Vaclovas Biržiška
BIRŽIŠKA VACLOVAS (g. 1884-12-02 Viekšniuose - m. 1956-01-02 Voterberyje (JAV)), bibliografas, bibliotekų steigėjas, kultūros istorikas, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius, bibliografinių leidinių „Knygos” ir „Bibliografijos žinios”, tęstinio leidinio „Mūsų senovė” leidėjas, „Lietuviškosios enciklopedijos” rengėjas.
Motinos (Elžbietos Biržiškienės) paruoštas, įstojo į Šiaulių gimnaziją, paskui mokėsi Peterburgo universitete, 1909 m. baigė jame teisės fakultetą, lygiagrečiai klausė istorijos kursą. Grįžęs advokatavo Vilniuje, atlko karo tarnybą, dirbo Šiauliuose, o 1914 metų vasarą mobilizuotas į caro kariuomenę. Tarnavo įvairių vietovių karo komendantūrose, nuo 1916 metų pavasario dalyvauvo kautynėse su Austrijos-Vengrijos kariuomene Galicijoje bei Rumunijoje.
Po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos iš kariuomenės paleistas atvyko į Maskvą, čia dirbo pabėgėlių komisariate, Lietuvos reikalų komisariato archyvo vedėju, kartu mokosi bibliotekininkystės ir gilino žinias ką tik įsikūrusioje komunistinėje akademijoje. 1919 metų pradžioje parvyko į Vilnių, paskirtas švietimo liaudies komisaru, paskui jungtinėje Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos respublikos vyriausybėje ėjo švietimo ministro pavaduotojo pareigas, vėliau mokytojavo įvairiose Vilniaus lietuvių mokyklose. 1920 metais vėl atsidūrė Kaune.
Veikla
Dirbo įvairiuose postuose Lietuvos respublikos kariuomenėje, buvo kuopos vadas, bataliono vado pavaduotojas, pulko teismo pirmininkas, tuo pat metu karo mokyklos ir aukštųjų karininkų kursų lektorius, tuo pat metu Lietuvos Ministrų kabineto komisijos vedėjas, tuo pat metu — valstybės centrinio knygyno vedėjo padėjėjas, valstybinės archeologijos komisijos narys, pirmasis lietuvių mokytojų profsąjungos suaugusiųjų gimnazijos direktorius, Lietuvos universiteto teisės fakulteto docentas, vėliau — profesorius, lygiagrečiai ir humanitarinių mokslų fakulteto bibliografijos dėstytojas, nuo 1922 iki 1933 metų — teisės fakulteto sekretorius. Įkūrė universiteto biblioteką ir buvo jos pirmasis direktorius, o 1940—1941 metais — dar ir Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius, 1931—1941 metais dar ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas.
Vaclovo Biržiškos vardas neatsiejamas nuo labai aktyvaus dalyvavimo visuomenės gyvenime. Buvo bibliotekininkas gimnazijose, dalyvavo socialdemokratų judėjime pirmosios Rusijos revoliucijos mėnesiais, pats save kooptavo į tuometinį Lietuvos seimą, dalyvavo jo darbe, organizavo slaptą socialdemokratų atsišaukimų spaustuvę ir pats joje dirbo. Dainavo Vilniaus Kanklių chore.
Išvykęs į Petrogradą, ten spausdino atsišaukimus. Apie 1910 metus parvyko į Vilnių, buvo visuomeninis bibliotekininkas „Rūtos” bibliotekoje, kartu dalyvavo ir Lietuvių mokslo draugijoje. Persikraustęs į Šiaulius, sutvarkė viešąją biblioteką ir Šiaulių ekonomijos archyvą, kartu su J. Janoniu sutelkė gimnazistų socialdemokratų ratelį. Kariuomenėje po Vasario revoliucijos išrinktas į armijos kareivių komitetą, organizavo kareivių mokyklas ir bibliotekas.
Vilnių užgrobus baltalenkiams, areštuotas ir uždarytas Lukiškių kalėjime už dalyvavimą V. Kapsuko vadovaujamoje vyriausybėje. Vos išleistas iš kalėjimo, sutvarkė didelę Vilniaus lietuvių gimnazijos biblioteką. Kaune 1920 metais išrinktas lietuvių meno kūrėjų teatro direktoriumi. Organizavo V. Kudirkos liaudies universitetą ir pats skaito jame paskaitas, yra vienas iš Lietuvos kraštotyros draugijos steigėjų. Dalyvavo steigiant V. Kudirkos, Lietuvos istorijos draugijas, draugiją TSRS tautų kultūrai pažinti, įkūrė Lietuvos bibliotekininkų draugiją ir jai vadovauja.
Darbai
Vaclovas Biržiška kurį laiką rašė eilėraščius ir nedidelius vaizdelius, bet paskui apsiribojo informaciniais ir publicistiniais dalykais. 1917 metais kartu su grupele vienminčių redagavo fronte kareivių laikraštį. Atsidūręs Maskvoje, užmezgė ryšius su „Tiesa”, Vilniuje redagavo tarybinės vyriausybės leistą švietimo komisariato leidinį „Švietimo reikalai”. Gyvendamas Kaune, bendradarbiavo įvairiuose to meto laikraščiuose ir žurnaluose, pamažu specializavosi tyrinėti Lietuvos kultūros ir knygų istoriją ir bibliografiją. Vėliau pats redagavo žurnalus „Knygos”, ir „Bibliografijos žinios”. Parengė keturių dalių darbą „Lietuvių bibliografija”, su broliu Mykolu parengė spaudai S. Daukanto „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių” ir nemažai kitų leidinių. Nuo 1931 metų redagavo „Lietuviškąją enciklopediją”, pirmuosius 10 jos tomų.
Kaip ir jo broliai, Vaclovas Biržiška 1944 metų vasarą pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 metų gyvena JAV. Ir toli nuo tėvynės nenutraukė mokslinio darbo. Didelės vertės yra jo bibliografinis veikalas „Aleksandrynas”, kuriame suregistruota lietuvių raštija nuo seniausių laikų iki 1865 metų.
Šaltiniai
- Biržiška Vaclovas. Lietuvių rašytojų kalendorius. - Vilnius / Tiubingenas: Patria, [Be leidimo metų]. - 263 p.
- Biržiška Vaclovas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. - V., 1966. - T.1. - P. 240.
- Biržiška Vaclovas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. - V., 1977. - T. 2. - P. 168.
- Maciūnas V. Vaclovo Biržiškos įnašas lituanistikon // Lituanistikos instituto 1981 metų suvažiavimo darbai. - Chicago, 1985. - P. 208 - 242.
- Rozga L. Broliai Biržiškos // Vienybė. - 1988. - Lapkr. 7, 19, 22.