Leonas Kęsgaila-Kenstavičius
Tikrinama
KĘSGAILA-KENSTAVIČIUS LEONAS (g. 1895-10-21 Dapšių k. - m. 1979-10-27 Kaune; palaidotas Ukrinų kapinėse), Nepriklausomybės kovų dalyvis, Lietuvos kariuomenės gydytojas, medicinos tarnybos pulkininkas leitenantas.
Baigė Žemalės pradžios mokyklą, po to Liepojos gimnaziją, 1915-1918 m. studijavo Kazanės universiteto medicinos fakultete. Grįžus į Lietuvą 1919-09-06 paskirtas į Kauno karo ligoninę. 1920-05-14 išlaikius egzaminus suteiktas sanitarijos leitenanto laipsnis. 1920-07-12 paskirtas gydytoju į Artilerijos pulką. 1920-08-24 perkeltas į 10 pėstininkų pulką. 1920-06-16 - 12-01 kaip karo medikas dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais prie Augustavo, Suvalkų, Punsko, Seinų. 1920-12-10 perkeltas į Karo ligoninę, 1921-02-01 - į Karo sanitarijos skyrių tęsti mokslų. 1922 m. baigė Lietuvos universiteto Medicinos fakultetą. 1923-03-30 pakeltas į vyr. leitenantus, 1926-09-11 - į kapitonus, 1928-11-23 - į majorus, 1932-12-29 - į pulkininkus leitenantus.
Dirbo karo gydytoju įvairiuose Lietuvos armijos pulkuose. Ilgiausiai 7-ajame, kur buvo vyriausiu pulko gydytoju.
Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą tarnavo 3 pėstininkų pulko sanitarinės tarnybos viršininku. 1940 m. buvo pervestas į Raudonąją armiją, suteiktas 1-ojo rango karo gydytojo laipsnis. Išėjęs iš kariuomenės, 1941-01-11 buvo paskirtas Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriumi. Šiose pareigose išbuvo iki 1945 m. vasario 6 d. 1941-06-23 - 28 aktyvus Birželio sukilimo dalyvis.
II pasaul. karo metais ligoninėje slėpė žydus, teikė jiems materialinę pahgalbą, lietuvius, kuriems grėsė išvežimas į Vokietiją, guldė į ligoninę, diagnozuodamas nesamus susirgimus, teikė pagalbą rezistentams. 1945-03-17 suimtas, kalintas Kaune. 1945-05-26 išvežtas į Vorkutlagą Komijoje. Čia dirbo lagerio sanitarijos viršininku, ligoninės vyr. gydytoju, taip pat gydė tremtinius. 1947-02-08 SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas 6 metams lagerio. Nuo 1951 m. tremtyje Suchove (Krasnojarsko kr.).
1957 m. grįžo į Lietuvą. Neleidus gyventi Kaune su šeima iki 1977 m. dirbo gydytoju Šaukėnų, vėliau Užvenčio ligoninėje skyriaus vedėju. Sulaukęs 82 metų išėjo į pensiją ir apsigyvenio kartu su šeima Kaune.
1927 m. išleido monografiją „Dėl kelio sąnario tuberkuliozės konservatiško ir operatiško gydymo", 1938 m. - vadovėlį „Pirmoji pagalbą", skirtą kariuomenės sanitarų mokymui (1944 m. išleista antroji, pataisyta ir papildyta jos laida). 1938 m. aprašė, o 1944 m. ir iliustravo schemomis išorinį širdies masažą.
Mokėjo rusų, prancūzų, vokiečių kalbas. Buvo plataus akiračio žmogus, geras savo srities specialistas. Parašė atsiminimus apie rašytoją filosofą Vydūną. 1924 m. yra gydęs Lietuvos patriarchą J.Basanavičių.
Tėvai - Johana ir Silvestras Kenstavičiai. Turėjo tris brolius ir dvi seseris. Vaikai - dukra profesorė Vida Ragulskienė-Kęsgailaitė. Tėviškėje, Dapšiuose, išlikęs gimtasis L.Kęsgailos-Kenstavičiaus namas, kurio slenksčio akmenyje iškalti skaičiai - 1852.
Nuopelnai
- 1931 m. - Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinas.
- 1928 m. - Lietuvos nepriklausomybės medalis.
- 1930 m.- Prancūzijos nacionalinės gelbėjimo federacijos sidabros medalis.
