Kentaučiai

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search
 Gears.gif  Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.
Kentaučiai
Kentauciu I-os kapines1.MKE.2009-07-30.jpg
Kentaučių kaimo I-osios kapinės
Informacija
Seniūnija: Židikų seniūnija
Plotas: 388,6 ha
Gyventojai: 17 (2001 m.)
Vieškelis per kaimą į Kugius
Kentaučių k.
Kentaučių pradinė mokykla. Tarpduryje stovi mokyklos direktorius Vytautas Jakutis
Kentaučių pradžios mokyklos pažymėjimas
Kentaučių kaimo II-osios kapinės

KENTAUČIAI, kaimas Židikų seniūnijoje, į pietryčius nuo Lūšės. Vakaruose ribojasi su Dautarų, rytuose - su Kugių k. Šiauriniu pakraščiu eina geležinkelis, iš pietų pusės priena Naudvario (Strikinės) miškas. Per kaimą teka Švarcupis, yra Beržynės miškas.

Gyventojai

Gyventojų skaičius: 1902 m. - 257, 1923 m. - 41 ūkis, 273 gyv., 1998 m. - 5 kiemai, 2001 m. - 17 gyv. (9 vyr., 8 mot.).

  • XIX a. gyveno Ignas (Ignacas) Želvys - daraktorius, palaidotas Pikelių kapinėse.
  • Gimė Leonardas Lenkauskas, kuris 1956 m. Židikų vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu, dirbo „Vagos” leidykloje Vilniuje (tragiškai baigė savo gyvennimą - nuskendo).
  • 1938-04-01 gimė Laimonas Inis - žurnalistas, buvęs „Nemuno” žurnalo redaktorius[1].
  • 1928-06-09 gimė istorikas, docentas, daug rašęs apie gimtąjį kaimą Vincas Lauraitis.

Istorinės žinios

Kentaučių k. (Kientowcie) paminėtas 1568-12-09 LDK Žygimanto Augusto rašte, kuriuo Jonui Chodkevičiui, atlyginant už jo išlaidas, susijusias su įvairių valstybinių pareigų ėjimu, dovanojamas didelis Grūstės valsčius Žemaitijoje, kuris jau anksčiau buvo jam duotas padengti lėšoms, kurias jis išleido Lietuvos kariuomenės reikalams Livonijos karo metu [2]. 1902 m. gyventojų surašyme kaimas dar vadinamas Gruobių k. Tarpukaryje kaime buvo 52 kiemai: Kazimiero Lenkausko, Stepono Lenkausko, Konstantino Lenkausko, Liegaudo, Gurausko, Dominyko Lenkausko, Ignaco Lauraičio, Kupliauskienės, Kleopo Kačerausko, Mikulskio, Osvaldo Mucininko, Ernesto Mucininko, Buivydienė (pusdaktarė, gydė rožę), Vinco, Jono, Leono ir Andriejaus Želvių. Daugiausia Kentaučiuose buvo Želvių, Lenkauskų ir Lauraičių. Visi gyventojai turėjo pravardes. Didžiausi ūkiai (turėjo virš 20 ha) buvo Želvio (Raudonojo; taip buvo vadinamas dėl pomėgio išgerti)ir kito Želvio (Pakapio; gyveno netoli kaimo kapelių). Raudonojo Želvio sodyboje buvo koplytėlė su Šv. Marijos skulptūra, prie kurios kaimo gyventojai rinkdavosi melstis per kryžaunas dienas ir gegužines. Zonienė buvo vedančioji gieduotoja. Nuo tos koplytėlės giedodami eidavo prie kapelių, o po to prie senkapių[3].

XIX a. Kentaučių kaime veikė slapta mokykla, kurioje daraktaravo vietos valstietis Ignas Želvys. 1897 m. knygnešys Kazys Ercupas šiai mokyklai pristatydavo lietuviškų knygų[4].

Kentaučių kaime nuo 1925 m. iki 1965 veikė mokykla, kuri dar buvo vadinama Beržinės mokykla. Iš pradžių mokykla buvo pradinė, vėliau tapo aštuonmete. Ji atidaryta buv. Naudvarės dvarui priklaususiame palivarke, 1880 m. pastatytame pastate. Šis pastatas priklausė dvarininkui Uščiui. 1923 m. palivarko žemė išparduota, o pastatas atiteko pradinei mokyklai. Pirmoji šios mokyklos mokytoja buvo Paltarokaite, vėliau dirbo Šlaustas, Ežerskytė, Rimkai, Gudynai, Markevičius ir kt.

Kaime yra dvejos kapinaitės (žr. Kentaučių kaimo I-osios kapinės, Kentaučių kaimo II-osios kapinės). 1999 m. Zenonas Baubonis ištyrė 33,5 kv. m. spėjamo senkapio, kuris vadinamas Pruncelės kapeliais. Rastos 4 apdėtų akmenimis kryžių vietos [5], [6].

1900-1914 metų laikotarpyje Kentaučių k. Vincentas Želvys, pakėlęs akmenį savo darže, rado XVII a. tris senovines plonas monetas. Vienoje monetoje matėsi karūna[7].

