Mažeikių istoriniai paminklai ir memorialinės lentos
MAŽEIKIŲ ISTORINIAI PAMINKLAI IR MEMORIALINĖS LENTOS
Lit. šaltiniuose nurodoma, kad 1901 m. gegužės 1 d. Mažeikiuose rusų caro valdžia pastatė paminklą lietuvių tautos korikui Muravjovui, o patį miestą pavadino jo garbvei - Muravjovo. [1]. Pirmasis paminklas Mažeikiuose pastatytas 1926 m. miesto pakraštyje, pirmojo Mažeikių burmistro Jono Motuzo iniciatyva, kur I-ojo pasaulinio karo metais vokiečiai, o vėliau ir bolševikai šaudė žmones. Tai didelis betoninis kryžius. Jo įraše skelbiama, kad skirtas Šv. Pranciškaus Asyžiečio 700-osioms mirimo metinėms. J. Motuzas, neturėdamas paminklo statybai lėšų, kreipėsi į tuometinį Mažeikių kleboną J. Dabužinskį. Pastarasis sutiko finansuoti paminklo statybą, bet su sąlyga, kad jis bus skirtas ne kankiniams, o Šv. Pranciškui. Senesni mažeikiškiai paminklą vadina Kankinių kryžiumi.
Tarpukario valstybinių švenčių minėjimų susibūrimo vieta Mažeikiuose buvo geležinkelio aikštė. XX a. 3 deš. viduryje čia buvo pastatytas Gedimino bokšto pilies maketas, skirtas Vilniaus atvadavimui. Šis bokštas stovėjo neilgai, nes miesto svečiams pradėjus šaipytis, kad mažeikiškiai aikštės centre „tupyklą" pasistatė, ir buvo nugriautas. Artėjant 500-osioms Vytauto Didžiojo mirties metinėms šio bokšto vietoje buvo nutarta pastatyti paminklą Vytautui Didžiajam. Jau 1929 m. buvo pradėtos rinkti aukos šio paminklo statybai, tačiau šis sumanymas nebuvo įvykdytas, surinkti pinigai išdalinti beturčiams. Iki II pasaulinio karo geležinkelio aikštė buvo vadinama Vytauto Didžiojo aikšte.
XX. 6-7 deš. sandūroje miesto parke buvo pastatytas paminklas rusų proletariniam rašytojui Maksimui Gorkiui. Jo vardu pavadintas ir pats parkas. Vėliau ši cementinė skulptūra buvo perkelta prie Pionierių namų, J. Basanavičiaus gatvėje. Po to ji iš čia išvežta nežinoma kryptimi.
6 deš. pabaigoje visoje Lietuvoje vyko nepriklausomybės paminklų naikinimas. Iškilo grėsmė kankinių kryžiui, stovinčiam M. Gorkio kultūros ir poilsio parko pakraštyje. Sumanyta, iškasus prie paminklo duobę, jį ten įversti. Kasant duobę atkasti II-ojo pasaulinio karo metu žuvusių rusų kariškių palaikai, todėl duobė vėl užstumdyta, o kryžius taip ir liko stovėti iki šių dienų.
Iki XX a. 8 deš. buvo keturios memorialinės lentos, žyminčios bolševikinę miesto praeitį, Nepriklausomybės kovų laikotarpiu. Buvęs gimnazijos pastatas, prie kurio buvo pritvirtinta lenta apie revoliucinio komiteto susikūrimą, nugriautas, lenta perduota į muziejų. Rajono vykdomajame komitete buvo marmurinė lenta su su revoliucinio komiteto narių pavardėmis; ši lenta panaikinta. 1974 m. skverelyje, kur anksčiau buvo turgavietė, atgabentas didelis akmuo su pritvirtinta aliumine lenta tarybinei armijai išvaduotojai. Tuo laiku prieš tuometinį Draugystės kino teatrą (dabar Durbės prekybos namai) stovėjo cementinė dekoratyvinė merginos iškeltomis rankomis skulptūra, kurią gyventojai vadino „Damulienės skulptūra". Ji lyg ir buvo žinoma to meto Mažeikių alkoholikė, mėgdavusi šiame skverelyje pailsėti. Vėliau ši skulptūra buvo pakeista granitine K. Musteikio skulptūra.
