Juozas Liaugminas

Straipsnis šiuo metu tvarkomas. Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.

LIAUGMINAS JUOZAS(Laewgmin, Лявгмин), slap. Maliorius, Tepliorius, (g. 1861-03-01 Naikių k. (dabar šiame name gyvena P. Norkienė). Nurodomos ir kitos gimimo datos – 1863 ir 1872 m.), pusiau savamokslis advokatas, knygyno Rygoje savininkas.

Mokėsi Liepojoje, Maskvoje. Gyveno Viekšniuose, po to Mažeikiuose, Aizputėje, Kuršo gubernijoje, Telšių apskrityje mokė dvarininkų vaikus. Turėjo didelę biblioteką, kurios dalį buvo pargabenęs pas sesrį Rozaliją į Naikių k., o kas netilpo padėjo pas kaimyną Adomą Jurkūną. 1895 11 25 buvo išrinktas Viekšnių valsčiaus raštininku. Šias pareigas sutiko eiti už perpus mažesnę algą, negu ji buvo mokama ankstesniam raštininkui Valovskiui (600 rub. per metus). Tačiau netrukus valsčiaus pareigūnai atsisakė J.Liaugminą toms pareigoms patvirtinti ir buvo įsakyta slaptai kvosti. Tačiau J.Liaugminas dėl savo išsilavinimu sugebėjo išaiškinti kai kuriuos įstatymus, kurie valdžiai labai nepatiko. Be to, tuo metu buvo platinama proklomacija, kad gyventojai raginami šalinti caro pareigūnus ir rinkti naujus viršaičius bei raštininkus.

1895 m. vasarai baigiantis, Viekšniuose gyvenantis J.Liaugminas Vilniaus cenzoriui pateikė kirlica parašyto lietuviško 1896 metų kalendoriaus „Žemaičiun ir lietuviun kalendorius ir vadovas po Rossios ciesorysten ant metun nuog užgimima Christaus 1896 turenčiam savyje 366 dienas” rankraštį. Cenzorius rankraštį pasiuntė į Vyriausiąją spaudos reikalų valdybą, klausdamas, ar galima leisti jį spausdinti. Tačiau valdyba nebuvo kompetetinga nustatyti ar autorius tinkamai vartoja rusų abėcėlę ir ar naudinga šį rankraštį išleisti. Todėl valdybos viršininkas E.Feoktistovas kreipėsi į Vilniaus švietimo apygardos globėją N.Sergijevskį, prašydamas atsiliepimo. Rankraštis buvo nusiųstas Kauno gubernijos liaudies mokyklų direktoriui. Jį peržiūrėjo ir recenzavo gimnazijos mokytojas ir gubernijos statistikos komiteto narys K.Gukovskis bei buvęs Panevėžio mokytojų seminarijos žemaičių kalbos dėstytojas Z.Liackis. Abu jie neprieštaravo rankraščio išleidimui, tačiau rado, kad abėcėlė panaudota nemoksliškai, siūlė pakeisti kai kurias raides ir galūnes. N.Sergijevskis apie tai pranešė E.Feoktistovui ir pastarasis sutiko leisti spausdinti kalendorių su sąlyga, jei rankraščio autorius atsižvelgs į Vilniaus švietimo apygardos pastabas ir pataisymus. Vos tik padavęs pirmąjį pareiškimą, J.Liaugminas išplatino skelbimą rusų kalba, kad kalendorius išeis ne vėliau kaip 1896 05 15 ir net 50 tūkst. egz. tiražu. Šio skelbimo vertimą kiek vėliau išspausdino „Varpas”, turinį atpasakojo „Tėvynės sargas”, paminėjo ir kiti lietuviški laikraščiai. Skelbime J.Liaugminas rašė, kad valdžia jam leidusi spausdinti du kasmetinius kalendorius: žemaitišką – lietuvišką „Žemaičių ir lietuvių kalendorius ir vadovas po Rosijos cesorystę” 50 tūkst. egz. tiražu ir rusišką-vokišką-lenkišką, pavadintą „Przewodnik”, 30 tūkst. egz. tiražu. Abu leidiniai skiriami ne tik Šiaurės vakarų bei Pietvakarių kraštų, bet ir kitų Rusijos imperijos vietų gyventojams. Todėl juose be bendrų geografijos, astronomijos, etnografijos, metrologijos, finansų žinių, daug medžiagos bus apie Vilniaus, Kauno, Kurlandijos, Lifliandijos, Minsko, Gardino gubernijas. J.Liaugminas kvietė siųsti į tuos leidinius skelbimus, atsiliepti, kas norėtų kalendorius platinti.