Mikrotoponiminiai vietovardžiai

  • Aptvaro akmuo, Apluoko akmuo - yra šiaurinėje Kentaučių kaimo dalyje. Anksčiau čia augę krūmai ir čia buvusi aptverta ganykla. Pasakojama, kad šioje vietoje vaidenasi, nes seniau žmonės kasė po šiu akmeniu auksą. Kartą iš po to akmens išbėgęs šuo be galvos ir visi išsigandę. Todėl žmones bijo čia kasinėti.
  • Biržynė - beržais apaugusi teritorija, 2 km į rytus nuo Lūšės geležinkelio stoties. Čia buvo Kentaučių mokykla. Kalbama, kad čia vaidenasi, nes karo metu buvusi ligoninė ir daug žmonių mirė, kurie nebuvo laidojami, tik dedami į rūsį, kuriame išlikę kaulai.

1935 m. Kentaučių prad. m-klos mokytojas Antanas Rimkus mini, kad anksčiau Biržinė (buvo vadinama ir Beržinė) buvo Naudvarės dvaro palivarkas, turėjęs 23 ha žemės. Mūriniai namai ir 3 ha atiduoti Kentaučių prad. m-klai. Kumetyno trobesiai ir 20 ha paskirti senelių prieglaudai[8].

Buvo pasakojama, kad Biržinės dv. laukuose iš senovės karų laikų žemėje paslėptas didelis lobis. Dažnai čia matydavo ir žiburėlius. Lobio buvo ieškoama, tačiau nesėkmingai. 1932 m. senelių prieglaudos žemės nuomininkas Jonas Popliauskis ardamas lauką netikėtai rado odiniame maišelyje lininiame audekle suvyniota 400 XIV-XV a. monetų; iš viso čia buvo rastą daugiau kaip 1000 vnt. monetų [9], [10].

  • Grainiškė - kitas Švarcupio pavadinimas.
  • Grobkelis - siauras kelias.
  • Lieknų krūmai - tai labai plonais krūmais apaugusi teritorija. Dabar jų vietoje ganykla.
  • Lindimai - krūmai pietinėje Kentaučių k. dalyje. Plotas 5 ha. Per šiuos krūmus buvo paliktas platus takas, kuriuo tiesiai galėjo „išlysti". Iš to liko pavadinimas Lindimai.
  • Milžinkapio kalvelė - apaugusi medžiais. Seniau čia yra buvęs kryžius.
  • Pakopa - senkapiai. Ten laidojo žmones, kurie mirė nuo choleros ir maro. Dabar čia lygi vieta, net kryžiaus nėra. Tai Kentaučių antrosios kapinaitės.
  • Pušinės upelis. Pasakojama, kad šis upelis buvo užkeiktas. Žmonės eidami pro šalį matydavo nekrikštytus vaikus. Šiuos vaikus reikėdavo pakrikštyti. Krikštyti galėjo tik dviem vardais: Ona ir Jonu. Krikštijant žodžio „amen” negalėdavo sakyti, nes ta dvasia mirdavo[11], [12].

Etimologija

Pavadinimas kilęs nuo žodžio „kentėti". Mat, kaime buvęs dvarininkas, kuris negailestingai išnaudojęs valstiečius, kurie kentė jo priespaudą.

Kiti straipsniai

Šaltiniai

  1. ↑ Pasakojo Jonas Lenkauskas, g. 1922 m. Kentaučių k. ir Zuzana Želvytė-Lenkauskienė, g. 1931 m. Užrašė Vitalija Juškevičiūtė, 1998 m.
  2. ↑ Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius, F. 1-175.
  3. ↑ Pasakojo Juzefa Strikauskytė-Norvaišienė, g. 1923 m. Kentaučių k. Užrašė Janina Limantienė, 1998 m.
  4. ↑ V. Lauraitis. Kentaučių kaimo švietėjas // Krašotyra. - V., 1970. - P. 85 - 89.
  5. ↑ Ivanauskas E. Neaiškių archeologinių objektų žvalgomieji tyrinėjimai Jonavos, kaišiadorių, Šakių, Mažeikių ir Akmenės rajonuose 1999 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. - Vilnius, 2000. - P. 624.
  6. ↑ Archeologinių paminklų tyrinėjimas Lietuvoje 1999 metais // Lietuvos istorijos metraštis 1999 m. - Vilnius, 2000. - P. 407.
  7. ↑ E. Ivanauskas. Lietuvos pinigų lobiai, paslėpti 1390-1865 metais. - V., 1995. - P. 326.
  8. ↑ VAK: B. 29. - Psl. 225-227.
  9. ↑ Vietoj didelio lobio - senovės pinigėliai // Rytas, 1935. - Gegužės 3. - Nr. 100. - P. 8.
  10. ↑ Tautavičius A. 1919-1940 m. Lietuvoje rasti XV a. pabaigos - XIX a. pirmosios pusės ir monetų lobiai // Numizmatika. - Vilnius, 2000. - T. 1. - P. 161.
  11. ↑ Pasakojo Jonas Lenkauskas, g. 1922 m. Kentaučių k. Užrašė Brigita Maigaitė, 1998 m.
  12. ↑ Papasakojo Liucija Pupliauskienė, g. 1904 m. Kentaučių k. Užrašė Vilija Kesminaitė.

  • Kentaučių k. planas, 1877 m. // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 5, b. 2836.
  • Kentaučių k. planas, 1902 m. // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 5, b. 2825.
Gauta iš „https://mke.lt/index.php?title=Kentaučiai&oldid=47725“