Viekšnių gatvė
.MKE.jpg)
VIEKŠNIŲ GATVĖ, viena iš Mažeikių senamiesčio ir seniausių gatvių.
Gatvė susiformavo Viekšnių-Leckavos vieškelio vietoje XIX a. Prie šios gatvės atsirado pirmosios smuklės, karčiamos, užvažiuojamieji namai. Čia buvo įsikūrusi pirmoji Mažeikių parduotuvė, priklausiusi žydui Abraomui Kekštui. Po Antrojo pasaulinio karo gatvė išasfaltuota.
XIX a. pab. prie vieškelio, dabartinėje alaus daryklos „Lokys" teritorijoje, žydas Leizeris Faivušas Mecas nusipirko apie pusės hektaro žemės sklypą, pasistaė gyvenamąjį namelį ir pagalbines patalpas. Jose 1890 m. rankine malimo mašinėle pradėjo malti ir gaminti cikorijos kavą. Po kelerių metų kavos gamyba buvo patobulinta, o po 1897 metais kilusio gaisro jos gamyba išplėsta. L.F. Mecas nusipirko arklį, kavai malti girnas, dirbo keli darbininkai. Girnas suko žibalu varomas variklis. Todėl čia taip pat įkūrė ir degtukų šiaudelių fabrikelį. 1904 m. vėl kilo gaisras, tačiau įmonė per labai trumpą laiką buvo atstatyta. Pastatyti mūriniai pastatai, nupirktos naujos mašinos, pradėtos gaminti skardinės dėžutės įvairių rūšių kavai. 1912 m. įmonė visiškai sudegė, tačiau per metus degėsių vietoje iškilo mūriniai pastatai, pradėtos naudoti naujesnės gamybos technologijos, dirbta dviem pamainomis. 1915 m. birželio mėn. įmonė užsidarė, sudegė jos pastatai ir F. Meco gyvenamasis namas. Išlikusiuose įmonės pastatuose per I pasaulinį karą vokiečiai įrengė karo belaisvių stovyklą. Kavos dirbtuvės po karo nebeatsigavo. 1930 m. likviduota degtukų gamybos įmonė, jos įrenginiai išvežti, parduoti arba sunaikinti. Broliai Ildifonsas ir Anicetas Šadauskai (abu buvo šaulių sąjungos nariai, 1941 m. birželio mėn. pasitraukė į Ameriką) čia įrengė baldų gamybos įmonę, o 1932 m. pradėjo veikti jų alaus darykla.
1931 m. Viekšnių g. Nr.15 gyvenęs žydas Motelis Leiba Kalvarija vertėsi odos ir kailių apdirbimu bei prekyba. 1939 m. jau veikė jo nuosava odų ir kailių apdirbimo dirbtuvė.
Šioje gatvėje dar caro laikais pradėjo veikti koklių dirbtuvės (vad. I. Deletickis). Nuo 1927 m. dirbtuvėse buvo pradėta gaminti puodus ir įvairias puodynes pienui laikyti, o taip pat ir plytas. Tačiau dėl žaliavos trūkumo ir brangumo šį įmonė likviduota. Dabar dar išlikusios šių dirbtuvių molduobės. Gamybai buvo naudojamas ne tik iš Viekšnių gabenamas, bet ir vietinis molis. Koklių dirbtuvės buvo sovietmečiu veikusio baldų fabriko vietoje. Dabar šioje vietoje stovi jau kitas pastatas, kuriame įsikūrusi kavinė „Kirkužė". Baldų fabriko žemė tarpukaryje priklausė Semenavičiams, tik ją nacionalizavus, čia pastaytas baldų fabrikas. Netoli jo, antroje Viekšnių gatvės pusėje, prie pat kelio, buvo ilgas medinis vieno aukšto namas, priklausęs Gedgaudamas. Viename šio namo gale jis buvo įrengęs kalvę. Tarpukario metais čia buvo kaustomi arkliai, kalamos pasagos, žemės ūkio padargų dalys.
Prie Viekšnių gatvės, tarp dabartinių Tirkšlių ir M. Daukšos gatvių buvo pušelėmis apaugęs sklypas, kurį įsigijo iš Plungės atvykęs žydas Elhmanas Gamzelis ir čia pasistaė gyvenamąjį namą bei odų bei kailių apdirbimo dirbtuvėles, veikusias iki 1914 metų. Po karo atsiradus konkurencijai šis verslas tapo nebepelningas, ir E. Gamzelis dirbtuves pardavė Maušui Kleneriui. Naujasis savininkas vietoje dirbtuvių pasistatė du namelius. Viename jų įrengė kepyklą ir kepė macus. Kepykla sudegė 1927 m. 1925 m. M. Kleneris Viekšnių g. 2 pasistatė dviejų aukštų mūrinį namą, kuris išliko iki šių dienų. Manoma, kad šį namą M. Kleneris pardavė Hiršai Kaganui. Įsigytame name 1932 m. įsirengė dirbtuves ir pradėjo gaminti valgomuosius ledus.
