Laižuva: Skirtumas tarp puslapio versijų

Nepriklausomybės metais Laižuva buvo valsčiaus centras. Veikė Antano Indrulio fotografija, kirpykla, Bermano mezgykla, degtinės monopolio parduotuvė, kooperatyvo parduotuvė nuosavame name ir aštuonios žydų: Kuršo gatvėje - Rozenbergienės, Garronskio, Rubinšteino, Dariaus ir Girėno g. - Bermano, Stražo, Karolio, Kopmano ir dar dviejų žydžių seserų „Kielių" parduotuvėlė), mėsą pardavinėdavo Kropmanas, 1939 m. atidaryta ir mėsos parduotuvė, kuri priklausė lietuviui iš Sedos; jis gamino ir ledus. Buvo paštas (viršininkas Leonas Šmolis, laiškininkas Stasys Jarašiūnas), policijos nuovada ir pasienio policijos įstaiga, vaistinė (Kuršo gatvėje; ji priklausė Antanui Kaikariui, kuris ją apie 1932 m. nupirko iš į Kauną išsikėlusio Stripinio), sveikatos punktas, viešoji valstybinė biblioteka (nuo 1937 m.), latvių biblioteka ir skaitykla (nuo 1932 m.), plytų dirbtuvė, žemės ūkio kooperatyvas, pieno perdirbimo bendrovė „Bitė" (įst. 1928 m.). 1923-37 m. veikė smulkaus kredito draugija. Mažeikių muitinės Laižuvos pereinamajame punkte dirbo viršininkas ir du muitininkai, pasienio policijos viršininkas buvo atsargos kapitonas Antanas Koscevičius ir 8 pasienio policininkai. Valsčiaus savivaldybėje sekretoriumi iki 1941 m. buvo Juozas Gabalis, viršaitis Benas Liutkus, raštvedė Bronė Liaugminaitė, po jos - [[Venckus Vytautas|Vytautas Venckus]]. Ketvirtadieniais vyko turgūs.