Pagrindiniai duomenys
Plk.-ltn. gydytojas Leonas Kęsgaila – Kenstavičius (1895.X.21- 1979.X.27)
Vienas žymiausių Nepriklausomos Lietuvos gydytojų – terapeutas, karo gydytojas, Lietuvos kariuomenės medicinos tarybos pulkininkas-leitenantas, sveikatos apsaugos organizatorius, Raudonojo kryžiaus ligoninės direktorius, kalinys ir tremtinys Leonas Kęsgaila – Kenstavičius gimė 1895 m. spalio 21 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Dapšių kaime vidutinio ūkininko šeimoje. Buvo gimęs per sumą – sekmadienį. Taigi motina mintyse jį matė kunigu. Kai baigė 6 klases ir atsisakė stoti kunigų seminarijon – tėvai nebepadėjo eiti į mokslus. Teko pačiam verstis privačiomis pamokomis ir taip skintis kelią toliau. O kai tapo gydytoju, tėvas pasakęs „gerą amatą pasirinkai“... Pradinę mokyklą lankė Žemalėje. Vidurinio mokslo siekė Liepojos caro Nikalojaus gimnazijoje. Būdamas vyresnėse klasėse aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą. Ten buvo pagrindinės moksleivių ateitininkų organizacijos pirmininku, lenkų pramintas litvomanu. Organizavo bažnyčioje lietuviškų giesmių giedojimą, iš ten išstumiant lenkiškas; pagelbėdavo scenoje, ruošiant lietuviškus vakarus su vaidinimais, platino lietuvišką spaudą ir kur tik buvo proga, rinko lietuviškiems laikraščiams prenumeratą. Vasaros atostogų metu dirbdavo kaimo daraktoriumi tėvų namuose veikusioje slaptoje lietuviškoje mokykloje. Jo mokiniais tarp kitų buvo ir būsimas prof. Leopoldas Kumpikas, nusipelnęs meno veikėjas dailininkas Česlovas Kontrimas. Buvo muzikalus. Liepojos gimnazijos orkestrėlyje pūtęs klarnetą, grojęs smuikeliu ir mandolina, būdavo kaimo jaunuomenės traukos centru. Pavakariais į vaišingus jo tėvų namus, kuriuose augo šeši vaikai, sugužėdavo gimtojo Dapšių kaimo jaunimas traukti lietuviškų liaudies dainų. Liepojos gimnaziją baigė 1915 m. pavasarį.
Pirmasis pasaulinis karas nubloškė jį Rusijos gilumon. Studijavo mediciną Kazanės universitete. Baigęs tris kursus grįžo į Lietuvą. Medicinos tarnybą pradėjo Telšių apskr. ligoninėje (1919.IV-VIII.).
Grįžęs iš Rusijos įsijungė į kovas už Lietuvos nepriklausomybę. Karo tarnybą pradėjo 1919 m. rugsėjo mėn. 6 d. Buvo paskirtas Kauno Karo ligoninėn. Tais metais baigė Karo mokykloje jaunesniems gydytojams skirtus karinio apmokymo kursus. 1920 m. dalyvavo mūšiuose su lenkais ties Augustavu, Suvalkais, Punsku, Seinais, Daugirdiškiais ir Padvarionimis. Ėjo jaunesniojo gydytojo pareigas 3-čiame artilerijos, 10-ame ir 6-tame pėstininkų pulkuose. Už ypatingus nuopelnus Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinu, 10 metų Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Tarptautiniu gelbėjimo medaliu.
Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, Kęsgaila – Kenstavičius studijas tęsė Lietuvos universitete Kaune. 1921 m. gavo medicinos gydytojo diplomą ir 1922 m., išlaikęs valstybinius egzaminus įsigijo gydytojo praktiko teises. 1922-1927 m. gydytojas Kęsgaila – Kenstavičius dirbo Kauno karo ligoninėje vidaus ligų skyriuje ordinatoriumi. (Beje, čia gydė ir Lietuvos patriarchą daktarą Joną Basanavičių.) Nuo 1928 m. iki 1940 m. tarnavo karo žinyboje – įvairiuose Lietuvos kariuomenės daliniuose (7 pėst. Ž. K. Butegeidžio pulke Klaipėdoje, 5 pėst. D. L. K. Kęstučio pulke A. Panemunėje Kaune, 3 pėst. D. L. K. Vytauto pulke Kėdainiuose) pulko vyresniuoju gydytoju. Turėjo pulkininko – leitenanto laipsnį.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą Kęsgaila – Kenstavičius buvo pervestas į raudonosios armijos 259 Šaulių pulką pulko sanitarinės tarnybos viršininku. 1940.XI.15 d. jam suteiktas I rango karo gydytojo laipsnis. Prasidėjus šalčiams ir iškritus pirmam sniegui, lietuviai kariai buvo iškelti į miškus palapinėse stovyklauti. Jis kas dieną privalėjo raštu pranešinėti pulko komisarui koks procentas karių dėl kojų, rankų, pirštų, veido nušalimo bei įvairių ligų išeina iš rikiuotės. Dėl tokio lietuvių kareivių sveikatos „grūdinimo“ jis kritiškai pasisakė pulko politiniam komisarui, kas pastarajam nepatiko. Nuo 1940 metų gruodžio 5 d. pulkininko – ltn. laipsnyje savo prašymu jis, suvokdamas grėsmingą padėtį, pasiskundęs sveikata, išėjo į atsargą.
Išėjęs į dimisiją, 1941 sausio mėnesį, geriems bičiuliams pakvietus (pulk. dr. Ingelevičiui, dr. Garmui) Leonas Kęsgaila – Kenstavičius buvo paskirtas Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninės direktoriumi. Būdamas taktiškas, o taip pat anksčiau jokiai politinei partijai oficialiai nepriklausęs, jis tose pareigose praleido I-ąją bolševikų ir vokiečių okupacijas bei pirmuosius pokario metus.
1941 m. birželio mėnesį, prasidėjus karui tarp Vokietijos ir SSSR, 1941.06.23 d. ėmė formuotis lietuviškasis saugumas. Jo vadovybė įpareigojo Raudonojo kryžiaus ligoninę būti birželio 23-28 dienos sukilimo medicinos pagalbos baze. Direktoriaus kabinetas tapo lyg sanitariniu štabu, iš kurio buvo tvarkomi miesto sanitarijos reikalai. Greitosios pagalbos mašinos vežiojo ne tik sužeistuosius, bet ir ginklus Kauno miesto lietuviams sukilėliams. Greitosios pagalbos mašinos kiekvienu momentu buvo siunčiamos ten, kur jų pareikalaudavo pilietis pulkininkas slapyvarde „Duona“.
