Marijampolė

Marijampolė
Marijampolės k. laukai
Informacija
Seniūnija:	Viekšnių seniūnija
Plotas:	364,3 ha
Gyventojai:	0 (2001 m.)

MARIJAMPOLĖ, buvęs palivarkas, vėliau kaimas Viekšnių seniūnijoje, 7 km į pietus nuo Viekšnių. Yra Marijampolės miškas.

Gyventojai

Gyventojų skaičius: 1902 m. palivarke 6, miško sodyboje - 3 gyv., 1923 m. palivarke - 1 ūkis, 30 gyv.

Istorinės žinios

XX a. pr. buvo nedidelis Marijampolės palivarkas, kuris priklausė Kapėnų dvaro savininkui Jonui Herhorovičiui, vėliau Grigoravičiui. Apie 1917 m. žuvus savininkui, palivarkas perėjo atkuriančios nepriklausomybę Lietuvos žemės fondo žiniai. 1923 m. visas palivarkas išdalytas naujakuriams, pavadintas Marijampolės kaimu. Kaimui taip pat atiteko ir dalis išparceliuoto Kapėnų dvaro žemės. Nuo kaimo į šiaurę buvo Pabarškų, į rytus - Svirkančių, toliau Dargužiškių, į pietus - Tučių kaimai, į vakarus - Boguslavo ir Stočkų dvarai.

Marijampolės k. gyveno 7 šeimos: Kazimieras Bartkus, Juozas Fabijonavičius, Jonas Morkūnas, Petras Repšas (iš Tučių), Juozas Šimkus, Stasys Unika, Bronius Vitkevičius su šeimomis. Marijampolėje turėjo žemės Stasys ir Antanas Jogėlos iš Meškelių.

1941-06-14 iš Marijampolės k. ištremta Šimkų šeima (iš viso 4 asmenys). Saugumui 1948 m. buvo žinoma, kad Viekšnių valsčiuje veikia miško formuotė, kuriai vadovauja 1928 m. gimęs Pranas Petrikas, Leono sūnus, iš Pabarškų kaimo. Be kitų asmenų šioje formuotėje buvo Bronė Ūkanienė, Kazio duktė, gimusi 1916 m., Marijampolės kaimo gyventoja, formuotės ryšininkė.

Marijampolės kaime gyveno inžinierius ir istorikas Juozas Fabijonavičius, 1994 m. išleidęs knygą „Bažnyčios ir religinės bendruomenės Lietuvoje".

XX a. 8 deš. vykdant melioraciją ir griaunant vienkiemius, Marijampolės k. gyventojai išsikėlė į aplinkines gyvenvietes ir kaimas sunyko.

Janina Leonavičienė-Paplauskaitė. Į protėvių žemę (atsiminimai)

Marijampolės dvaro žemę buvau mačiusi tik palydovinėje nuotraukoje googl'e. Čia kažkada labai seniai, kad beveik niekas ir nebeprisimena, buvo Marijampolės dvaras, paskui - Kapėnų dvaro palivarkas, arba liaudyje vadinamas folvarku. Folvarke gyveno mūsų proseneliai Andriuškos, ten, kur nuotraukoje matysit priartintą didžiulę seną pušį. Kažkur ten gyveno ir kiti proproseneliai Šalavėjai. Jų dukra Morta ištekėjo už Tučių dvarininko Zubavičiaus, kita dukra Barbora - už mūsų prosenelio valstiečio Antano Repšo. Jų duktė Veronika ištekėjo už kilmingo Daukanto, tapusi našle - už kito dvarininko Gintalo, kurio buvimą šiuose kraštuose mini tik likęs Gintalų pušyno pavadinimas. Andriuškų Ona ištekėjo už bajoro Narutavičiaus. Per santuokas Repšai giminiavosi su bajorais Neverdauskais, Strazdauskais, Daukantais. Ir visa tai vyko XIX amžiuje. Valstiečiai iš caro malonės čia niekada nebuvo baudžiauninkais, po karų ir maro žemės užteko visiems, vieni kitiems su bajorais krikštijo vaikus, lydėjo į bažnyčią ženytis. Netoliese gyveno daug šviesuolių dvarininkų: Kontrimai, Biržiškos, Sirutavičiai, Daukantai, Liaugaudai, Ivanauskai, gal ir lenkiškos-poniškos faniberijos šiam krašte buvo žymiai mažiau, nei Didžiojoj Lietuvoj. Vis gi, čia - žemaičių žemė, žemaičių kraštas.

Griežtu motinos Barboros laišku iš Amerikos iškviestas vyriausias sūnus Petras grįžo Lietuvon paveldėti žemės. Dar gabalą jos gavo kaip naujakurys, dar 9,5 ha pirko jos Marijampolės dvare ir, pats savo rankom priduręs tėvų trobai dar tiek, parsivedė iš už miško antrą žmoną Mortą Andriuškaitę, kurios taip ir nepamilo valdinga ir turtinga anyta, latvė, kildinusi savo giminę iš neaišku kokios aukštesnės kastos, mat pirmoji, kad ir ne bajoraitė, bet iš tų Piktužių, kurie buvo įpirkę dvarelį, vėliau apie 1930 m. perpardavę Balandžiams. Ten gimė aktorė Gražina Balandytė. O mūsų močiutė, tyli, kantri, gera siuvėja, augino našlaitę ir savo 14 vaikų. Keli mažiuliukai, mirę dar vystykluose, palaidoti Tučių I kaimo kapeliuose, kurie, atodo, ir buvo skirti tik mažiukų laidojimui.

Senelių sodybą nupirko tolimas giminaitis. Kaip miela buvo vėl ją aplankyti ir pamatyti su tokia meile sutvarkytą aplinką, prižiūrėtą seną sodą, atgaivintą seną medinę trobą, kuri, negaliu dabar patikėti, bet sutalpindavo po pusantro šimto kasmet tetos Mortos rudenį sukviestų giminių. Deja, mus pasitiko tik draugiški (savi ;) ) šuniukai, šeimininkų neradom, teks dar sugrįžti :) Gera stovėti ir jausti savo Žemę po kojomis, linkiu tą patirti visiems.

Jei kam informacija apie minimas vietas pasirodys klaidinga, tai būsiu dėkinga už pastabas. Pasakojimas paremtas dokumentais, įrašais bažnytinėse knygose ir mamos bei kitų giminių pasakojimais.

Šaltiniai

• Bronislovas Kerys. Viekšnių kraštas. Bibliografija ir žinios krašto istorijai. DVD. Viekšniai, 2007.
• Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. - K., 1925. - 738 p. - P. 151.
• Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. - 1937. - Nr. 29 - 30 (283 - 284). - Liep. 16. - VI metai. - P. 5.
• Andriulis M. [Muturas A.]. Pasipriešinimo židiniai ir okupantų teroras // Vienybė. - 1998. - Liep. 2
• Fabijonavičius J. Marijampolės kaimas // Gimtinė. - 1992. - Spalio 1 - 31. - Nr. 10.
• 1941 - 1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. - V., 1993. - Kn. 1. - P. 38 - 55.
• Rozga L. Inžinierius ir istorikas: [Juozas Fabijonavičius] // Vienybė. - 1999. - Gruod. 31.