Dora, vėliau praminta Darata. Ji apsigyveno ant kalnelio ir iš jo niekur nebeidavo. Kartą apylinkes užpuolæ priešai Dorūnæ nužudė. tačiau vietos karžygiai priešus vėliau nugalėjo, išvijo, o narsiąją Dorūnæ palaidojo. Po to dar ilgą laiką matydavo kai kuriomis šviesiomis naktimis Dorūnæ sėdinčią, kažką veikiančią (VAK). B. Švedų karo laikais moteris, vardu Darata, pasislėpusi verpdavo (VAK; ant kalnelio kažkokios mergelės verpdavo ir ausdavo drabužius). C. Ant kalno buvo koplyčia, toliau - visas miestas. Sakoma, kad ant kalnelio buvusią bažnyčią ar koplyčią sunaikino švedai. Šalia   liko tik šaltinis, kuris būdavo visada pilnas vandens. D. Ganydami karves piemenys ant kalnelio matė bažnytinæ procesiją, kuri tuoj pat dingo. D. Ant kalnelio matydavo vaikščiojančius žiburėlius. “Kalnas apylinkės žmonių gerbiamas”(1935 m.; VAK), “anksčiau niekas neardavo ir neardydavo, nes visiems tik “Daratos kalnas”, “Daratos kalnas”” (1994 m.,). Kasant bulviarūsius, ant kalnelio rasta kaulų (ar žmonių - neaišku). Daratos kalnelis nurodomas arti Gaidžkalnio (ar Gaiškalnio), ant kurio stovėjusi padavimuose minima pilis (tačiau Gaiškalnis nelokalizuotas). Netoloiese Daratos kalno yra ir supiltu laikomas aukštas Pyrago kalnas. (V.Vaitkevičius, 1998).
* Daratos kalnelis buvo apie 720 m į vakarus nuo kaimo kapinių, apie 500 m į šiaurės vakarus nuo Pocevičienės sodybos. Pro kalną yra ėję senasis kelias į Vaičaičius. Nurodomoje vietoje, arimuose, dar matoma Daratos kalnelio vardą turėjusi pakiluma. Daratos kalnelis sunaikintas melioracijos metu, po 1962 m. Kalvelė buvo apie 30 arų ploto ir, kaip nurodoma, 20 m aukščio (VAK). Kalvos pašlaitėje tryško šaltinis, kurio duobė vėliau buvusi išcementuota. Padavimai: A. Švedų antpuolio metu prie Gaidžpilės kalno kovose žuvo Daratos vyras ir du (ar trys) sūnūs, kurių ji labai verkusi. Kai švedai iš šios apylinkės pasitraukė, ji ateidavo ant greta pilies buvusio kalnelio ir verkdavo dienomis, naktimis. Vieną dieną ji čia rasta negyva. Dėl to kalnelis pavadintas Daratos vardu (VAK). Kiti pasakoja, kad senovėje Grūstėje buvo pilaitė, kurią gindamas žuvo narsus jos valdovas. Liko jo žmonna Dorūnė - Dorutė - Dora, vėliau praminta Darata. Ji apsigyveno ant kalnelio ir iš jo niekur nebeidavo. Kartą apylinkes užpuolę priešai Dorūnę nužudė. Tačiau vietos karžygiai priešus vėliau nugalėjo, išvijo, o narsiąją Dorūnę palaidojo. Po to dar ilgą laiką matydavo kai kuriomis šviesiomis naktimis Dorūnę sėdinčią, kažką veikiančią (VAK). B. Švedų karo laikais moteris, vardu Darata, pasislėpusi verpdavo (VAK; ant kalnelio kažkokios mergelės verpdavo ir ausdavo drabužius). C. Ant kalno buvo koplyčia, toliau - visas miestas. Sakoma, kad ant kalnelio buvusią bažnyčią ar koplyčią sunaikino švedai. Šalia liko tik šaltinis, kuris būdavo visada pilnas vandens. D. Ganydami karves piemenys ant kalnelio matė bažnytinę procesiją, kuri tuoj pat dingo. D. Ant kalnelio matydavo vaikščiojančius žiburėlius. „Kalnas apylinkės žmonių gerbiamas”(1935 m.; VAK), „anksčiau niekas neardavo ir neardydavo, nes visiems tik „Daratos kalnas”, “Daratos kalnas”” (1994 m.,). Kasant bulviarūsius, ant kalnelio rasta kaulų (ar žmonių - neaišku). Daratos kalnelis nurodomas arti Gaidžkalnio (ar Gaiškalnio), ant kurio stovėjusi padavimuose minima pilis (tačiau Gaiškalnis nelokalizuotas). Netoliese Daratos kalno yra ir supiltu laikomas aukštas Pyrago kalnas. (V.Vaitkevičius, 1998).