Štai ištrauka iš dr. L. Kęsgailos – Kenstavičiaus karo meto dienoraščio: „1941.06.23. Iš pat ryto mane aplankė išsilaisvinęs iš kalėjimo brolis Antanas su dviem savo draugais. Jų vienas studentas vilnietis... Išmaudžiau juos, pavalgydinau ir kartu su jais nusifotografavau...
Brolis Antanas pavakarėje dingo. Pasirodo išėjęs „į darbą“ su partizanų būriu...
06.23 pradėjo formuotis naujas saugumas. Pavakarėje man teko būti iškviestam į jo vadovybę (kampas Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto). Pusėtinai pažįstamų asmenų. Jų priekyje pulkininkas X. Besidalijama daug ginklų ir tai ginklai visai naujutėliai, vokiški. Nuotaika visų pakilusi. Pasiryžimas didelis. Susitarėme dėl medicinos pagalbos. Viskas bazuojasi į Raudonojo kryžiaus ligoninę. Greitosios pagalbos automašinos bus kiekvienu momentu siunčiamos ten, kur jų pareikalaus pilietis „Duona“... Paaiškėjo, kad saugumo kieme užsilikęs sandėlis su ginklais. Ir čia gera paspirtis.
Iš ryto pabėgo dr. Patašinskas. Ligi pietų išsikraustė ir likusieji. Tarp kitko gorkomo sekretorius pats norėjo pagauti dr. Garmų. Ieškojo jo, bet nerado. Minėtas rusas įeidamas į dr. Garmaus kabinetą buvo beišsitraukiąs revolverį... Laimei dr. Garmaus ten jau nebebuvo. Garmų paslėpiau Raudonojo kryžiaus ligoninėje... Minėtas rusas teiravosi ir dr. Ingelevičiaus, esą jam pirmininko padėjėjas reikalingas... Ir dr. Garmus, ir dr. Ingelevičius atsirado pas mane ligoninėje ir iš čia, t.y. iš mano kabineto prasidėjo miesto sanitarijos reikalų tvarkymas: mano kabinetas virto lyg sanitariniu štabu...“
O štai ištrauka iš Antano Kenstavičiaus laiško, 1995.03.26 rašyto V. Kęsgailaitei - Ragulskienei: „Sėdėjau kalėjime Nr. 1 (Mickevičiaus gatvėje). Dar prieš saulės tekėjimą 1941.06.23 d. pasisekė, kaip ir daugeliui kalinių, iš kalėjimo pabėgti. Kauno mieste matėsi tarp gyventojų panika. Mašinos burzgė Ukmergės link. Gatvėse daugybė palaidų rusų karių. Dauguma jų gerai ginkluoti.
Buvo 1941 m. birželio 23 d. rytas, saulė dar nepatekėjusi, bet prie Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninės darbas vyko. Vis sunkvežimiais atveždavo po kelis rusų sužeistus kareivius. Jų priėmime dalyvavo Jūsų tėvelis a.a. gydytojas Leonas. Pastebėjau kaip ligoninės tarnautojas Petras Kiaulėnas kišo rusiškus šautuvus po pirmos pagalbos automobiliu, gabenimui partizanams. Matė tai ir Jūsų tėvelis a.a. Leonas. Tą Petrą Kiaulėną aš pažinau ir iš senesnių laikų.“
Dar kelios ištraukos iš knygos „Sukilimas. 1941 m. birželio 22-28 d. Dokumentai ir prisiminimai. Kn. 2.“
Juozas Brazaitis (Ambrazevičius). Tautinė rezidencija. 15 psl.: „Studentų medikų grupė, turėjusi savo žinioje greitosios pagalbos mašinas, veikė labai tiksliai. Jie greitosios pagalbos mašinomis suvežė radijo specialistus, atsargines dalis, ir bolševikų sugadintas radiofonas per naktį iš sekmadienio į pirmadienį buvo sutaisytas.“ 16 psl.: „Nepriklausomybę per radiją paskelbus, ginkluoti Kauno aktyvistų daliniai puolė ginklų sandėlius. Ginklų sandėlius užėmus, greitosios pagalbos mašinomis ginklai išvežti į svarbiausius punktus.“
„Sukilimo tiesioginis tikslas buvo pasiektas – Lietuva paskelbta nepriklausoma, valdoma savos tautinės vyriausybės, prieš ateinant naujai okupacijos jėgai.“
Paskelbus per radiją, kad registruojami atsargos karininkai ir karo gydytojai, Kęsgaila – Kenstavičius kartu su pulk. gyd. Ingelevičiumi užsiregistravo pas komendantą pulk. Bobelį, pareiškę jam kas jau padaryta ir kas daroma Lietuvos Raudonajame kryžiuje ir patvirtinę savo pasiryžimą laukti Lietuvos kariuomenės atkūrimo. Deja, vokiečių tikslai buvo kiti...
Kaip teko dr. Kęsgailai įsitikinti, jis ir jo šeima buvo numatyti išvežimui 1941.06.28 dieną. Taigi, išgelbėjo karas...