1896 m. kovo mėn. vėl kreipėsi į cenzorių, prašydamas leisti atiduoti rinkti 1897 metų kalendoriaus „Žemaicziu ir lietuviu kalendorius ir vadovas po Rossijos cesoriste an 1897 metu” tekstą, ir vėl jo prašymas buvo patenkintas. Tačiau J.Liaugminas abu kartus leidimais taip ir nepasinaudojo. Gal pats autorius suabejojo tokio leidinio tikslingumu ir populiarumu, o gal, gavęs pastabų dėl rašybos, pasijuto neturįs pakankamai pasiruošimo. Tuometinė spauda apie 1897 metų kalendoriaus leidimą atsiliepė įtariai. J.Liaugminas išplatino Rekerto spaustuvėje Rygoje išspausdintą šio kalendoriaus reklamą ir pradėjo priiminėti užsakymus. Spaustuvės savininkas už reklamos išspausdinimą be cenzūros aprobavimo buvo patrauktas į teismą. Kauno gubernatorius sužinojęs apie skelbimą 1896 10 28 ir 1897 02 03 išleido aplinkraščius policijai, kad kalendorių, jeigu jis būtų išspausdintas, reikia persekioti kaip ir kitą lietuvišką spaudą.

J.Liaugminas turėjo daug leidybinių sumanymų ir stengėsi juos įgyvendinti. Jis ir toliau rūpinosi leidimais išleisti 1898 metų kalendorių, maldaknygę „Senas aukso altorius”, lietuvių-vokiečių-rusų kalbų žodyną. Žodyne lietuviški žodžiai turėjo būti rašomi lotyniškomis, vokiški – gotiškomis, rusiški – rusiškomis raidėmis. Žodyno tikslas buvo palengvinti mokiniams ir mokytojams suprasti vieni kitus, padėti išmokti vienos ar kitos kalbos. Todėl buvo numatyta žodžių prasmę paaiškinti iš literatūros ar gyvosios kalbos parinktais pavyzdžiais. Kaip matyti ir iš paties žodyno pavadinimo, jis turėjo dvi dalis: 1) Rusų – vokiečių – lietuvių kalbų žodynas ir 2) Lietuvių – vokiečių – rusų kalbų žodynas. Skirtingai nuo visų kitų, bandžiusių gauti leidimus savo rankraščiams spausdinti, J.Liaugminas žodyną, kaip ir minėtąjį kalnedorių, norėjo pirmiau surinkti spaustuvėje, o po to tik korektūras pristatyti cenzūrai, todėl prašė leidimo irgi išankstiniam spausdinimui. 1900 m. jis taip pat rūpinosi leisti Rygoje savo redaguojamą žurnalą vokiečių ir rusų k. „Literatūros naujienos”. Savo prašymus motyvavo noru sulaikyti kontrabandiniu keliu iš užsienio atvežamą ir platinamą antivyriausybinę literatūrą. Tačiau šie prašymai buvo atmesti. Bet J.Liaugminas nė nemanė nusileisti ir ėmėsi ginti savo interesus juridiniu keliu. Kadangi gerai žinojo įstatymus ir greitai pastebėjo neteisėtus Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos veiksmus su jo prašymais, ją 1897 m. apskundė Senatui. Bilinėjimasis dėl savo sumanymų užtruko iki 1902 m. rudens. Galiausiai praradęs kantrybę, J.Liaugminas lietuviškais leidiniais daugiau nesirūpino, taip ir neišleidęs ne vieno savo darbo.

Gyvendamas Mažeikiuose, 1896-1900 m. palaikė ryšius su Liepojos lietuviais J.Ambrazaičiu ir kt. 1898 12 22 – 1899 02 10 J.Liaugminui numatytą leisti žodyną padėjo ruošti Domas Šidlauskas (Visuomis). 1899 08 mėn. J.Liaugminą policijai įskundė buto Mažeikiuose savininkas Petras Jonušas, todėl buvo daryta krata, tačiau spaudos nerasta. Po to J.Liaugminas persikėlė į Aizputę. 1899 11 18 jis paštu iš Liepojos į Mažeikius P.Jonušui atsiuntė: Liebknecht W. [Rejkaluose tejsybės. Londonas, 1896 m.] (prieš tai P.Jonušas gautą laišką su 2 liet. ir 1 lenkiška brošiūromis sunaikino). Iš adreso užrašymo žandarai nustatė, kad siuntėjas yra J.Liaugminas. Caro 1901 12 05 paliepimu jis buvo nubaustas 1 mėn. ir atsidūrė Liepojos kalėjime. Be to, J.Liaugminui buvo sudaryta kažkokia kriminalinė byla. 1902 03 30 jis dar sėdėjo Liepojos kalėjime. Po to J.Liaugmino likimas labai neaiškus. Naikių k. gyventojas Pranas Šiuipys 1968 m. Mažeikių muziejaus vedėjui Juozui Nagiui buvo papasakojęs iš savo motinos girdėtą pasakojimą: „J.Liaugminas su Dainiumi iš Voverių kaimo pasidirbo fiktyvią sutartį, pagal kurią iš kažkokios senos dvarininkės pirkę mišką. Kai mišką pradėjo pardavinėti pirkliams, dvarininkė J.Liaugminą kaip „mokytą” padavė į teismą. Ir abu su Dainiumi buvo įkalinti. Dar prieš teismą dvarininkė papirkusi kalėjimo sargą, kad J.Liaugminą nunuodytų. Tas buvę ir padaryta. Po to Dainių išleido iš kalėjimo ir byla buvo nutraukta. Fiktyvi sutartis panaikinta. Rankpinigiai gauti iš pirklių nežinia kur dingę. Daug vėliau Dainius Mažeikiuose pasistatė dviejų aukštų mūro namus, įrengė salę ir kiną. Žmonės spėliojo, kad čia buvo panaudoti gautieji už miško medžiagą pinigai, nes Dainius buvęs nusigyvenęs Voverių kaimo gaspadorius ir savo ūkyje negyvenęs.” Vėliau, 1908 m. „Lietuvos ūkininke", pasirašęs Malioriaus ir Teplioriaus slapyvardžiais, J.Liaugminas paskelbė du straipsnius, kuriuose aprašė Vilniaus gubernijos kalėjimą ir kalinių gyvenimą. Mirimo data nežinoma.

