Laižuva: Skirtumas tarp puslapio versijų

1899 m. Laižuvoje buvo atidaryta rusų mokykla. Laižuvoje veikė vaistinė, kuri priklausė provizoriui Konstantinui Stašiui, kuris ją nupirko 1908 m. Apie 1918 m. jis vaistinę pardavė ir išvyko į Vilnių.  

Nepriklausomybės metais Laižuva buvo valsčiaus centras. Veikė Antano Indrulio fotografija, kirpykla, Bermano mezgykla, degtinės monopolio parduotuvė, kooperatyvo parduotuvė nuosavame name ir aštuonios žydų: Kuršo gatvėje - Rozenbergienės, Garronskio, Rubinšteino, Dariaus ir Girėno g. - Bermano, Stražo, Karolio, Kopmano ir dar dviejų žydžių seserų „Kielių" parduotuvėlė), mėsą pardavinėdavo Kropmanas, 1939 m. atidaryta ir mėsos parduotuvė, kuri priklausė lietuviui iš Sedos; jis gamino ir ledus. Buvo paštas (viršininkas Leonas Šmolis, laiškininkas Stasys Jarašiūnas), policijos nuovada ir pasienio policijos įstaiga, vaistinė (Kuršo gatvėje; ji priklausė Antanui Kaikariui, kuris ją apie 1932 m. nupirko iš į Kauną išsikėlusio Stripinio), sveikatos punktas, viešoji valstybinė biblioteka (nuo 1937 m.), latvių biblioteka ir skaitykla (nuo 1932 m.), plytų dirbtuvė, žemės ūkio kooperatyvas, pieno perdirbimo bendrovė „Bitė" (įst. 1928 m.). 1923-37 m. veikė smulkaus kredito draugija. Mažeikių muitinės Laižuvos pereinamajame punkte dirbo viršininkas ir du muitininkai, pasienio policijos viršininkas buvo atsargos kapitonas Antanas Koscevičius ir 8 pasienio policininkai. Valsčiaus savivaldybėje sekretoriumi iki 1941 m. buvo Juozas Gabalis, viršaitis Benas Liutkus, raštvedė Bronė Liaugminaitė, po jos - [[Venckus Vytautas|Vytautas Venckus]]. Ketvirtadieniais vyko turgūs.

1938-10-18 kunigas B. Gudmonas Laižuvoje pašventino 550 m. krikščionybės įvedimo į mūsų kraštą jubiliejinį kryžių, kurio padirbimui ąžuolą paaukojo ūkininkas A. Garbenis. Tuo metu miestelyje buvo du paminkliniai kryžiai. Prieš tai buvo pastatytas mūrinis kryžius „Dėl Lietuvos nepriklausomybės žuvusiems" <ref>Žemaičių prietelius. - 1938. - Nr. 43. </ref>. 1940 m. pastatyta mūrinė pieninė <ref>Stato pieninę // XX amžius. - 1940. - Birž. 15. - Nr. 134. - P. 14. </ref>. 1940 m. Laižuvos klebonijoje įsikūrė vietos komunistų partija ir komunistinio judėjimo skyrius. Deportacijų metais laižuviškiai skaudžiai nukentėjo. Naciai likvidavo [[Laižuvos žydų bendruomenė|Laižuvos žydų bendruomenę]].

1944 m. rudenį besitraukdami vokiečiai susprogdino Laižuvos bažnyčią, pieninę, kooperatyvą ir sudegino visą miestelį. Vėliau buvo nežymiai atsistatyta. Iš špitolės mūro padaryta menka bažnytėlė<ref>Kviklys B. Mūsų Lietuva. - Vilnius, 1992. - T. 4. - P. 414 - 416.</ref>.

Pokario metais, pradėjus steigti kolūkius, nemažai laižuviškių buvo ištremta į Rusijos gilumą. Daugiausia buvo išvežta 1948 m. gegužės 22 d., per didįjį ūkininkų trėmimą.   

Tais pačiais metais įsteigtas pirmasis kolūkis „Pirmyn“. Steigiamojo susirinkimo metu buvo gauta 15 pareiškimų. Vienas iš pirmųjų parašęs pareiškimą priimti į kolūkio narius buvo Jonas Digaitis. Pirmininku buvo išrinktas Pranas Sabeckas. Kolūkis tuo metu turėjo 92,46 ha žemės. 1949-03-19 įsteigti dar du koūlūkiai: „A.Matrosovo" ir „Galybės“. „A. Matrosovo" kolūkio pirmininku buvo išrinktas Leonas Ročkus, o „Galybės" - Pranas Mikulskis. 1950-09-11 visi trys Laižuvos apylinkės kolūkiai sujungti į vieną – „Pergalės“ – kolūkį, kuris turėjo 2272 ha žemės, pirmininku išrinktas P. Mikulskis. Vėliau kolūkiui vadovavo: 1950 m. - Pranas Petkus,  1971-1982 m. - Vytautas Jasmontas, 1982-1985 m. - K. Bumblys, 1985-1990 m. - A. Šakauskas (1985 m. kolūkiečių visuotiniame susirinkime buvo pakeistas kolūkio pavadinimas - jis pavadintas Laižuvos kolūkiu, 1990 m. - A. Norkus. 1992 m. kolūkis tapo Laižuvos bendrove, turinčia 2400 ha žemės, keletą gyvulininkystės fermų, o vėliau neliko ir bendrovės. Žmonės išsidalijo jos turtą ir pradėjo žemę dirbti savarankiškai<ref>Gajutė Abelkienė. Laižuvoje gera pabūt, pasisvečiuot // Būdas žemaičių [http://www.budas.lt/?146892772]</ref>. XX a. 8-9 deš. pradedama statyti nauja ambulatorija, atsiranda pasienio punktas, devynmetė mokykla, parduotuvė, dvi komercinės parduotuvės (R. Vindašienės, V. Klemenienės), karčema (V. Andrulio), apylinkės bei kontoros pastatai, vaistinė, paštas, biblioteka, kultūros namai.<ref> Vida Norkienė. Laižuvos istorinė praeitis ir šiandiena, jos žemiečiai // Kraštotyros darbas Laižuvos bibliotekoje. - Laižuva, 2002. - P.12-13.</ref>.