Sedos žydų bendruomenė

Straipsnis šiuo metu rašomas.

SEDOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖ. Po 1655-1660 m. karo su švedais Sedos miestelis patyrė didelių nuostolių, ypatingai sumažėjo jo gyventojų. Tikėtina, jog kaip tik po karo su švedais ištuštėjusiame miestelyje ima apsigyventi žydai. 1657 m. Sedoje inventoriuje minimi 52 dūmai, iš kurių 15 žydų (29 % miestelio gyventojų sudarė žydai). XVI a. viduryje Sedos žydų bendruomenė buvo viena skaitlingiausių Žemaitijoje ir viena seniausių. 1696 m. inventoriaus duomenimis, Sedoje buvo 54 dūmai, iš jų 15 priklausė žydams. 1754 m. Sedoje buvo 10 žemaičių sodybų ir 26 žydų sodybos, taigi du trečdalius miestelio gyventojų sudarė žydai. 1765 m. duomenimis Sedoje buvo 45 žydų namai ir 238 žmonės (visame kahale buvo 78 namai, 460 žydų), o 1795 m. iš 200 žmonių ¾ buvo žydai. 1795 m. 55 sklypai priklausė žydams, 25 – krikščionims. 1795 m. surašyti 154 žydai – 81 vyras ir 73 moterys. Krikščionių mieste būta 54.

Gyventojų skaičius miestelyje augo toliau. Savo viršūnę jis pasiekė apie XIX a. vidurį. 1868 m. duomenimis, Sedoje iš 1051 gyventojo 557 buvo žydai (53% visų gyventojų). 1897 m. Sedoje gyveno 1384 žydai, o tai sudarė 69 % visų miestelio gyventojų.

Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, žydų Sedoje sumažėjo per I Pasaulinį karą. Dalis jų pasitraukė į Rusijos gilumą, kiti emigravo į Palestiną, Pietų Afriką. Po karo į miestelį grįžo tik dalis žydų. Tačiau ir po I Pasaulinio karo žydų bendruomenė Sedoje buvo labai gausi. Štai 1923 m. iš 1851 miestelio gyventojo 670 buvo žydai ( 36 % visų gyventojų), o 1934 m. apie 400 (110 šeimų) žydų. Prieš II Pasaulinį karą Sedoje gyveno beveik 500 žydų.

Žydų gyvenamoji vieta

Pagal 1696 m. inventorių galime spręsti, jog XVIII a. pabaigoje Sedos žydai gyveno aplinkui turgavietę, dabartinės J. Basanavičiaus gatvės teritorijoje (ankstyvesniuose dokumentuose ji vadinama Senąja, tarpukariu - Sinagogos gatve). Žydai gyveno centrinėje miestelio dalyje, palaipsniui užimdami dominuojamą padėtį šioje miestelio erdvėje. Iš 1744 m. inventoriaus medžiagos galime spręsti, jog žydai dominavo visame miestelio centre. 1764 m. inventoriuje aiškiai minima, jog miestelyje yra keturkampė aikštė. Viena jos kraštinė skirta žydams. Jiems suteikti septyni sklypai, taip pat skirta žemė keliui į sinagogos sklypą. 1799 m. žydai gyveno jau visose aikštės kraštinėse: pirmojoje buvo 13 sklypų ir visi priklausė žydams, antrojoje iš 7 skypų 6 buvo žydų, trečiojoje ir 10 sklypų 9 savininkai buvo žydai, ketvirtojoje buvo vien žydų sklypai (aštuoni). Žydai gyveno ir keliose aplink aikštę esančiose gatvelėse (iš 32 sklypų 13 priklausė žydams). XVIII a. pabaigoje žydai buvo visiškai įsitvirtinę aplink miestelio aikštę ir aplinkinėse gatvelėse.

XIX a. viduryje Sedoje susiformiuoja dar viena žydų gyvenamoji erdvė – vadinamasis Žyddvaris. Po 1830 – 1831 m. sukilimo, kuriame dalyvavo Sedos dvaro savininkas Gadonas, jo dvaras buvo konfiskuotas. 1842 – 1846 m. carinė valdžia dvaro vietoje buvusius sklypus išpardavė. Daugumą sklypų išpirko žydai. Taip susidarė nauja kolonija, pavadinta Žyddvariu.

1886 m. balandžio 7 d. miestelio vakariniame pakraštyje, kur daugiausia gyveno žydai, kilo gaisras. Jis sunaikino daug žydų namų, sinagogą, bendruomenės dokumentus. Toje miestelio dalyje pavyko išgelbėti vos kelis namus.

