Reivyčiai

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search
Reivyčiai
Reivyciu kapeliai.MKE.2006-05-05.JPG
Reivyčių kapeliai, vad. Ūdros kapeliais (AV-661). Skulptūrą pastatė Jonas Ūdra XX a. IV deš.
Informacija
Seniūnija: Reivyčių seniūnija
Gyventojai: 367 (2001 m.)
Kryžius prie sankryžos į Leckavą. Kryžių padarė meistras Karbauskis iš Pašilės k. (Skuodo raj.), skulptūrą išskaptavo Algirdas Puškorius iš Kretingos. Kryžius pastatytas 1995-07-31, pašventintas 1995-08-04 Mažeikių dekano, klebono Juozo Vaičiaus[1].
Mažeikių - Ežerės kelias ties Reivyčiais
Reivyčių pradžios mokyklos pažymėjimas, 1945 m.

REIVYČIAI, kaimas Reivyčių seniūnijoje, į šiaurę nuo Mažeikių, seniūnijos centras.

Šiauriniu pakraščiu teka Ašva (Vadaksties kair. intakas). Kaimą kerta Mažeikių-Ežerės plentas bei kelias į Leckavą. Yra Lino Pakamanio gamybinė - prekybinė įmonė „Riestlita" (nuo 1994 m. veikia kepykla). Veikia Reivyčių bendruomenė.

Gatvės

Reivyčių gyvenvietėje yra šios gatvės: Žagarėlės (ilgis 0,8 km, žvyruota), Žalgirio (0,4 km, žvyruota), Žibučių (0,2 km, žvyruota). Bendras gatvių ilgis - 1,4 km. 2008 m. gruodžio 19 Mažeikių raj. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-355 patvirtintos Pievų ir Žemuogių gatvės.

Gyventojai

Gyventojų skaičius: XIX a. pab. buvo 48 šeimos, 1902 m. - 414 gyv., 1923 m. - 63 ūkiai, 470 gyv., 1923 m. - 470, 1959 m. - 398, 1970 m. - 659, 1979 m. - 1218, 1986 m. - 1563[2], 2001 m. - 367 gyv. (183 vyr., 184 mot.). 2002 m. kaime gyveno 406 gyv., tarp jų 5 rusai, 1 ukrainietis, 3 latviai. 1764 m. gyveno 3 žydai[3].

Reivyčių k. yra pavyzdingai tvarkomos Jolantos ir Gintaro Vyniautų, Junatos ir Vytauto Knitų sodybos.

Istorinės žinios

Reivyčiai (siolo Rywiecie) minimi 1661 ir 1665 m. Viekšnių seniūnijos inventoriuose; kaime buvo 3 kiemai[4]. 1775-07-24 Viekšnių seniūnijos inventoriaus duomenimis, buvo 16 dūmų, kurie mokėjo 680 činšą ir 16 šieno vežimų. Be to, dar buvo Leizaro Abramovičiaus karčema, kuri mokėjo 50 činšą[5]. Minimas Reivyčių dvaras, kurį už aktyvų dalyvavimą slopinant 1863 metų sukilimą Rusijos caras padovanojo Semirečinsko valsčiaus Kolegijos asesoriui Nikolajui Nikolajevičiui Posniakovui. 1870 m. kovo 31 d. Reivyčių kaime jis dar nusipirko 90 dešimtinių šienaujamų pievų, 24 dešimtines ir 17 sieksnių pievų bei krūmokšnių, 7,034 dešimtines statybinio miško ir 123,025 dešimtines dirbamos žemės. Už tai valstybei sumokėjo 526 carinius rublius ir 1 kapeiką. Šią sumą į banką turėjo įnešti per 20 metų. 1871 m. gegužės 21 d. N. N. Posniakovas dar pirko Reivyčių k. žemės: 80 dešimtinių ir 108 sieksnius miško žemės, 1560 sieksnių ariamos, 9 dešimtines ir 2035 sieksnius pievų, 9 dešimtines pelkių, 1085 sieksnius važiuojamųjų kelių žemės. Už tai į valstybės banką privalėjo įnešti 990 carinių rublių. 1903 m. N. N. Posniakovo dvarvietėje gyveno 80 rusakalbių. Po jo mirties (1919 m. ) dvaras sunyko[6].