* Būgnų kalnas  buvo apie 400 m į vakarus nuo kelio Vaičaičiai-Seda, apie 500 m į šiauræ nuo Daratos kalnelio, 250 m į šiauræ nuo senojo kelio į Vaičaičius. Dabar čia išsiskiria tik pakiluma, turėjusi Būgnų kalnelio vardą. Ilgą laiką ariant, kalva buvo nuarta. Kalvelės plotas buvæs maždaug 0,5 ha, nurodomas 30 m aukštis (VAK). Seniau ant kalnelio dar stovėjo kryžiai, čia buvo laidojami latviai, sakoma, kad palaidoti rusai Šaveliai. Padavimai: A. Per švedų karus lietuviai ant šio kalnelio mušdavo būgnus, kviesdami į karą. Kiti pasakoja, kad, užėjus priešams, kalnelio viršūnėje buvo mušami būgnai ir pučiami ragai, šaukiant į kovą apylinkės karžygius (sakoma, kad Būgnų vardą kalnelis gavo todėl, kad naktį ten mušdavo būgnus; VAK). B. Ne kartą žmonės ant kalnelio matė žiburius, dideles liepsnas. Žiburėliai vaikščiodavo, neaukštai pasišokinė.ami. C. Kartą netoli Būgnų kalnelio, artimiausios sodybos aplinkoje pasirodė Marija. Kasant ant kalnelio bulviarūsius, atkasė rūsius, kuriuose aptiko mergelių kaulų (mergeles ten kažkas buvo užvertæs). Po to buvo pastatyti kryžiai. Vėliau, kai ant kalnelio neliko kryžių, žmonės per Jonines ten eidavo deginti laužų. Už Būgnų kalno buvo žvyro, kai vežė žvyrą, iškasdavo žiedų.(V.Vaitkevičius, 1998).
* Būgnų kalnas  buvo apie 400 m į vakarus nuo kelio Vaičaičiai-Seda, apie 500 m į šiauræ nuo Daratos kalnelio, 250 m į šiauræ nuo senojo kelio į Vaičaičius. Dabar čia išsiskiria tik pakiluma, turėjusi Būgnų kalnelio vardą. Ilgą laiką ariant, kalva buvo nuarta. Kalvelės plotas buvæs maždaug 0,5 ha, nurodomas 30 m aukštis (VAK). Seniau ant kalnelio dar stovėjo kryžiai, čia buvo laidojami latviai, sakoma, kad palaidoti rusai Šaveliai. Padavimai: A. Per švedų karus lietuviai ant šio kalnelio mušdavo būgnus, kviesdami į karą. Kiti pasakoja, kad, užėjus priešams, kalnelio viršūnėje buvo mušami būgnai ir pučiami ragai, šaukiant į kovą apylinkės karžygius (sakoma, kad Būgnų vardą kalnelis gavo todėl, kad naktį ten mušdavo būgnus; VAK). B. Ne kartą žmonės ant kalnelio matė žiburius, dideles liepsnas. Žiburėliai vaikščiodavo, neaukštai pasišokinė.ami. C. Kartą netoli Būgnų kalnelio, artimiausios sodybos aplinkoje pasirodė Marija. Kasant ant kalnelio bulviarūsius, atkasė rūsius, kuriuose aptiko mergelių kaulų (mergeles ten kažkas buvo užvertæs). Po to buvo pastatyti kryžiai. Vėliau, kai ant kalnelio neliko kryžių, žmonės per Jonines ten eidavo deginti laužų. Už Būgnų kalno buvo žvyro, kai vežė žvyrą, iškasdavo žiedų.(V.Vaitkevičius, 1998).
