Plinkšių parkas
|
Straipsnis šiuo metu rašomas. |
PLINKŠIŲ PARKAS yra Šerkšnėnų seniūnijoje, Plinkšėse.
Įkurtas XIX a. antroje pusėje rytiniame Plinkšių ežero krante. Plotas 7 ha. Pagrindinėje parko dalyje stovi rūmai, kurių parteris apskritas. Iš rytų pusės buvo padarytas tvenkinėlis. Ežero krante įrengtos terasos. Parkas išplanuotas pagal angliškojo parko principus, pasižymi klasicizmo bruožais. Parko centrinis takas tiesus, bet, priartėjant prie rūmų, jis atsimuša į didelį apvalios formos gėlyną. Šoniniai, laisvai išplanuoti takai apjuosia daugelį skirtingų dydžių gazonų, gėlynų. Parką įrėmina šoniniai lenkti takai, kuriuos matyt padiktavo upelio kontūras. Be jau minėto centrinio tako, parko struktūroje galima įžiūrėti ir daugiau klasicizmo stiliaus liekanų. Pavyzdžiui, sodo takų, pietinės alėjos kryptys veda į rūmus. Parko takai buvę žvyruoti. Nuo šiltnamio pusės – pagal taką – kelią buvusi aukšta medinė tvora, pagal kurią, iš parko pusės, vasarą būdavo statomi dideli mediniai vazonai su aukštomis gėlėmis. Šiuo parku daugelį metų domėjosi Antanas Tauras. 1984 m. sudarytas jo tvarkymo projektas (archit. Nijolė Kazakevičiūtė).
Už parko, rytinėje pusėje, yra tvenkinėlių kaskados, kurios skyrė dvaro reprezentacinį centrą nuo ūkinių pastatų. Tvenkinėliai padaryti upeliūkščio pagrindu. Baigiasi tvenkinukai malūnu (liekanos yra užkonservuotos) ir nebus atstatomos). Į dvaro reprezentacinę zoną - centrą buvo galima patekti pro vartus. Vartai yra buvę dveji (gal net ir treji). Pagrindiniai vartai buvo rytinėje parko pusėje tarp tvenkinių. Yra išlikę jų stulpai. Antrieji vartai buvo maždaug toje vietoje, kur nuo pagrindinio kelio yra keliukas į pliažą. Jie buvo aukštesni ir pro juos galėjo pravažiuoti aukšti vežimai. Jie buvo vadinami žaliaisiais. Trečiųjų vartų vieta nėra žinoma.
Už parko, iš šiaurės pusės, buvo sodas, kur dabar sanatorija, daržai ir uogų krūmai, kurie rėmėsi į ežero krantą ir vakarų. Sodas ir daržai buvo apsodinti eglėmiw, kurios sulaikydavo šaltus šiaurės vėjus. Manoma, kad buvo ir bitynas.
Augmenija
Daugiausia čia yra paprastųjų skroblų, bet nemažai ir kaštonų, liepų, uosių, klevų. Įspūdingai atrodo kelios vakarinių tujų grupės, trys glaustašakiai paprastieji ąžuolai (apie 15 m aukščio), keturi paprastieji uosio svyruoklės formos medžiai. Yra keli varpinės medlievos krūmai. Be to, čia auga ir retesnių krūminių augalų: alyvos, bekvapis ir darželinis jazminai, žvilgantysis kaulenis, šermukšnialapė lanksvūnė, baltoji sedula, šiurkštusis radastras ir kt. Iš parko paežere eina puiki tuopų, klevų, liepų, šermukšnių alėja. Ja galima prieiti iki Pliaterio kapo. Prie kapo auga du aukšti balzaminiai kėniai, du pilkieji kėniai, kedrinė pušis.
Žinoma, šis aprašymas dar negali pilnai charakterizuoti augmenijos, kokia čia buvo XIX a. pabaigoje. Dalis, ypač atvežtinių medžių, krūmynų galėjo išnykti, naujų medžių galėjo pasodinti buv. žemės ūkio mokyklos auklėtiniai. Kad čia nemažų pakeitimų padarė vėlesni šeimininkai, rodo šie faktai: iš ežero pusės šlaite buvo iškastas tiesus takas, jame įruoštos pakopos. Priešais rūmus didysis gėlynas suskaidytas takais, jo centre užsodinta klomba; aplink šią klombą prisodinta tujų, eglaičių.
Sovietiniais metais parkas buvo tvarkomas mokyklos vadovų iniciatyva, saviveikliniais pagrindais. Centrinis takas buvo apsodintas eglaičių gyvatvore, išpjautos liepos. Per buvusio sodo teritoriją buvo pravestas kelias ir apsodintas eglaitėmis. Pasikeitė ir kelio, einančio nuo oficinų iki Baltųjų vartų, vieta. Šlaitas iš ežero pusės buvo suskaidytas takais, lygiagrečiais ežero krantui. Gyventojų pasakojimu, čia buvę prisodinta „bruknienojų, kokius dabar sodina ant kapų. Prie vandens buvusios pasodintos „mažos raudonos obelaitės”, prie oficinų augusios „didelės alyvos”.
Šalia centrinio kelio buvo nedidelis baseinėlis, šalia jo – Marijos, pamynusios žaltį skulptūra, padaryta iš balto marmuro. Šis baseinėlis anksčiau buvęs mažesnis. Prie jo, ant pakilimo ir specialiai sukrautų akmenų krūvos, stovinti statula gerai atsispindėjo vandens veidrodyje. Tarybiniais metais prie šios statulos vietiniai gyventojai bei žemės ūkio mokyklos moksleiviai ateidavo giedoti gegužinių giesmių. Tai nepatikę vadovams, ir 1952 m. buvo liepta skulptūrą nuimti. 1990 m. parengtas paminklo atstatymo projektas; lėšų atsttymui skyrė valst. įmonė „Nafta". 1992 m. atstatyta[1],[2].). Jau prieš karą statulos fone augo nemaži medžiai, kurie sudarė kontrastingą foną, išryškino ją. Yra teigiama, kad prie tvenkinių yra buvusių ir daugiau skulptūrų, bet šiandieniniai gyventojai niekas jų nebeprisimena.
1958 m. Plinkšių parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų.
Šaltiniai