Lietuvos nepriklausomybės metais Reivyčių kaime buvo keli ūkiai, turėję virš 30 ha žemės: St. Liutkaus, St. Poškaus, A. Kryžiaus, Akmenio, Rakščio, Krūtinio. Kaimas turėjo ir savo verslininkų. Ašvos vandenis suko A. Dargio malūno girnas. Rakštys turėjo arklinę kuliamąją mašiną. Atskirais laikotarpiais savo kalves turėjo Nagys ir Klovas, garo katilą - Norvaišas, A. Poškaus ūkyje buvo pieno separavimo punktas, T. Vilimas eksploatavo žvyro karjerą. Kaip geri aludariai garsėjo St. Liutkus, L. Lignickas, A. Šlaustas, V. Levertas. Pavyzdingiausias kaime buvo F. Akmenio ūkis. Jis turėjo arklinę kertamąją , arklinį grėblį. Įrengtas tiltas užvažiavimui su šieno vežimu ant tvarto. Tvarte įrengta vandens pompa. Gyvenamasis namas dengtas čerpėmis. Namus apšvietė vėjo sukama elektros dinama. Reivyčių kaimas turėjo savo geležinkelį. Jis prasidėjo netoli dabartinės Židikų geležinkelio pervažos, kirto Žagarėlės gatvę, pro Ūdros kapelius ir kolektyvinį sodą „Obuoliukas" vingiavo link Urvikių kaimo[7]. Kaime gyveno nagingi savamoksliai specialistai.St. Poškus buvo sukonstravęs radijo aparatą. P. Vaičkus dirbo mechaniku Mažeikių linų fabrike. Mažeikių miesto elektrinėje triūsė J. Štembergas. Opulskis vertėsi daržininkyste.

Tarpukariu kaimo seniūnas buvo Veltersonas (iš Kalnėnų k.), vokiečių okupacijos metu - Lizdenis, tarybiniais laikais - St. Šmukšta (jo padėjėjas - sekretorius J. Drąsutis), E. Volkovas, V. Chlopinienė, A. Radzys, A. Matulaitis. 1944 m. spalio mėn. kaimas visą mėnesį tapo fronto linija, kuri kaimą padalijo į dvi dalis. Felisbergo miško pusėje buvo rusų, Urvikių - vokiečių kariuomenė. Pasitraukdami vokiečiai sudegino Luko, Šliauterio, Ruginio, Štaro, Strazdausko, Ūdros, Trimakio, Vilimienės, Balvočiaus, Kryžiaus, Kryževičiaus, Nagio, Kuodžio, Milieškos, Rakščio, Vismino, Akmenio, Krūtinio, Šiaulio, Poškaus ir Dargio sodybas. Nuo atsitiktinių kulkų, sprogusių skeveldrų žuvo A. Norkus, Spalvienė, sprogus minai žuvo Ruginis, Štratas. Reivyčių kaimo laukuose žuvo mažeikiškiai R. Iesalas, kunigas Jurgutis ir su juo kartu ėjusi mokytoja. Kartu su vokiečiais pasitraukė šio kaimo gyventojai J. Šiaulys, J. Znuta, kurie dingo be žinios. Varu vokiečiai Latvijon buvo išsivarę reivytiškius A. Levertą, A. Nagį, kurie karui pasibaigus grįžo į kaimą. Po II pasaulinio karo iš Reivyčių k. išvežti į Sibirą Vilimienės, Strazdauskų, Rakščio, Dargių, Balvočiaus ir Ūdros šeimos.

1949 m. balandžio pab. Reivyčių k. įkurtas „16-osios Lietuviškos divizijos" kolūkis. Turėjo 360 ha žemės, įstojo 18 šeimų: Tadas Vilimas (išrinktas kolūkio pirmininku), Aleksas Kekys (pirmininko pavaduotojas), Augustas Baldinas (brigadininkas), Donatas Baldinas (buhalteris), Nagys, Spalvys, Levertas, Dargis, Ruginienė, St. Liutkus, A. Akmenis ir kt. 1950 m. kolūkis buvo sujungtas su Kalnėnų k. kolūkiu „Tarybinis sakalas" į vieną „Ventos" kolūkį (pirmininku išrinktas Albertas Gabalis) [8].

1951-10-03 iš Reivyčių k. į Krasnojarsko kraštą, Krasnoturansko rajoną, Moisejevkos kaimą išvežta Jonas Ūdra ir Marijona Šeputaitė-Ūdrienė su dukra Juzefa ir sūnumi Liudviku; į Lietuvą grįžo 1955 m.

Iki 1959 metų kaimo teritorijoje buvo žemės ūkio mašinų dalių įmonė, vėliau tose patalpose įsikūrė Mažeikių Juozo Garelio elektrotechnikos gamykla (ETG), gaminanti elektros variklius skalbimo mašinoms ir tvirtinimo detales.

Nuo 1925 metų veikė pradinė mokykla. Mokykloje iki 1927-11-01 dirbo mokytoja Marija Laucevičiūtė, o nuo 1927-11-01 - Bronislava Bukantienė. [9], [10]. Vokiečių okupacijos metais mokykla buvo Mažeikių mieste buvusioje Salomėjos Nėries gatvėje Iesalo name. Čia mokytoja dirbo Juzė Lauraitienė (vėliau dirbo Sedoje). Nuo 1941-09-01 iki 1942 ? m. mokyklos vedėja dirbo Stasė Vosylienė [11].Pokario metais pradinė mokykla buvo Reivyčių kaime V. Šidlausko ūkyje. Mokytojavo Freimontas, P. Sėjanas. Vėliau mokykla buvo Rakščio ūkyje. Čia mokytojais dirbo Šilinskienė ir P. Žvirblis. Buvo uždaryta apie 1960 m.

