Ketūnų koplyčia

Straipsnis šiuo metu tvarkomas. Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.

Ketūnų kaimo III-ųjų kapinių, kuriose stovėjo koplyčia, vartai

KETŪNŲ KOPLYČIA buvo Ketūnų k., Ketūnų kaimo III-ose kapinėse. Statyta 1860 m., nugriauta 1963 m. liepos mėn. Koplyčia buvo klasicistinio stiliaus pastatas, su išlikusia viena kita baroko detale. Koplyčia buvo 14,5 m ilgio ir 4,90 m pločio ir su dviem zakrastijomis. Viena 3,40 x 2,80 m dydžio, o kita 2,20 x 2,80 m.

Pirmąją koplyčią Ketūnuose, kaip savo valdoje, pastatė vienuoliai jėzuitai. Sedos parapijos inventoriuje ji 1765 m. jau vertinama kaip sena, dengta lentomis ir priklauso jėzuitams. Be to jiems priklauso koplyčios įranga ir liturginiai reikmenys. 1791 m. generalinėje parapijos vizitacijoje nurodyta, kad koplyčia su bokšteliu, altorius paprasto darbo. Jame ant drobės tapytas Jėzaus paveikslas. Detaliai išvardinti visi liturginiai reikmenys, kurių nedaug. Koplyčioje buvo gėlėto atlaso arnotas, taurė su patena, mišiolėlis, 4 medinės žvakidės, portatilis, drobinė alba ir varpelis, kabojęs bokštelyje. Koplyčia turėjo leidimą švęsti Šv. Stanislovo atlaidus.

1826 m. surašytame Sedos parapijos vizitacijos akte nurodyta, kad 1802 m. Ketūnų koplyčią iš naujo perstatė ir pailgino Ketūnų kaimo valstiečiai. Ji medinė, iš lauko pusės lentomis apkalta, stogas lentų. Į ją veda dvivėrės durys, kurių vyriai geležiniai, ant kablių užkabinami. Durys užrakinamos vidine spyna. Langų koplyčioje – 5. Grindys ir lubos lentų. Sienos baltai dažytos. Prieš altorių yra baliustrada. Koplyčia neturi nei žemės, nei piniginės fundacijos. Pamaldos joje vyksta keletą kartų per metus atsižvelgiant į vietinių žemdirbių poreikius. Šv. Mišias laiko iš parapinės bažnyčios atvykstantis kunigas, nes Ketūnuose dvasininkui gyventi nėra kur. Altorius yra vienas, turintis vyskupo šv. Stanislovo, prikeliančio iš karsto Petroviną, vardą. Prie sidabrinių liturginių reikmenų įrašyta taurė, kuri iš vidaus paauksuota, ir patena. Pirmoji sveria 25 lotus (lotas – lygus 1/32 svaro, kuris Lenkijoje, Vokietijoje ir Rusijoje šiek tiek skiriasi, bet apytikriai prilyginamas 400 gramų), o antroji – 5 lotus. Prie varinių reikmenų įrašytas smulkintuvas, kryžius ir didysis varpas, sveriąs 14 svarų, kabąs ant stulpų, bei du mažiukai, kiekvienas sveriąs po svarą. Detaliai surašyti liturginiai drabužiai, skalbiniai ir knygos. Jų yra nedaug. Pvz.: arnotų – 2, alba – 1, kamžos – 2, užtiesalas altoriui – 1, korporalų – 2, purifikatorių – 4. Prie kitų reikmenų priskirti du mediniai kryžiai ir užrakinamoji skrynia, skirta liturginiams drabužiams ir skalbiniams laikyti.

1942 m. rugpjūčio 19 d. Mažeikių apskrities sekretorė B. Valančienės Paminklų apsaugos įstaigai siųstoje varpų ataskaitoje, kurią prieš susirgdamas paruošė muziejaus vedėjas S. Ličkūnas rašoma, kad vokiečiai per I pasaulinį karą iš Ketūnų koplyčios paėmė du didesniuosius varpus, o paliko tik 1886 m. nulietąjį. Dabar vidutinio dydžio instrumentas su tokiu užrašu kabo Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios bokšte. Vizitacijos akte minimas šv. Stanislovo paveikslas tebesaugomas kitoje – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Sedos bažnyčioje. Drobės (96 x 68) kairiajame, viršutiniame kampe yra užrašas: „S. STANISLAUS // EPISCOPUS CROKUW.“, o apatiniame kampe užrašyti metai: „1787“. Paveikslo rėmai labai kuklūs. Paveikslas kunigo Algio Genučio (Sedoje klebonavo 1988–1992) rūpesčiu restauruotas. Varpų duomenys ir nuotraukoje užfiksuoti du skardiniai procesijų žibintai rodo, kad ketūniškiai nuolat rūpinosi koplyčios liturginių reikmenų įsigijimu. Tikėtina, kad vienuoliai, išvykdami iš Ketūnų, išsigabeno ir buvusį Jėzaus paveikslą, tada ir buvo užsakyta šv. Stanislovo drobė, kurio atlaidai švęsti gegužės 7 d..

Jėzuitų valdą nusavinus koplyčią aptarnavo Sedos bažnyčios kunigai. Pamaldos vyko pagal ketūniškių poreikius. Koplyčia nugriauta apie 1963 m. Jos mediena panaudota statant Šerkšnėnų kultūros namus. Liturginiai daiktai buvo perduoti Sedos parapinei bažnyčiai, tačiau išlikęs altoriaus paveikslas ir varpas.

