Semėnas - Semenavičius Antanas
SEMĖNAS-SEMENAVIČIUS ANTANAS, Seminavičius Antanas (g. 1850-09-05 Dapšių k. - m. apie 1952, palaidotas Ukrinų kapinėse; kapavietė nežinoma), kalvis, mūrininkas, giedorius, knygnešys.
Išgyveno 102 metus. Pagal užsakymus gamindavo įvairių memorialinių paminklų geležines viršūnes, buities puošmenas. Bendradarbiavo su knygnešiais. Pats lietuviškos spaudos iš Mažosios Lietuvos negabeno. Savo namuose buvo įrengęs geras, patikimas slėptuves tvarte, kalvėje, Varduvos upelio skardyje, kuriose atvykę knygnešiai palikdavo parsigabentą spaudą. Slėptuvėse pasislėpdavo ir valdžios persekiojami žmonės. Gautas iš knygnešių knygas skaitydavo pats bei platindavo. Buvo surinkęs periodinės lietuviškos spaudos komplektus. 1898 m. įskųstas, namuose daryta krata, bet spaudinių nesurado. Bandant areštuoti, jėga pasipriešino policijai ir pabėgo. A. Semėnas-Semenavičius abu valdininkus vėliau apskundė Kauno gubernatoriui, kad buvo nekaltai užpultas ir kratytas.
Gyvenamojo namo nelikę, jis sudegęs. Užsidegė nuo linų, kuriuos prie gelžinio pečiuko džiovino žentas. Po gaisro gyveno kalvėje, prie jos pristatė didesnes patalpas. Ką darydavo, tuoj įrengdvao slėptuves, sakydamas, kad prireiks. Turėjo 6,56 deš. žemės, papildomai nuomodavo Naudvarėje, Uždagų pamiškėje. Apibūdinamas kaip aukštas, gerai sudėtas, visas pražilęs, su ūsais, didelėmis žandenomis, labai darbštus, taktiškas, mėgstamas jaunimo. Mėgo skaityti. Mokėjo daug amatų: kalvystės, pats baldus dirbo, mūrijo, pastatus statė, gydė gyvulius, vadovaudavo gegužinėms pamaldoms. Jis kalė įvairias buities puošmenas, paminklų geležines viršūnes. Turėjęs bajoro titulą. Vėliau pavardę sulietuvino, tapdamas Semėnu.
Iki šiol neaišku, koks yra knygnešio vardas, nes dokumentuose nurodomas Aleksandras (dukters Antaninos santuokos liudijime tėvavardis įrašytas, kad ji duktė Andrejaus Seminavičiaus), kaip teisingai rašyti pavardę.
1938 m. dailininkas Česlovas Kontrimas nutapė A. Semėno-Semenavičiaus portertą.
Žmona - Ona Gintilaitė-Semenavičienė. Vaikai: Antanina Semenavičiūtė-Šonienė (g. 1880 - m. 1977-06-21), Aleksandras (po vedybų gyveno pas tėvą, turėjo kuliamąją mašiną ir ėjo per kaimus uždarbiaudamas; persišaldė ir jaunas mirė), Stefanija (ištekėjo už Skėrio, bet buvo įtariama, kad mėlynuoju akmenėliu ją nužudęs).
Dapšių k. dar yra išlikęs gyv. namas, kuriame gimė Antanas Semėnas-Semenavičius.
Šaltiniai
- Ragulskienė-Kęsgailaitė V. Knygnešys Antanas Semanavičius // Tarybinis pedagogas. – 1989. - Balandžio 26. - Nr. 16–17.
- M.D. Knygnešio kelias: Knygnešio atsiminimai iš kovų su žandarais // Žemaičių žemė. – 1942. - Kovo 7. - Nr. 10.
- Kaluškevičius B.; Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. – V., 2004. – P. 415.
- Šverebas P. Knygnešio prisiminimai // Būdas žemaičių. – 1998. - Kovo 20. - Nr. 11
- Šverebas P. Prisimename A.Semėną // Santarvė. – 1993. - Kovo 17. - Nr. 21.
- Šverebas P. Lietuviškuoju atgimimo keliu žengė ir bajorai // Santarvė. – 2002. - Kovo 16. - N. 30.
- Šverebas P. Dapšių kaimo ilgaamžis // Žemaitiu žemė. - 1994. - Nr. 4.