Hitlerinės okupacijos bei pirmaisiais pokario metais dr. Kęsgaila – Kenstavičius visada buvo humanistas, teikė medicinos ir kitokią pagalbą visiems jos reikalingiems žmonėms tame tarpe ir žydams. Buvo gerbiamas ir remiamas darniai dirbusio jo suburto ligoninės personalo. Ligoninės patalpose slapstė persekiojamus žmones, teikė jiems materialią pagalbą. Lietuviams, kuriems grėsė tarnyba vermachte arba išvežimas į reicho darbo tarnybą, diagnozuodavo nesamus apendicitus, jie būdavo operuojami. Pasiteisindamas pašalintus sveikus apendicitus pakeisdavo pakitusiais kitų ligonių apendiksais.
Kyla klausimas kodėl grįžtant raudonajai armijai dr. Kęsgaila nepasitraukė į Vakarus. Buvo vasara, atostogų metas. Žmona su dukrele gyveno tėviškėje Mažeikių apskr., Židikų valsčiaus Dapšių kaime. Radijo neturėjo, laikraščiai pasiekdavo nereguliariai. Jautė, kad frontas artėja, bet kur jo riba, nelabai ir težinojo. Staiga į geležinkelio stotį atėjo telegrama: „Skubiai atvažiuok!“ Žmona sėdo į traukinį ir atvyko Kaunan, dukrelę palikusi Dapšiuose. Abu tarėsi, kaip toliau elgtis. Nuvykti iki Dapšių dar kartą laiko jau nebebuvo. Žmona atsisakė išvykti teigdama, kad nepaliks dukrelės, o dr. Kęsgaila apsisprendė pats savo noru iš Lietuvos niekur nevykti, nes manė niekam nieko blogo nesąs padaręs. O jo brolis (paskutinis Kauno burmistras Steponas Kenstavičius), atėjęs atsisveikinti pranašiškai pasakė: „Nevažiuosi į Vakarus, važiuosi į Rytus...“.
Taigi 1944 m. liepos mėnesyje dr. Kęsgaila liko Kaune ir toliau ėjo tos ligoninės direktoriaus pareigas. 1944.08.01 d. fronto perėjimo metu buvo vienintelis Kaune dirbantis gydytojas, o Raudonasis kryžius – vienintelė tuo metu veikianti ligoninė Kaune. Tuo sunkiu laikotarpiu išsaugojo nuo sunaikinimo ligoninės turtą, tame tarpe radžio už du milijonus litų, už kurį asmeniškai buvo atsakingas okupacinei vokiečių valdžiai. Grįžus raudonajai armijai padėjo karinėms ligoninėms tvarsliava ir vaistais.
Pokario metais Raudonojo kryžiaus ligoninėje slaptai buvo tiekiama pagalba sužeistiesiems rezistentams, stengtasi padėti išvengti mobilizacijos raudonojon armijon. Dr. Kęsgaila visada laikėsi nuostatos, kad tuo sudėtingu karo ir pokario metu svarbiausia yra išsaugoti gyvąją tautos jėgą. Kai pokario metais į Raudonojo kryžiaus ligoninę atvežė peršautą žmogų rezistencijos partizaną, dr. Kęsgaila sužeistajam suteikė pagalbą ir paprašė P. Jašinską, tuo metu šioje ligoninėje dirbusį rentgenologu, ištirti liginį rentgenologiškai. Pastarasis tą padarė ir drauge su tuometiniu Kauno m. sveikatos apsaugos skyriaus vedėju J. Parnarausku rekomendavo dr. Kęsgailą suimti ir represuoti. 1945.02.06 d. dr. L. Kęsgaila buvo atleistas iš Raudonojo kryžiaus ligoninės direktoriaus pareigų. Nuo 02.06 d. ligoninės direktoriumi tapo P. Jašinskas, vėliau, raudonajai armijai apleidus Kauno klinikas, paskirtas jų vyr. gydytoju.
1945.03.17 dieną Kęsgaila suimamas ir nuvežamas į Kauno NKVD, vėliau į miesto kalėjimą.
Tuo metu ligoninės ūkvedžio Pociaus žmona pasiūlė Kęsgailienei pasinaudoti tokios p. Lizos, kurią jai rekomendavęs rašytojas Jonas Šimkus, paslaugomis. Pristatė ją kaip moterį, galinčią perduoti kaliniams maisto. Pocienei tarpininkaujant, rašytojas Jonas Šimkus ir prieš Kęsgailos suėmimą yra lankęsis jo namuose. Kęsgaila ypač prašė Šimkaus pasirūpinti rašytojo Vydūno buto likimu Tilžėje, jo arfa bei knygomis, atidavė jam unikalias Vydūno nuotraukas. Matyt, kad p. Šimkui tai tiek ir terūpėjo... Tuo tarpu p. Liza naudojosi iš paskutiniųjų suruoštais maisto siuntinėliais. Kęsgailienei kilo įtarimas ir ji nutarė Lizą pasekti. Netruko įsitikinti, kad pastaroji praeina pro šalį net neužėjusi į saugumo pastatą, kurio rūsyje buvo kalinamasis. Pasitikėjimą pakeitė didelis atsargumas...