Seniausioji žydų gyvenamoji erdvė – miestelio centras – buvo žydų dominavimo erdvė iki pat XX a. vidurio. Čia žydai gyveno, prekiavo, veikė amatininkų dirbtuvės ir t.t. Centrinėje miestelio dalyje buvo ne vien komercinės paskirties žydų objektai, tačiau ir svarbūs bendruomeniniai pastatai – sinagoga, mikva, mokyklos, etc. Mikva (ritualinė pirtis) buvo šalia sinagogos ir minima 1819 m. dokumentuose. Vietiniai žmonės prisimena ją buvus mūrinę, raudonų plytų, didelio tūrio. Kiek toliau už sinagogos ir mikvos, kitoje Varduvos upės pusėje buvo kapinės.

Iš svarbiausių žydų objektų šiandien Sedoje yra vos keli. Nemenka dalis žydams priklausiusių namų yra sunaikinti, kapinės išardytos, mikva nugriauta. 2005 m. pavasarį įgriuvo vieno svarbiausių miestelio žydiškosios dalies objektų – sinagogos stogas.

Miestelio aikštėje yra išlikę nemažai žydams priklaususių pastatų. Šiandien aikštės užstatymas ir struktūra yra gerokai pakitę, tik kai kurie esminiai urbanistiniai elementai yra išlaikyti. Neliko turgaus aikštės viduryje buvusių dviejų prekybinių paviljonų eilių, kur daugiausia prekiavo žydai, nugriauta nemažai medinių namų. Daugiausia išlikusių pastatų yra dabartinėje A. Baranausko gatvėje, Ežero, Žemaitės ir Vytauto gatvėse. Iš išlikusių pastatų paminėtinas A. Baranausko gatvėje esantis komersanto Švarco namas, buvusi Glinskio cukrainė, keletas medinių namų Ežero gatvėje.

Žydų bendruomenė Sedoje susikūrė apie XVII a. vidurį. Ankstyviausios žinios apie Sedos žydų gyvenimą aptinkamos XVII – XVIII a. inventoriuose. 1697 m. inventoriuje minima, jog 14 žydų Sedoje prekiavo degtine ir alumi, o 9 žemaičiai – tik alumi. 1754 m. 26 Sedos žydų sodybos mokėjo 466 auksinus ir 3 grašius činšo mokesčio. Be to, tais metais žydų kahalas papildomai mokėjo dvarui už kapines, sinagogą, krautuvėles, bravorus 255 auksinus. Iš viso iš žydų kahalo dvaras gaudavo nemenką pelną: 721 auksiną ir 3 grašius. 1755 m. inventoriuje paminėti du konkretūs žydai – Eliašas nurodamas kaip siuvėjas, o Zelmanas kaip muzikantas. Reikia paminėti, jog nuo XVIII a. vidurio žydai miestelyje pradeda sudaryti absoliučią daugumą, o pati Seda virsta svarbiu prekybos centru.

1774 m. inventoriuje fiksuotas paliepimas Sedos grafystės gubernatoriui pastatyti du namus žydų amatininkams – apsiuvų gamintojui ir siuvėjui. Toje pačioje privilegijoje žydams suteiktos galimybės tarpusavyje teistis kahalo teisme. Taigi galime teigti, jog žydams buvo sudaromos palankios sąlygos, skatinančios juos apsigyventi miestelyje, užsiimti jame prekyba ir amatais.

XVIII a. pabaigoje miestelio žydai buvo gana nuskurdę. 1792 m. kahalo įsiskolinimas siekė 6400 auksinų. Salantų altaristui J. Matusevičiui žydai buvo skolingi 2400 auksinų, Skuodo rabinui J. Heršovičiui – irgi 2400 auksinų. 1795 m. inventoriuje minimi žydai Leiba Izraelovičius – apsiuvų gamintojas – ir Joselis Jenkelovičius – stiklius. 1799 m. miestelyje buvo ir vienas retesnis amatininkas – knygrišys Mauša Giršovičius. Sedos žydų bendruomenėje būta ir nesutarimų. Štai 1839 m. žydai Turkas ir Koganas apskundė savo bendruomenės vyresniuosius gubernijos valdybai dėl to, jog esą šie nuslėpė 50 žydų, o iš jų surinktus mokesčius (apie 500 rublių) pasisavino.

