Sedula
SEDULA, klampi, žolėmis užaugusi properša, jungianti Sedulos ežerą su Varduvos upe.
Legendos
Šalia šios vietos 1770 m. pastatyta Šv. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo bažnyčia. Pasakojama, kad senovėje čia tyvuliavo ežeras. Parapijiečiai, norėdami aplankyti bažnyčią, galėjo į ją patekti tik laiveliais arba plaustais. Pastačius bažnyčią, laiveliu buvo plukdomi varpai, tačiau laivelis vidurkelyje pakrypo, vienas varpas įkrito į vandenį ir paskendo. Kiek žmonės vargo, varpo neištraukė.
Kartą klebonas sapnavo paskendusį varpą, kuris sakė: „Jei norite mane išgelbėti, atlaikykite ties manimi, ant kranto, mišias su visomis bažnytinėmis apeigomis". Kitą dieną ant ežero kranto buvo laikomos mišios, vyrai visokiais būdais traukė varpą aukštyn. Bet mišioms pasibaigus, buvo pūste užpūstos žvakės - ne taip, kaip daroma. Varpas vėl pasinėrė. Tada išniro juodas, baisus šuo ir, apglėbęs varpą savo letenomis, dingo, nuo to laiko ežere atsiradę ir baidyklių. Vakarais, kai ima skambinti bažnyčios varpai, giliu dusliu balsu atsiliepia varpas skenduolis: „Paskendau-u-u, brolau-u-u”, arba „Bruolau, skindau". Žiemos naktį ežero ledu ėjo žmogus, jį pasivijo ponaitis, pasikinkęs milžinišką baltą arklį. Pasisiūlė žmogų pavežti, tam sutikus, juodu nurūko kaip viesulas. Žmogus persigando dėl tokio greito važiavimo, prašė lėčiau vežti, bet ponaitis tik nusijuokė. Netrukus žmogus ir tikrai iškrito iš vežimo, atsipeikėjæs jis nematė nei ponaičio, nei arklio, bet žiūri, kad ant pasturgalio visi drabužiai, oda sudraskyta - „mat velnias jį per ežerą už kojų pagriebęs dulkino".
Šaltiniai
- Pociutė A. Mažeikių krašto šventvietės // Būdas žemaičių. - 2001. - Lapkričio 2. - Nr. 87. - P. 7.
- Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija (Mažeikių rajonas). - Vilnius, 1998. - P. 155-186.