L. Kęsgailai Ypatingasis pasitarimas prie МГБ СССР, vadinamasis trejetas, už akių paskyrė 6 metus pataisos darbų lagerio, pagal straipsnį §58-1a (tėvynės išdavimas). 1945 m. birželio 28 dieną Kęsgaila iš Kauno geležinkelio rampos išvežamas į Vorkutą. Vagone buvo 45 žmonės. Jų tarpe apart Kęsgailos – Kenstavičiaus buvo teisėjas Valavičius, inž. doc. Gaidys, inž. Čepas, inž. Bagdonas, advokatas Balkūnas, advokatas Viteikis, kapitonas Tamošiūnas, inž. Čeičys, rašytojas Žlabys, Kniukšta ir kiti. Šie duomenys paimti iš laiško, kuris buvo išmestas iš gyvulinio vagono langelio, sutvirtinto grotais, nutaikius momentą, kai ginkluotas sargybinis nusisuko nugara. Vėjo atneštų laiškelių laukdavo ešaloną stebėjusieji žmonės, taip pat atsargiai juos pakeldavo. Žmonės rampoje stoviniuodavo (ešalonas buvo formuojamas keletą dienų), tikėdamiesi gal pavyks nors iš tolo per grotuotą langelį paskutinį kartą pamatyti savo artimą žmogų, atsisveikinti nors žvilgsniu, tikintis, kad gyvenime gali tekti daugiau ir nepasimatyti.
1945.04.10 d. butų valdytojas Grigorjev, NKVD tardytojas Kiseliov ir pasienio sargybos majoras Radyčev bei jo žmona prokurorė atėjo pas Kęsgailienę ir pranešė jai, kad jos butą užima. Kęsgailienei buvo įsakyta vienos paros bėgyje butą apleisti. Įsakyta viską palikti, net ir Kęsgailos rūbus. Bute apsigyveno pasienio sargybos majoras Radičev ir jo žmona prokurorė.
Kęsgailos gyveno vidaus ligų gydytojo profesoriaus Prano Gudavičiaus name (pilkas 4 aukštų namas Donelaičio ir Gedimino gatvių kampe). Į Vakarus pasitraukusiųjų butus (jų tarpe buvo ir lakūno Pyragiaus šeima) Kęsgaila iš anksto pasirūpino apgyvendinti medikais. Pirmajame aukšte prof. Gudavičiaus bute apsigyveno žymus Kauno chirurgas Stropus, gyd. Kuprys, gyd. Čiuvinskai (vėliau išvežti Sibiran). Jie ir priglaudė iš antrojo aukšto nusileidusią Kęsgailienę. Netrukus, po kelių mėnesių, atėjo įsakymas visiems namo gyventojams per tris paras išsikraustyti. Mat namą nusižiūrėję saugumo darbuotojai...
Čia ir pasiteisino Kęsgailos numatymas. Namo gyventojai, beveik visi gydytojai, susitelkę padėjo vieni kitiems rasti išeitį iš susidariusios padėties. Dr. Gurauskas rado Kęsgailienei prieglobstį pas šviesaus atminimo žmogų – prof. Mošinskį. Tai jo globa padėjo Kęsgailienei išvengti represijų, tai jis išmokslino ir Kęsgailų dukrą, vėliau tapusią habilituota technikos mokslų daktare, profesore Vyda Ragulskiene. Be to, dar davė jai ir muzikinį išsilavinimą. Ji baigė J. Gruodžio muzikos technikumą (dabar konservatoriją).
Kęsgaila kalėjo Vorkutos lageriuose. Nuo 1945 m. iki 1951 metų kaip kalinys dirbo kombinato „Vorkutugol“ darbo pataisos lagerių terapinio stacionaro vedėju, be to 1948 ir 1949 metais laikinai ėjo vyriausiojo gydytojo pareigas. Buvo lagerio sanitarijos viršininku. Už gerą darbą gavo 5 padėkas ir piniginę premiją. Gelbėjo lietuvius ir kitus tremtinius. Ligoninės žemesnįjį personalą pagal galimybes stengdavosi formuoti iš lietuvių angliakasių. Tokiu būdu, pavyzdžiui, dirbdamas sanitaru, išliko Ambrazas iš Pilviškių.
Ginkluotos sargybos lydimas, kalinys dr. Kęsgaila buvo kviečiamas kaip gydytojas ir į lagerio prižiūrėtojų šeimas už lagerio ribų.
Užsipuolus lagerio vadovybei, tekdavo teisintis ir dėl išduotų biuletenių. Kaliniai į tai reaguodavo neabejingai. Kartą kaip tik Velykų rytą lagerio teritorijoje sutiktas virtuvės darbininkas azijatas rytietišku akcentu pareiškęs: „У тебя сегодня, доктор, большой праздник. Не бойся, доктор, голодать не будешь...“.
Praėjus šešeriems metams, nors tremtis ir nebuvo paskirta (bent jis apie tai nebuvo informuotas), vietoje grįžimo į Lietuvą, dr. Kęsgaila vėl ištremiamas iš Vorkutos į Sibirą – „laisvėn“ į Krasnojarsko kraštą, Tasejevo rajoną, Suchovo gyvenvietę. Kadangi neturėjo karo metu dingusio diplomo, metus dirbo naktiniu kaimo sargu (1951-1952 m.). Naktinis kaimo sargas būtų miręs iš bado, jei ne žmonos rūpestis. Jai pavyko neteisėtai suorganizuoti medicinos fakulteto baigimo diplomo nuorašą. Kaip žinia, tremtinių dokumentų nuorašus tvirtinti notarinei kontorai buvo uždrausta. Taip pat buvo uždrausta archyvuose ieškoti tremtinių dokumentų originalų – šiuo atveju per karą žuvusio medicinos fakulteto baigimo diplomo. Rasti archyve diplomą ir padaryti jo nuorašą savo lėšomis ir diplomatija (papirko atitinkamus darbuotojus) padėjo šviesaus atminimo prof. V. Mošinskis. Gavęs diplomą, nuo 1952 metų iki grįžimo į Lietuvą 1957-siais metais, Kęsgaila dirbo Krasnojarsko krašto Tasejevo rajono sveikatos apsaugos sistemoje, buvo Suchovo apylinkės ligoninės vedėju. Aplinkybėms susidėjus, čia tekdavo būti vienu metu ir terapeutu, ir ginekologu – akušeriu, ir chirurgu...