* Mockaus šaltinis buvo P kaimo dalyje, 130m į V nuo kelio Vaičaičiai - Seda, apie 100m į Š nuo Mockaus sodybos, vadinamajame Mockaus eglynėlyje. Vieta, apie kurią pasakojami padavimai, PV miškelio dalyje, klampioje, pelkėtoje, šaltiniuotoje vietoje (“liurlyne”). Dabar vieta numelioruota. PAVAD. A. Čia stovėjo bažnyčia, kuri prasmego kaiurai žemæ (kitų manymu, buvo miestas). Šimtmečiai pasakojo, jog Bružui apsireiškė, kad jo miškelyje, kur bažnyčia nuskendo, yra 12 statinaičių aukso. Jis turįs nueiti vidurnaktį, auksą atkasti ir toje vietoje vėl pastatyti bažnyčią. Tačiau nenuėjæs ir to nepadaræs. Kitą naktį jam vėl apsireiškė ir pasakė, kad jis blogai padaræs nenueidamas (kiti sako, kad Bružui pasirodė kunigas, kuris rodė į auksą ir liepė statyti bažnyčią, bet tas nepsiėmė, tai kunigas tik pasakė, kad kažkiek metų dar reikės jam vargti.- P.Š.). B Kartą naktį praeiviui akimirką pasirodė (iškilæs ?) visas miestas ir gražūs rūmai (P.Š). C. Kartą metuose čia kunigas laiko mišias, bet niekas nežino, kada, tik žino, kad vasarą. Jeigu kokį žmogų jis pamato, tuoj veda į požemius ir rodo pinigus. Vienu metu miškelio aikštelėje įsitaisė gyventi ubagas su ubage, jis buvo aklas, tai ji turėjo jį vedžioti. Kai ubagas mirė, greit apako ir ubagė. Žmonės kalbėjo, kad ji surado tuos kunigo pinigus ir apako, lygiai taip buvo apakæs ir tas ubagas (P.Š.). D. Kartą medžiotojas čia pametė patroną, kuris nukrito į rūsį,ten atsidūrė ir pats medžiotojas, matė pinigus, bet kas toliau atsitiko - neprisimena (P.Š.). “Eglynėlis iš kokių 150 senų eglių. Miškelio viduryje buvæs atviras pailgas šaltinis. Žmonės kalbėjo, kad tole vietoje esanti nuskendusi bažnyčia. Ta vieta buvusi laikoma šventa: niekas nekirtæs medžių ir neganæs galvijų” (B. Kviklys, 1991). Miškelyje iškasdavo visokių plytgalių, “bromo plytų”(V.Vaitkevičius, 1998).
* Mockaus šaltinis buvo P kaimo dalyje, 130m į V nuo kelio Vaičaičiai - Seda, apie 100m į Š nuo Mockaus sodybos, vadinamajame Mockaus eglynėlyje. Vieta, apie kurią pasakojami padavimai, PV miškelio dalyje, klampioje, pelkėtoje, šaltiniuotoje vietoje (“liurlyne”). Dabar vieta numelioruota. PAVAD. A. Čia stovėjo bažnyčia, kuri prasmego kaiurai žemæ (kitų manymu, buvo miestas). Šimtmečiai pasakojo, jog Bružui apsireiškė, kad jo miškelyje, kur bažnyčia nuskendo, yra 12 statinaičių aukso. Jis turįs nueiti vidurnaktį, auksą atkasti ir toje vietoje vėl pastatyti bažnyčią. Tačiau nenuėjæs ir to nepadaræs. Kitą naktį jam vėl apsireiškė ir pasakė, kad jis blogai padaræs nenueidamas (kiti sako, kad Bružui pasirodė kunigas, kuris rodė į auksą ir liepė statyti bažnyčią, bet tas nepsiėmė, tai kunigas tik pasakė, kad kažkiek metų dar reikės jam vargti.- P.Š.). B Kartą naktį praeiviui akimirką pasirodė (iškilæs ?) visas miestas ir gražūs rūmai (P.Š). C. Kartą metuose čia kunigas laiko mišias, bet niekas nežino, kada, tik žino, kad vasarą. Jeigu kokį žmogų jis pamato, tuoj veda į požemius ir rodo pinigus. Vienu metu miškelio aikštelėje įsitaisė gyventi ubagas su ubage, jis buvo aklas, tai ji turėjo jį vedžioti. Kai ubagas mirė, greit apako ir ubagė. Žmonės kalbėjo, kad ji surado tuos kunigo pinigus ir apako, lygiai taip buvo apakæs ir tas ubagas (P.Š.). D. Kartą medžiotojas čia pametė patroną, kuris nukrito į rūsį,ten atsidūrė ir pats medžiotojas, matė pinigus, bet kas toliau atsitiko - neprisimena (P.Š.). “Eglynėlis iš kokių 150 senų eglių. Miškelio viduryje buvæs atviras pailgas šaltinis. Žmonės kalbėjo, kad tole vietoje esanti nuskendusi bažnyčia. Ta vieta buvusi laikoma šventa: niekas nekirtæs medžių ir neganæs galvijų” (B. Kviklys, 1991). Miškelyje iškasdavo visokių plytgalių, “bromo plytų”(V.Vaitkevičius, 1998).
Gauta iš „https://mke.lt/Specialus:MobileDiff/34633“

Naršymo meniu