Nuo 1959-ųjų - parduotuvė, ryšių skyrius, biblioteka, nuo 1960 metų - felčerių akušerių punktas. Pokario metais pas Ūdrą atidarytas klubas-skaitykla (vedėja B. Ūdraitė). Čia buvo rengiami vadinimai, kuriuose vaidino reivytiškiai J. Drąsutis, A. Strazdauskaitė. Kiti klubo skaityklos vedėjai: V. Paulauskaitė, A. daubaris, D. baldinas, T. Vilimas. Įsikūrė gamyklos darbininkų gyvenvietė, kultūros namai.

Archeologijos paminklas - kapinynas, vadinamas Ūdros (arba Magdalenos) kapeliais. Žemės kapinaitėms skyrė Ūdra. Jose buvo ladojami Reivyčių kaimo gyventojai. 1944 m. Jono Ūdros iniciatyva buvo pastatyta šv. Marijos statula. Statulą sukūrė skulptorius Šarkauskas, pašventino kunigas Jurgutis. Karo metais Ūdrų kapinaitėse buvo palaidotas vokietis, jam buvo pastatytas medinis kryžius [12].

1924 m. ūkininkas J. Jurkūnas, ardamas kauburį, pavadintą Pieva, išarė apdengtą audeklu puodelį. Jame buvo XVII-XVIII a. sidabrinių monetų. Radėjas minėjo, kad keletą monetų atidavė Vilniaus lietuvių mokslo draugijai[13].

Reivyčių kaimo teritorijoje yra 3 gatvės: Laisvės, Energetikų ir Tylioji. XX a. 9 deš. Reivyčių kaimas ir buvusi Elektrotechnikos gamykla tapo Mažeikių dalimi, o Laisvės gatvė gerokai prasitęsė.

Etimologija

Asmenvardžio Reivytis daugiskaitinė forma.

Mikrotoponiminiai vietovardžiai

  • Balastra
  • Dargio salelė
  • Dargio malūnėlis
  • Falisbergas
  • Pastarnokinė
  • Senelių kelias
  • Rievos kelias
  • Pasniko palivarkas.

Šaltiniai

  1. ↑ Regina Bartusevičienė. Kryžiaus istorija // Mūsų Reivyčiai (Mažeikiai). - 2005. - Gegužės mėn. - Nr. 3. - P. 3.
  2. ↑ Tarybų Lietuvos enciklopedija. - Vilnius, 1987. - T. III. - P. 525
  3. ↑ Lietuvos istorijos archyvas: B. SA-3725, l. 139. 1765-01-14 žydų registras.
  4. ↑ Lietuvos valst. istorijos archyvas: F.SA-3765, l. 252-255, 278.
  5. ↑ Lietuvos valst. istorijos archyvas: F.SA-3910, l. 7
  6. ↑ Muturas A. Labas, mes jūsų kaimynai // Būdas žemaičių. - 2002. - Liepos 19. - Nr. 82. - P. 9.
  7. ↑ Muturas A. Labas, mes jūsų kaimynai // Būdas žemaičių. - 2002. - Liepos 19. - Nr. 82. - P. 9.
  8. ↑ Baldinas Donatas. Reivyčių kaimas // Būdas žemaičių. - 1999. - Spalio 15. - Nr. 79. - P. 5; Spalio 19. - Nr. 80. - P. 4.
  9. ↑ Švietimo darbas. - 1927. - Nr. 2. P. 222.
  10. ↑ Švietimo darbas. - 1927. - Nr. 10. - P. 1137.
  11. ↑ Mažeikių muziejus: F. 1, ap. 1, b. 10, l. 9.
  12. ↑ Sonata Brasienė, Eufemija Ramanauskienė. Nupūtus Reivyčių praeities dulkes arba kas vyko elektrotechnikos gamyklos vietojeprieš 70 metų // Mūsų Reivyčiai (Mažeikiai). - 2005. - Liepos mėn. - Nr. 2005. - P. 7.
  13. ↑ Ivanauskas E. Lietuvos pinigų lobiai. - V., 1995. - P. 336

  • Mūsų Reivyčiai: Reivyčių bendruomenės leidinys - laikraštis Reivyčių gyventojams ir visiems geros valios žmonėms / leidinio rengėja: Rasa Jacevičienė. - Mažeikiai: Reivyčių bendruomenė, 2005.

Gauta iš „https://mke.lt/index.php?title=Reivyčiai&oldid=47097“