Darbe pasitaikydavo jaudinančių momentų, kai taigoje iškviestas pas ligonį, išgirsdavo kreipinį „Balandieli“... ir tas balandėlis prašnekdavo ta pačia žemaitiška kalba...
Tasejevo rajone susitikdavo su gyd. Šalkausku, ištremtu iš Mažeikių, kuriam grįžus į Lietuvą, buvo leista dirbti Skuode.
Taip pat dirbo su gydytoja ginekologe latve iš Rygos ir estu medicinos mokslų daktaru Laane. Prof. Laane, jau grįžęs į Estiją, aplankydavo dr. Kęsgailą Kaune. Su visais dr. Kęsgaila susirašinėjo laiškais iki mirties.
Nejučiomis prisimena poeto Reimerio žodžiai:
„O, šimtasiūle...
...
Tave dėvėję sielos milžinai
Verti šlovės...“
1957 metais, ištvėręs šaltį, badą ir kitus likimo išbandymus, valdžią paėmus Chruščiovui, L. Kęsgaila grįžo į Lietuvą. Jam nebuvo leista apsigyventi Kaune su šeima. Sveikatos apsaugos ministerija pasiūlė dvi vietas: Dūkštą ir Šaukėnus. Kaip žemaitis pasirinko Šaukėnus.
Dirbdamas Šaukėnuose buvo parašęs laišką istorikui Žiugždai, kad nerašytų lietuviškai prieš Lietuvą ir neklastotų Lietuvos istorijos. Atėjo nurodymas atleisti L. Kęsgailą iš darbo. Tačiau Šaukėnų ligoninės vyr. gydytojas V. Grubliauskas ir kolektyvas su tuo nesutiko, pasižadėdami L. Kęsgailą perauklėti patys.
Šaukėnų ligoninę pavertus tuberkuliozine, dr. Kęsgaila persikėlė į Užventį. Nuo 1963 m. jis Kelmės rajono antrosios ligoninės Užventyje vidaus ligų skyriaus vedėjas. 1977 metais išėjo į pensiją, turėdamas 82 metus. Iki pat pensijos dirbo pusantro etato su visais naktiniais budėjimais.
Nuo 1977 metų iki savo mirties 1979 metais gyveno Kaune savo šeimoje su žmona, dukra, žentu ir anūkais. 1927.03.19 Kęsgaila – Kenstavičius buvo vedęs Stefaniją Stanevičaitę (1899.07.18-1984.01.14), kaimyno Dapšių kaimo ūkininko Stepono Stanevičiaus (1931 m. sukilimo vadų Žemaitijoje palikuonio) dukrą, Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinio fakulteto studentę. Jo dukra – prof. Vyda Kęsgailaitė Ragulskienė (1931.06.04-2009.01.04), žentas – akademikas Kazimieras Ragulskis (1926.10.15), anūkai t. m. dr. Liutauras (1960.02.17), habil. dr., prof. Minvydas (1967.09.06).
Dr. L. Kęsgaila – Kenstavičius mirė 1979.10.27 d. Kauno klinikose. Palaidotas Mažeikių rajone Ukrinų bažnytkaimio kapinėse. 1989.08.31 d. „Tiesoje“ A. Kezys rašė: “...Kapinaitėse gražiai sutvarkytas liaudies daktaro Leono Kęsgailos – Kenstavičiaus kapas. Jis gydė nemokamai, dar ir sunkiais pokario metais ėjo per kaimus, ragino žmones gyventi švariai, blaiviai, neužmiršti rūtų darželių...“.
Mokslinė ir kultūrinė veikla
Gydytojas L. Kęsgaila dalyvavo mokslinėje ir kultūrinėje veikloje. 1927 metais išleido monografiją „Dėl kelio sąnario tuberkuliozės konservatiško ir operatiško gydymo“, kurią buvo numatęs ginti kaip disertaciją medicinos mokslų daktaro laipsniui gauti. Tačiau tuo metu, kai jis ruošėsi ginti, Lietuvoje dar nebuvo Tarybos, o ir kalbos barjeras sukliudė tai įvykdyti, nes pasiūlyta buvo ginti Čekoslovakijoje. 1938 metais išleido knygą „Pirmoji pagalba“, skirtą kariuomenės sanitarams mokyti. Knyga dedikuota mūsų kariuomenės pirmūnui, kūrėjui ir karo sanitarijos organizatoriui brigados generolui gydytojui Nagiui-Nagevičiui. 1944 metais buvo išleista pataisyta ir papildyta jo „Pirmosios pagalbos“ laida – vadovėlis pagalbinei sanitarinei tarnybai. Šioje knygoje paprastai, suprantamai ir geru mokslo lygiu išdėstyti pagalbos pagrindai. Reikšminga tai, kad čia dr. Kęsgaila dar 1938 metais aprašė, o 1944 metais ir schemomis iliustravo išorinį širdies masažą pagal König-Mass, kai Sovietų Sąjungoje šis metodas pirmą kartą buvo panaudotas tik 1961 metais. (Kad išorinio širdies masažo iki tol Sov. Sąjungoje nežinota, skaitome ir žymaus kardiochirurgo Jurgio Brėdikio knygoje „Gyvenimas klinikoje“. Kaunas, Santara, 2000. P. 108, 124, 126, 440, 547). Šioje knygoje aprašoma ir 1864 metų Ženevos tarptautinė konvencija, pagal kurią buvo įsteigtos Raudonojo kryžiaus bei Raudonojo pusmėnulio organizacijos. Pagal šią sutartį medicinos ir sanitarijos įstaigos krikščioniškuose kraštuose turi būti žymimos raudonu kryžiumi baltame fone, o mahometonų kraštuose – raudonu pusmėnuliu. Pagal šią konvenciją tvarstyklos, ligoninės ir jų žmonės yra neliečiami ir prireikus medicininė pagalba teikiama ne tik saviems, bet ir priešams. Dr. L. Kęsgaila taip elgėsi ir gyvenime.