Kitoje Viekšnių gatvės pusėje, priešais alaus bravorą, stovėjo medinis dviejų aukštų namas, kuriame po karo įsikūrė „Pramkombinato" kontora, kurioje dirbo apie 120 žmonių - remontuodavo žemės ūkio padargus, mašinas. Čia darbų priėmėju dirbo Vladislovas Jonaitis. Pramkombinato viršininku dirbęs žydas Mykolas Švarcas. Jo žmona teisėja ir dirbo po karo Viekšnių g. Nr. 2 įsikūrusiame Mažeikių teisme (prieš karą čia veikė ledų dirbtuvės). Po to šiame name atsidarė avalynės fabrikas, kuriam vadovavo Natka. Čia gamindavo vasarinius, lengvus vyriškus ir moteriškus baltus, avalynę pagal individualius pirkėjų užsakymus, remontuodavo batus. Įmonėje dirbo apie 20 darbininkų. Vėliau M. Švarcas buvo Mažeikių rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas. Iki karo Viekšnių g. Nr. 2 namas priklausė Česnauskams; čia buvo atidaryta arbatinė.
Tarpukaryje priešais alaus bravorą buvo Jurkūnienės maisto krautuvėlė, įsikūrusi mediniame vieno aukšto namelyje, kurio šiandien nelikę nė pėdsako. Greta bravoro buvo žydo Altarkio namas su mansarda. Jis buvęs prekybininkas ir savo parduotuvėje prekiaudavęs visomis ūkininkams reikalingomis prekėmis.
Greta Pramkombinato, toje pačioje Viekšnių gatvės pusėje, prieš karą stovėjo mūrinis raudonų plytų vieno aukšto namas, priklausęs Jonui Žylei. Šis namas buvo pamūrytas iš Daubarių plytinėje gaminamų raudonų plytų.
Dabartinio autoserviso vietoje (prie buvusio Baldų fabriko) buvo mechaninės dirbtuvės, kurios priklausė Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui (BGAK). Iš pradžių BGAK buvo J. Basanavičiaus gatvėje, o vėliau periskėlė į naujas patalpas Respublikos gatvėje. Prie gatvės esančiose mechaninėse dirbtuvėse remontavo BGAK mašinas ir sunkvežimius. Jose dirbo keli žmonės. Dirbtuvėms vadovavo Motuzas (vaistininkės Eugenijos Motuzaitės brolis). Prie mechaninių dirbtuvių buvo sandėlis, kuriame laikydavo BGAK priklausančių mašinų dalis, padangas, tepalus, dažus. Apie 1969 m. dirbtuvės ir sandėlis nugriauti. Kai mechaninių dirbtuvių neliko, kitoje Viekšnių gatvės pusėje, priešais Baldų fabriką, dviejų aukštų mediniame name įsikūrė Statybos remonto kontora ir mašinų parkas. Kartu buvo ir sandėliai bei remonto dirbtuvėlės. Apie 1976 m. Statybos ir remonto kontora persikėlė į mikrorajoną. Medinį pastatą nugriovė, ir jo vietoje ryšininkai pasistatė sau naują administarcinį pastatą su garažais.
Viekšnių ir dabartinės Senkelio gatvės kampe stovėjo didelis medinis namas, priklausęs Jazbučiams. Atkūrus nepriklausomybę namas nugriautas ir jo vietoje pastatytas naujas namas.
Viekšnių gatvės gale, važiuojant Viekšnių link, dešinėje pusėje gyveno Sutkus, kuris buvo laikomas Naikių kaimo ūkininkų kalviu.
Viekšnių gatvėje buvo ilgas medinis vieno aukšto namas, kuriame buvo įsikurusi Otto Ilterio I-os garinės dešrų išdirbimo dirbtuvės; čia dirbo 10 žmonių, dešras iki 1940 m. išvežiojo Ernestas Žukauskas. Dirbtuvėse buvo gaminamos įvairios rūkytos bei virtos dešros. Tai „Krokuvos", „Arbatinė", kepeninė ir kt. O. Ilteris prieš pat karą su šeima pasitraukė į Vokietiją, po to trumpam grįo į Mažeikius, bet antrą kartą užėjus rusams jis vėl išvažiavo į Vokietiją, kur ir liko.
Šaltiniai
- Plastinina B. Viekšnių gatvė atsirado iš Viekšnių - Leckavos vieškelio // Santarvė, 2008. - Liepos 19. - Nr. 79. - P. 10; - Lapkričio 22. - Nr. 131. - P. 7; - Gruodžio 27. - Nr. 145. - P. 7; - 2009. - Sausio 3. - Nr. 1. - P. 10, 15; - Kovo 5. - Nr. 26. - P. 4.
- Miškinis Algimantas. Mažeikiai: Urbanistinės raidos (iki 1957 m.) metmenys istorijos įvykių fone // Kultūros paminklai. - V., 1998. - T. 5. - P. 100 - 118. ISSN 1392-155X.