XX a. 9 deš. skveruose, prie visuomeninių pastatų, pristatyta dekoratyvinių skulptūrų, Mažeikių parke, prie centrinio tako, pradėta žymių Lietuvos žmonių, susijusių su Mažeikių rajonu, skulptūrų alėja. Pastatytos skulptoriaus J. Meškelevičiaus sukurtos skulptūros režisieriui J. Vaičkui, rašytojai Šatrijos Raganai bei G. Jokubonio - kunigui, poetui A. Vienažindžiui. K. Švažas pastatė biustą savo broliui tapytojui J. Švažui.
1986 m. prie rajkomo (dabar miesto seniūnija) atidengtas skulptoriaus L. Kerbelio bronzinis K. Markso paminklas. Šis paminklas tapo ryškiu miesto akcentu, pamėgta vestuvininkų fotografavimosi vieta. Kitame Laisvės gatvės gale, prie rajono Vykdomojo Komiteto (dabar savivaldybės) pradėta ruoštis pastatyti ir Lenino paminklą. Prasidėjus Atgimimui, bronzinis Lenino biustas atsidūrė muziejaus saugykloje.
Atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais Mažeikiuose kaip ir visoje Lietuvoje pradėta sovietinę praeitį menančius paminklus likviduoti. 1990-02-16 nuimta lenta nuo akmens tarybiniams kariams, po po pašalintos dvi lentos apie bolševikų veiklą 1918-1919 m., 1990-12-05/06 naktį nukelta K.Markso skulptūra (skulpt. L.Kerbelis), stovėjusi prie LKP Mažeikių RK pastato ir išvežta saugoti į Komunalinių įmonių kombinatą [2]. Taip pat 1992 m. spalio mėn. dingo paminklas dailininkui Jonui Švažui. Pašalinus šiuos paminklus, Mažeikiuose iškilo keletas sakralinių paminklų - kryžių. Tai tautos kankiniams, pastatytas kapinėse bei bažnyčios šventoriuje ir buvusioje turgavietėje, pavadintoje Nepriklausomybės aikšte. Kryžiai pastatyti prie naujos bažnyčios ir sankryžos, vedančios į Leckavą. Per nepilną dešimtmetį Mažeikiuose pastatyti šeši kryžiai. Katalikų bendruomenė pastatė ir paminklą - koplytėlę, skirtą pirmosios Mažeikių bažnyčios įamžinimui, o bažnyčioje pritvirtino memorialinę lentą jos statytojo kanauninko St. Budvyčio atminimui.
Medikų iniciatyva pastatytas paminklas Mažeikių ligoninės steigėjui chirurgui Vladui Burbai. Prieš Gabijos gimnaziją pastatytas skulptoriaus A. Ambrazūno sukurtas paminklas tautos patriarchui, daktarui J. Basanavičiui. Tai vienas gražiausių to meto paminklų. Buvo pritvirtintos ir memorialinės lentos: prie geležinkelio stoties, pažymint pokario trėmimus, buvusio saugumo būstinės ir kalėjimo, prie Sąjūdžio būstinių.
,,Arkliukas", skulpt. Zenonas Steponavičius .
,,Žiogas", skulpt. Stasys Budrikis.
,,Ežys", skulpt. Juozas Katilius.
Šaltiniai
- Ramanauskas V. Istoriniai paminklai ir memorialinės lentos Mažeikiuose // Būdas žemaičių. - 1997. - Lapkričio 21.
- Šverebas P. Išeinąs menas // Santarvė. - 1992. - Gruodžio 12. - Nr. 98. - P. 2.