L. Kęsgaila – Kenstavičius bendradarbiavo spaudoje, ypač „Medicinoje“, „Mūsų žinyne“, „Karyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Karo archyve“. Jis yra straipsnių medicinos, kultūros, kraštotyros klausimais autorius. Minėtini tokie jo straipsniai, kaip „Pirmoji pagalba fronte per kautynes su lenkais 1920 metais“, „Dėl dėmėtosios šiltinės galimumo išplisti Lietuvoje“ (1931 m.), „Stanum oksydatum kaip priemonė furunkulozei gydyti“ (1934 m.), „Žiupsnelis medžiagos Lietuvos gyventojų dantų būklei aiškinti“ (1939 m.), „Daugiau švaros!“, „Karo sanitarijos mokslų draugijos posėdžiai“, „Klaipėdos krašto naujokai“, „Šis bei tas Juozo Želvavičiaus biografijai“, „Vydūnas. Pasaulio gaisras“ ir kt.
Liko rankraščiuose darbai: istorinę vertę turįs jo „Karo meto dienoraštis“, paskaitos medicinos temomis, „Herba Ekviseti et herba Absinthii cholelithiasis’o bei cholecystito gydyme“, „Dėl lietuviškųjų kaimo statybos senosios architektūros paminklų Rytprūsiuose“. Išėjęs pensijon parašė prisiminimus apie rašytoją filosofą Vydūną, laikydamas tai simboliniu vainiku ant rašytojo kapo, jo mirties 25-ųjų metinių proga. Rūpinosi, kad Nidoje, kurioje rašytojas atostogaudavo, būtų įkurtas jo memorialinis muziejus. L. Kęsgaila susirašinėjo su Rašytojų Sąjunga, rūpindamasis dėl tautosakininkų brolių Antano ir Jono Juškų palaikų perkėlimo iš Kazanės į Lietuvą ir pan.
Gydytojas L. Kęsgaila – Kenstavičius buvo medikų kolektyvo ir visuomenės gerbiamas už neturtingų ligonių nemokamą gydymą, už medicinos pagalbą, kurią teikė rizikuodamas tiek vokiečių okupacijos, tiek pokario metais, nepaisydamas nei žmogaus įsitikinimų, tikybos, rasės, tautybės ar socialinės padėties. Matyt, neatsitiktinai „Lietuvių enciklopedijoje“ (t. XI), 1957 m. išleistoje Bostone, JAV, trumpai įvertinta, kad „Dr. Kęsgaila – Kenstavičius – kilnus lietuvis patriotas, pasižymėjęs dideliu humaniškumu“.
Liko nepaprastai atsidavusio Lietuvai žmogaus atminimas, įpareigojantis atėjusius ir ateinančius...
Pagrindinė literatūra
- Algimantas Šimkus. KMA docentas. Lietuvos medicinos istorijos kryžkelėse. „Gydytojas Leonas Kęsgaila – Kenstavičius 1895.X.21-1979.X.27“ – „Respublika“, 1990 kovo 3 d., Nr. 49 (80).
- A. Šimkus. „Medicinos tarnybos pulkininkas – leitenantas gydytojas Leonas Kęsgaila – Kenstavičius“. Medicinos istorijos klausimai. 6-jo seminaro, vykusio 1992 m. gruodžio 3 d. Kauno Medicinos akademijoje, medžiaga, p. 57-58.
- Vaclovas Rimkus. Jie dirbo mūsų rajone. „Leonas Kęsgaila – Kenstavičius“. – „Bičiulis“, 1991.01.26, Nr. 7 (5753).
- „Leonas Kęsgaila – Kenstavičius.“ – Lietuvių enciklopedija, t. 11: Bostonas, Lietuvių enciklopedijos leidykla.
- „Kęsgaila – Kenstavičius Leonas.“ – Medicinos enciklopedija (2) M-Ž. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 488.
- Premiers secours en Lithuania. – Revue internacionale de la Croix-Rouge. / Komité internacionale de la Croix-Rouge. – Genève, Nevemger 1938, № 239, p. 1033.
- V. Žukas. Lietuvių biografijos istorija I. – Vilnius, „Mokslas“, 1983, p. 183.
- „A. A. Plk. - ltn. gydytojas Leonas Kęsgaila – Kenstavičius (1895.X.21-1979.X.27)“. Nekrologas. – „Karys“, 1980 m. Nr. 1, p. 46.
- Aleksandras Kezys. „Varpas kviečia į Ukrinus“ – „Tiesa“. 1989.08.31, Nr. 201 (14.120).
- Kęsgaila – Kenstavičius Leonas. Straipsnis Mažeikių krašto enciklopedijoje www.mke.lt 2009.01.07.