Kultūrinis bendruomenės gyvenimas

1870 m. miestelyje įsteigta ješiva, kuriai 1875–1885 m. vadovavo Zeevas Volfas ben Izaokas Avrechas, nuo 1885 m. tapęs Mažeikių rabinu. 1879 m. Sedoje įsteigta žydų labdaros draugija „Gmiles Chesed“. I Pasaulinio karo metu žydų skaičius Sedoje sumažėjo, tačiau tarpukario laikais žydų gyvenimas Sedoje vėl atsigavo. Veikė beit midrašas, valstybinė žydų pradžios mokykla „Javnė“, kurioje vienu metu mokėsi 65 vaikai (įsteigta 1922 m., 73 mokiniai ). Joje mokytoju iki 1928-08-01 dirbo Noechas Edelmanas., . Nuo 1931-01-01 vietoj mokyklos vedėjos Rebekos Eidelsonaitės pradėjo dirbti Zelmanas Valavičius . Žydai lankė ne tik savo mokyklą, tačiau ėjo ir į bendrą su lietuviais.

Sedos vidurinėje mokykloje 1930 m. leista įkurti atskirą žydų tautybės mokinių skautų būrelį, o nuo 1934 m. pradėta dėstyti ir Mozės tikyba. Pamokas vedė Michelis Volfsonas – Sedos pradžios mokyklos Nr.2 (tai buvo žydų pradinė mokykla) direktorius. Jis turėjo leidimą dėstyti žydų tikybą, gautą iš Lietuvos rabinų vykdomojo komiteto.

Sedoje aktyviai veikė sionistų judėjimas, sporto organizacijos Makabi ir Hapoel, kitos organizacijos – Hašomer Hatsair, Hacioni Hacair, etc.

Ūkinė veikla

Žydų dominavimas centrinėje ir prekybinėje miestelio erdvėje byloja apie pagrindinę jų veiklos kryptį – prekybą. Po XVII a. karų prekybinių santykių gaivintojais būtent ir tapo žydai, sulaukę privilegijomis išreikšto šios veiklos skatinimo (miestelio savininko D. Striaupio išrūpinta privilegija rengti turgus). 1774 m. turgaus aikštėje buvo pastatytos dvi eilės parduotuvėlių. Vienoje eilėje jų buvo vienuolika, kitoje – dešimt. Jos buvo medinės, dengtos čerpėmis. Beveik visos krautuvėlės išnuomotos žydų prekybininkams.

Svarus ir reikšmingas žydų įnašas urbanistinių ir ūkinių pastatatų plėtrai Sedoje XVIII a. pab. – XX a. Žydai prisidėjo prie administracinio dvaro pastato statybos, pastatė dvaro arklidę, virtuvėlę, kai kuriuos kitus pastatus. Sedos malūnas taip pat statytas žydų Mozės Chaimovičiaus ir Iršos Icelevičiaus lėšomis.

XX a. pirmoje pusėje miestelyje buvo gausu žydų prekybininkų ir verslininkų. 1931 m. veikė trys metalo prekių parduotuvės, priklausiusios Š. Dovidavičienei, Faiteliui Kaganui, Zurai Tigeraitei. Dirbo penkios manufaktūros, keturios mėsos, viena indų, dvi kolonialinių prekių parduotuvės. Restoraną turėjo M. Ceitelis, o arbatinę – R. Neimanaitė.

Žydai vertėsi įvairiausiais amatais. Vilnų karšyklas turėjo B. Gerliachas, K. Jakomas. Odų perdirbimu ir prekyba užsiėmė Liezeris Binderis, Šija Salmanas, Chackelis Levitas. Laikrodininku miestelyje dirbo Mauša Zivonas, viešbučius laikė Heselis Lurje ir Irša Mielas. Transporto paslaugas teikė Izraelis Bunisas ir Leizeris Krochas.

Gydytojais dirbo S. Sauchatas, S. Trusfusaitė – Jofienė, dantis gydė I. Kuchmeisterytė – Binderienė. Buvo ir vietinis advokatas – Joffi Aroma. 1939 m. penkiolika Sedos žydų šeimų naudojosi telefonu.

1941 m. vasarą Sedos žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Apie 500 asmenų buvo sušaudyti Sedos žydų kapinių teritorijoje. Dabar ten stovi paminklinis akmuo.

Kiti straipsniai

• Sedos sinagoga
• Sedos žydų kapinės

Literatūra

• Seda. Sud. A. Butrimas, P. Šverebas. - V., 1997. - 328 p. ISBN 9986-571-20-0.
• Encyclopedia of Jewish Life. - 2001. - P. 1155-56: "Seda".

Nuorodos

• Mažeikių ragiono (Sedos, Viekšnių, Tirkšlių, Židikų, Mažeikių) žydų bendruomenės, 2005 m.
• [1], nuotrauka