Apie J.Liaugminą 1968 m. medžiagą rinko Istorijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis L.Mulevičius ir Mažeikių muziejaus vedėjas Juozas Nagius. J.Liaugmino teviškėje kurį laiką gyveno Pranas Šiuipys, kurio motina Rozalija Liaugminaitė-Šiuipienė (g. 1867 07 14 Naikių k. - m. 1940 03 07 ) buvo J.Liaugmino sesuo. P.Šiuipys turėjo keletą nuotraukų: Juozo Liaugmino 2 portretines, šeimos, žmonos, sūnaus, tačiau jų perleisti nesutiko. Apieškojus palėpes rasta J.Liaugmino vestų bylų teismuose registracijos knyga, kurią perleido (ši knyga buvo Mažeikių mokyklos-internato kraštotyros kampelyje). Juozo Liaugmino motina – Ona Liaugminienė mirusi prieš I pas. karą. Istorijos instituto archyve yra ši medžiaga: fotonuotrauka, kurioje Juozas Liaugminas su serimi; Juozo Liaugmino sutartis su seserimi Rozalija, kad jis atsisako nuo teisių į tėviškę. Ant šeimos nuotraukos toks įrašas: „Juozas Liaugminas su barzda, žemiau jo motina Ona Liaugminienė, toliau žentas Pranas Šiuipys. Juozo Liaugmino žmona buvo Kirbartaitė iš Šiaulių. Viena duktė turi būti Šiauliuose, pavarde Kestlerienė, gyvena Daukanto gatvėje". J.Liaugmino žmona antrą kartą ištekėjo už mažeikiškio Giniočio, kuris su jo vieninteliu sūnumi prapuolė Rusijoje po 1905-1906 metų revoliucinių įvykių. Po Pirmojo pasaulinio karo buvusi J.Liaugmino žmona grįžo į Mažeikius, įvairiose vietose laikė restoranus. Ji palaidota Mažeikių kapinėse.

Publikacijos: Tepliorius. Vilniaus gubernijos kalėjimo kalinių gyvenimas. – Lietuvos ūkininkas, 1908, Nr.35, p.384-385; Maliorius. Vilniaus gubernijos kalėjimas. – Lietuvos ūkininkas, 1908, Nr.40, p.435-436.

Šaltiniai

• Lietuvos valst. istorijos archyvas: F.378, BS, 1895 m.,b. 42, l.13, b.417.
• Tėvynės sargas, 1896 m., Nr.7, p.47.
• Varpas, 1896 m., Nr.10, p.154.
• Vienybė lietuvininkų, 1897 m., Nr.8, p.93.
• Jakštas A. Pirmutinės 10-ties metų spaudos atgavimo sukaktuvės 1904-1914 m. – Draugija, Kaunas, 1914, t.XXIII, Nr.89-90, p.88.
• Biržiška V. Lietuvių bibliografija. Kaunas, 1929, III d., p.999.
• Lietuvių bibliografija. Kaunas, 1939, IV d., 2 t., p.776.
• Biržiška V. Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės. Kaunas, 1943 , I d., p.48, 77, II d., p.41.
• Nagius J. Juozas Liaugminas. – P.v., 1968, Nr.149.
• Tyla A. Mėginimai legaliai leisti lietuviškus leidinius spaudos draudimo metais /Liaugminas pirmasis apeliuoja į senatą/. – Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, 1972, t.7, p.56-59.
• Jučas M., Mulevičius L., Tyla A. Lietuvos valstiečių judėjimas 1861-1914 metais. Vilnius, 1975, p.157, 276.
• Laurinavičius J. Mažeikiai. Vilnius, 1978, p.40.
• Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.). Vilnius, 1978, p.95-96, 161-162.
• Merkys V. Draudžiamosios Lietuviškos spaudos kelias 1864-1904 m. Vilnius, 1994, p.229-230.
• Vilkas A. Norėjo išleisti kalendorių, bet pateko į kalėjimą. – S., 1996, Nr.78.