- P. Šverebas. Karo gydytojas L. Kęsgaila – Kenstavičius // Santarvė, 1991.07.08, p. 4.
- Šimkus A. Keista ligoninės vadovo demonstracija. – Lietuvos sveikata, 2008.12.04, p. 19.
- Prof. L. Kumpikui – 100. Kaunas: KTU, 2006. [P. 12 L. Kęsgaila minimas kaip mokytojas.]
- Plk. ltn. Leonui Kenstavičiui mirus. Užuojauta. Karys, 1979 m. Nr. 10.
- A. A. Plk. ltn. gydytojas Leonas Kęsgaila – Kenstavičius (1895.X.21-1979.X.27). Nekrologas. – Karys, 1980 m. Nr. 1, p. 46.
- A. A. L. Kęsgailą į amžinybę palydint. Išleista JAV, 1979.
- Dr. Leonas Kenstavičius išvežtas į Sibirą 1945 m. Karys, 1984 m. Nr. 1, p. 25.
- Gyd. Kenstavičius Klaipėdoje 1937 m. tarp šaulių moterų. Karys. 1987 m. Nr. 6, p. 278.
Plk. ltn. gyd. Leono Kęsgailos – Kenstavičiaus pagrindinių darbų sąrašas
- Gyd. L. Kenstavičius. Dėl kelio sąnario tuberkuliozės konservatiško ir operatiško gydymo. – „Medicina“, 1927, Nr. 8-12.
- Gyd. L. Kenstavičius. Dėl kelio sąnario tuberkuliozės konservatiško ir operatiško gydymo. – Kaunas, Liet. U-to medicinos fak. Chirurgijos klinika, 1927. – 83 psl.
- Sanitarijos pulkininkas ltn. gyd L. Kenstavičius. Pirmoji pagalba. Kariuomenės sanitarų mokymas. – Kaunas, Kariuomenės štabas, spaudos ir švietimo skyrius, 1938. – 250 psl.
- Gyd. L. Kęsgaila. Pirmoji pagalba. Antroji pataisyta ir padidinta laida. Vadovėlis pagalbinei sanitarinei tarnybai. Kaunas: 1944. – 352 psl.
- L. Kistys (Kenstavičius). Liepoja. – „Ateitis“, 1914, Nr. 2 (38), psl. 93-95; Nr. 3, psl. 134; Nr. 9-12, psl. 400-401.
- Mjr. gyd. Kenstavičius. Medicinos pagalba pirmomis dienomis. – Kn.: Savanoris 1918-1920. Kaunas, 1929. Red. St. Butkus.
- Mjr. gyd. Kenstavičius. Klaipėdos krašto naujokai. – Karys, 1930, Nr. 45 (597).
- Mjr. gyd. Kenstavičius. Daugiau švaros! – Karys, 1930, Nr. 49 (601).
- L. Kenstavičius. Dėl dėmėtosios šiltinės galimumo išplisti Lietuvoje. – Medicina, 1931, Nr. 8.
- L. Kenstavičius. Žiupsnelis medžiagos Lietuvos gyventojų dantų būklei aiškinti. – Medicina, 1933, Nr. 5.
- Dr. L. Kenstavičius. Lietuvių laimėjimas prie Durbės. – Židinys, 1934, Nr. 3.
- L. Kenstavičius. Stannum oxydatum kaip priemonė furunkulozei gydyti. – Medicina, 1934, Nr. 7.
- Karo sanitarijos mokslų draugijos posėdžiai. – Mūsų žinynas, 1935, XXVIII t., Nr. 121.
- Plk. ltn. gyd. L. Kenstavičius. Pirmoji pagalba fronte per kautynes su lenkais 1920 metais. – Karo archyvas, VI t., kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus leidinys, 1935, p. 129-137.
- Mjr. gyd. Kenstavičius. Naujos knygos. Vydūnas. Pasaulio gaisras. – Karys, 1929, Nr. 30 (530).
- D-ras L. Kenstavičius. Šis bei tas Juozo Želvavičiaus biografijai. – Naujoji Romuva, 1932, Nr. 21 (73).
- L. Kęsgaila – Kęstys. Argi negalima išleisti Būgos raštų? – Gimtoji kalba, 1940 metai, sausio mėnuo, Nr. 1 (71), p. 35-37.
Memorialinė lenta
Memorialinės lentos atidarymo iškilmėse 2012.10.18 pranešimą padarė docentas Algimantas Šimkus. Memorialinę lentą atidengė Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktorius Raimondas Kunickas ir Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas profesorius Liutauras Labanauskas.
- 1 sakiniu. „Respublika“, 2012.10.19, p. 1.
- Įamžintas karo metais Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninei vadovavusio gydytojo atminimas. „Naujausios žinios“, „Lietuvos Aido“ kasdienis priedas, 2012.10.20, p. 4.
- Mediko atminimas. „Vakaro žinios“, 2012.10.20, p. 9.
- Prisimintas pasiaukojęs gydytojas. „Kauno diena“, 2012.10.30, p. 14-15.
Šaltiniai
- Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1957. - T. 11. - P. 369.
- Kviklys B. Mūsų Lietuva. - V., 1990. - T. 4.
- Medicinos enciklopedija. - V., 1993. - T. 2. - P. 488.
- Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. - T. 4. - P. 213-214.
- Šverebas P. Karo gydytojas L. Kęsgaila-kenstavičius //Santarvė, 1991. - Liep. 8. - P. 4.