Šventoriaus tvora sukrauta iš stambių lauko riedulių, vartai užsibaigiantys dvišlaičiu stogeliu. Koplyčia buvo su dviem zakrastijomis, iš kurių dešinioji, žiūrint į altorių, gerokai didesnė. Koplyčia užsibaigia dviem bokšteliais. Priešnavio bokštelis didesnis ir atliko varpinės funkcijas. Iš lauko pusės apsidę puošė skulptūra, kuri pridengta vienašlaičiu stogeliu.

Ketūnų koplyčios architektūros ir lokalizacijos įvertinimas išsamiai pateiktas Algės Jankevičienės leidinyje „Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės". Autorė pateikia koplyčios planą ir porą nuotraukų. Vidaus vaizdą fiksuotoje nuotraukoje galima įžvelgti centrines dvivėres duris, chorą, lapitus į jį. Buvo dvi klausyklos, pora žibintų, vienas pusiau arkinis, o kitas stačiakampio formos langai, šoninės pusiau arkinės įėjimo durys, virš sijų kaltos lubos, grindys. Jos, kaip ir lubos, pjautų lentų. Choro baliustros tekintos. Virš jų pritvirtinta vainikuota Nukryžiuotojo skulptūra. Chorą su priešnaviu, žemaitiškai „bobinčių“, nuo navos skiria dvi jį laikančios kolonos. Plane nubraižyti šeši simetriškai išdėstyti (iš kiekvieno šono po tris) langai. Zakristijos pastatytos viena priešais kitą. Į jas patenkama iš koplyčios vidaus. Mažojoje zakristijoje buvo trys langai, o didžiojoje vienas. Mediniai laiptai į chorą nubraižyti dešinėje centrinių durų pusėje, prieš šoninį įėjimą. Pastatas neproporcingai ilgas. 1860 m. koplyčia galėjo būti tik perstatyta ar suremontuota.

Sedos parapijos vizitacijos aktuose apibūdinti nugriautos Ketūnų koplyčios varpai. 1791 m. pažymėtas mažas varpelis, o 1820 m. vizitacijos akte - vienas varpas, sveriąs 14 svarų, bei du Mišių varpeliai. Tokie pat duomenys 1830 ir 1842 m. aktuose. Koplyčioje buvęs turtas klebono P. Serapino buvo išgabentas į Sedą. XVII-XVIII a. koplyčioje naudoto akmens su dubeniu švęstam vandeniui laikyti skersmuo buvo 46, aukštis 35, skersmuo viršuje 17 ir apačioje (dugne) 6,5 cm, saiurėjančio dubens gylis 14 cm .

Ketūnų koplyčią yra nutapęs akvarelistas Česlovas Kontrimas. Jo piešinys publikuotas Br. Kviklio „Mūsų Lietuva" .

Prie koplyčios 1855 m. palaidotas rubikiškis Juozapas Juzumavičius (Juzumas), kurio trys sūnūs: Tadas, Vincentas ir Antanas buvo kunigai, aktyviai dirbę spaudos draudimo metais, o Juozapas buvo medicinos profesorius Varšuvoje.

2010 m. ketūniškiai, Stanislovo Griciaus iniciatyva, bando organizuotis ir atstatyti ar kitaip įamžinti buvusią koplyčią. 2010 m. rugpjūčio mėn. kaimo gyventojai sutvarkė buv. koplyčios šventorių. Atgimimo laikais klebono A. Genučio paragintas Leonas Derkintis sutvarkė nudaužtą J. Juzumo paminklo kryžių, o kunigo Sauliaus Katkaus paagituoti Kazimieras Kučinskis ir Vaclovas Vaitkevičius pastatė naujus vartus, nes iš senųjų buvo likęs tik vienas masyvus stulpas. Padaugėjo kryžių, pastatyta nauja koplytėlė. 2017 m. buvo atstatyti koplyčios pamatų akmenys. 2017 m., prieš Stanislovo atlaidus, Audrius Vanagas atvežė kryžių, kuris buvo rastas renovuojant Šerkšnėnų kultūros namų sceną.

PASTATYTA STOGINĖ SU KRYŽIUMI BUVUSIOS KOPLYČIOS ŠVENTORIAUS VIETOJE Dar 2018 metais, po vykusių šv. Stanislovo atlaidų su vietiniais ketūniškiais ir Plinkšių bendruomene aptarta, kad reiktų nors stoginę pastatyti, grindinį išgrįsti. 2019 m. grindinys seniūnijoje dirbusio akmenų meistro, dabar jau a.a. Vidmanto buvo sudėtas, o 2020 metais seniūnijos darbininkai Steponas ir Marijonas triūsė prie šios stoginės statybų. Nesame tikri statybininkai, bet viskas pavyko. Stoginė buvo pastatyta, reikėjo tik kryžiaus. Kreipėmės į žinomą Lietuvos kalvį ir kryždirbį Virgilijų Mikuckį. 2021 m. kryžius buvo padarytas, parenkant pagal statinį ir per šiuos atlaidus 2021-05-09 vieta pašventinta. Noriu padėkoti Plinkšių seniūnaičiui Edvardui, kuris pirmasis pasiūlė pagalbą ir pasakė, kad reikia pradėti statyti, duodu medieną vežkitės... Viktorui Vanagui, kuris pristatė mediena į lentpjūvę, taip prasidėjo pirmieji žingsniai ir žinoma seniūnijos darbuotojams Steponui ir Marijonui už jų triūsą. Nors pernai metai buvo lietingi ir trukdė darbams, bet vyrai sakė -Darom šventą darbą... Dėkoju kalvių kalviui Virgilijui Mikuckiui, kuris neatsisakė, nors ir jam sunkiu laikotarpiu ir kryžių pagamino iki atlaidų. Dėkoju visiems palaikiusiems, pagelbėjusiems, padėjusiems.