Viktoras Biržiška
BIRŽIŠKA VIKTORAS (g. 1886-02-23 Viekšniuose - m. 1964-01-27 Čikagoje, JAV), inžinierius, matematikas, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius, daugelio vadovėlių aukštosioms mokykloms autorius.
Tėvai - gydytojas Antanas Biržiška ir mokytoja Elzbieta Biržiškienė-Radzevičiūtė. Kaip ir vyresnieji broliai Mykolas ir Vaclovas, jis sėmėsi žinių namuose; juos mokė ir stoti į gimanziją ruošė motina. Ji savo vaikus auklėjo būti lenkais patriotais, namuose kalbėjo tik lenkiškai. Vykstant visuotiniam Rusijos imperijos gyventojų surašymui, nepaisant motinos spaudimo įsirašyti lenkais, gimnazijos pirmokas Viktoras su broliu Vaclovu, kaip ir tėvas Antanas Biržiška, užsirašė žemaičiais.
Viktoras iš visų trijų brolių buvo gabiausias. Turėdamas įgimtą talentą matematikai, dar pasižymėjo ir puikia atmintimi, tikslia orientacija bei gyva kalba. Šiaulių gimnaziją baigė aukso medaliu. Čia besimokydamas, įsitraukė į lietuvių tautinį judėjimą, aštuntoje klasėje lankė slaptą lietuvių kalbos grupę, kuriai dėstė įžymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis, pramoko lietuvių kalbos subtilybių.
Baigęs Šiaulių gimnaziją, 1904 m. išvyko į Peterburgą. Išlaikė egzaminus į Universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto matematikos skyrių, bet tais pačiais metais išlaikęs egzaminus ir į Peterburgo technologijos institutą, kuriame pasirinko studijuoti mechaniką ir tapti inžinieriumi. Peterburge dalyvavo žymaus lietuvių kompozitoriaus Miko Petrausko vadovaujamame chore ir kaip šokėjas vaidino M. Petrausko operetėje „Kaminkrėtys ir malūnininkas”. Institute studijavo mechanikos skyriuje, tuo pat metu būdamas ir universiteto laisvuoju klausytoju.
1911 m. vedė nuo Šiaulių kilusią dvarininkaitę Vandą Chomiliauskaitę, bet santuoka buvo nesėkminga. Baigęs institutą ir gavęs inžinieriaus-technologo kvalifikaciją, pasiliko dirbti Peterburgo kariniame ginklų fabrike, buvo paskirtas fabriko direktoriumi. 1914-1915 m. Petrograde suprojektavo du - medinį ir geležinį - tiltus, pats vadovavo jų statybai
1917-1918 m. esant sudėtingiems santykiams su bolševikų valdžia, Viktorui teko patirti daugybę kratų, grasinimų, kelis areštus, tačiau dėl gerų santykių su darbininkais kiekvienąkart buvo paleidžiamas.
Po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 1920 m. grįžęs į Lietuvą, Viktoras Biržiška keletą metų mokytojavo Vilniuje, aktyviai reiškėsi tenykščių lietuvių visuomenės veikloje, bendradarbiavo lietuviškuose ir lenkiškuose Vilniaus laikraščiuose, pasirašinėdamas Verbos (nuo raidžių V.B.) slapyvardžiu, steigė naujus periodinius leidinius. Už šią veiklą pelnė lenkų valdžios nemalonę, vėl buvo persekiojamas, ne kartą areštuotas.
Nuo 1922 m. keletą metų dirba krašto apsaugos ministerijoje artilerijos tiekimo viršininko pavaduotoju ir viršininku, tuo pat metu mokytojaudamas „Aušros” ir suaugusiųjų gimnazijose, aukštuosiuose karininkų kursuose dėstė tikimybių teoriją ir jos pritaikymą šaudymui bei diferencialinį skaičiavimą. Skaitė paskaitas brolio Vaclovo įsteigtame V. Kudirkos liaudies universitete. Tuo pat metu jis buvo universiteto docentas, dėstė įvairias matematikos disciplinas, 1928 metais išrinktas matematikos ir gamtos fakulteto ekstraordinariniu profesoriumi, 1931 metais — matematinės analizės katedros vedėju. Daugelį metų buvo Lietuvos gamtininkų draugijos matematikų sekcijos pirmininku.
Biržiška neliko pasyvus mokslo perpasakotojas studentams. Jis buvo tarp tų mokslo šviesuolių, kurie rašė pirmuosius matematikos vadovėlius, pirmąsias monografijas iš tiksliųjų mokslų srities. Reikšmingas ir daug darbo pareikalavęs buvo Viktoro Biržiškos dviejų dalių veikalas „Integralinio skaičiavimo pagrindai”, vėliau ėmėsi tyrinėti poeto A. Baranausko kaip matematiko veiklą ir darbus, išleido „Matematinius tikimybių teorijos pagrindus”, nemažai kitų vadovėlių bei knygų. 1940 m. buvo išleisti trys aukštosios matematikos bei redaguoti aštuoni pradinėms ir vidurinėms mokyklos skirti vadovėliai. Tais pačiais metais V. Biržiška sugrįžo į Vilnių. Šiuo laikotarpiu antrą kartą vedė. Jo žmona Liuba Miserevičiūtė iš Kybartų, tačiau santuoka tetruko vos dešimtmetį ir abu išsiskyrė. Likusį gyvenimo etapą praleido vienas, amžiaus pabaigoje sugrįžo į katalikų tikėjimą (prieš tai buvo perėjęs į evangelikų reformatų tikėjimą).
Baigiantis Antrajama pasauliniam karui su broliais buvo priverstas trauktis į Vakarus, trejus metus dirbo akademinį darbą Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge, 1949 m. emigravo į JAV. Čia vertėsi sunkiai, Čikagos klube dirbo naktiniu šlavėju, turėjo kelias pamokas. Uždirbtus pinigus siųsdavo broliui Mykolui į Los Andželą, kol tas buvo paliegęs prieš mirtį. Iš uždirbtų pinigų rūpinosi išleisti paskutinįjį brolio Vaclovo „Aleksandryno" tomą.
Kūryba
1906 metais lenkų kalba parašė eilėraščių. Kaip žurnalistas debiutavo 1918 metais Petrogrado miesto Tarybos revoliuciniame laikraštyje „Izvestija”.
Šaltiniai
- Biržiška Viktoras // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. - V., 1966. - T. 1. - P. 240.
- Biržiška Viktoras // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. - V., 1977. - T. 2. - P. 168.
- Rozga L. Broliai Biržiškos // Vienybė. - 1988. - Lapkr. 7, 19, 22.
- Biržiška Viktoras. Raudonasis pragaras liudininko akimis // Vienybė. - 1990. - Lapkr. 13, (...) 17.
- Rozga L. Apie trečią brolį... // Vienybė. - 1991. - Geg. 4.
- Gedvilas A. Ne tik matematikas: [Viktoras Biržiška] // Santarvė (Mažeikiai). - 1997. - Saus. 9.
- Gedvilas A. Ne tik matematikas: [Viktoras Biržiška] // Vienybė. - 1997. - Vas. 12.
- Malūkas V. Viekšniškis, visą gyvenimą dirbęs Lietuvos labui... // Santarvė. - 2011. - Kov. 10. - Nr. 28. - P. 1, 3.