Mažeikiai

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search
 Gears.gif  Straipsnis šiuo metu tvarkomas.
Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.
 Crystal SuSEconf.png  Straipsnis šiuo metu rašomas.
Mažeikiai
Mažeikių herbas Mažeikių rajono savivaldybės pastatas
Pagrindiniai duomenys
Geografinės koordinatės: 56° 20' š.pl., 22° 20' r.il.
Plotas: 13,95 km²
Gyventojų skaičius: 41.000 (2005)
Meras: Vidmantas Macevičius (nuo 2019 m.)
Telefono kodas: (+370) 443
Oficialus tinklalapis

MAŽEIKIAI, miestas Šiaurės vakarų Lietuvoje, rajono, Mažeikių apylinkės seniūnijos ir Mažeikių seniūnijos centras. Atstumas iki Vilnius - 293 km, Rygos - 175 km, Klaipėdos - 120 km. Teritorijos plotas 1395,4 ha, iš jų 52,55 proc. užima užstatyti plotai, 2,51 proc. - vandenys, 38,2 proc. - kitos paskirties plotai (1936 m. miesto plotas buvo 300, o su priemėsčiais - virš 600 ha[1].).

Miestą kerta Šiaulių-Klaipėdos (Liepojos) geležinkelis ir Mažeikių-Rygos atšaka bei valstybinės reikšmės keliai: Tauragė-Mažeikiai-Ventspilis ir Šiauliai-Mažeikiai-Skuodas.

Gyventojai

Gyventojų skaičius: 1821 m. - 15 kiemų, 130 gyv., 1886 m. - 364, 1897 m. - 1979, iš jų 435 žydai, 1905 m. - 2745, 1909 m.- 3779 gyv. [2], 1911 m. - apie 4000[3], 1914 m. - 3869, 1921 m. - 2632 gyv. (1244 vyrai ir 1388 moterys), 1923 m. - 1111 kiemų, 4281 gyv., 1924 m. - 4300 (2002 vyr., 2298 mot.), 1936 m. - 4960, 1938 m. - 5268, 1999 m. - 45888 gyv.

Istorija

Mažeikių kaimo planas, 1870 m.

Mažeikių vardas pirmą kartą paminėtas XIII a. Yra žinoma, kad 1290 m. žemaičių žygio į Žiemgalą metu kalavijuočiai sumušė kunigaikščio Mažeikos kariuomenės būrį. Pasak Livonijos kronikos 1332 m. Livonijos ordino magistro Everhardo vadovaujama kariuomenė „įvykdė karo žygį į netikėlių žemaičių kraštą ir pasiekė Mazeikią (Mažeikius) ir Windeikia dvarus“. Remiantis tuo manoma, jog „XIV a. minima karaliaus Mažeikos žemė yra davusi pavadinimą dabartiniam Mažeikių miestui“, šį valdovą „reikia laikyti Mažeikių įkūrėju“, o „1290 m. yra Mažeikių įkūrimo data“.

Archeologų teigimu, dabartinės Mažeikių apylinkės XI-XIII a. buvo apgyvendintos kuršių ir priklausė Ceklio žemei, o žemaičiai šiuose kraštuose atsirado gerokai vėliau (V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 2004).

Pasak kitų šaltinių, Mažeikiai pavadinti jau statant geležinkelio stotelę toje vietoje buvusios Mažeikos sodybos vardu.

Spėjama, kad 1332 m. kalavijuočių sunaikinto Mažeikių dvaro centras nebuvo atstatytas, tačiau vietoje plytėjęs kaimas po riterių puolimo atsikūrė, nors bent kiek didesnės reikšmės vėliau neįgijo.

XVII - XIX a.

1661 m. Mažeikių kaimas minimas Viekšnių seniūnijos inventoriuje. Šiame dokumente nurodyta, kad kaime yra pusė valako dirbamos žemės ir 4 dūmų (kiemų) valstiečių pavardės: Baltramiejus Jučas (Jucz), Vaitiekus Jučas (Jucz), Valentinas Mažeikaitis (Mazeykaytis) ir Juozapas Šajanskas (Szaienski). Turint omenyje, kad viename kieme vidutiniškai gyveno 9 žmonės, iš viso kaime galėjo būti 28 gyventojai. Išlikęs ir 1665 metų inventorius, kuriame pateikiami tie patys duomenys.

Mažeikių kaimas nukentėjo per XVIII a. pr. vykusį vidaus ir Šiaurės karą bei 1708-1711 m. marą. 1728 m. liepos 6 d. išlikusiame Viekšnių seniūnijos inventoriuje jau nurodytos kitos pavardės - iš viso 6 kiemai, iš jų du naujokų - Baltramiejus Degutis ir Mykolas Matasas. 1738 m. birželio 17 d. inventoriuje nurodyta 12 Mažeikių kaimo kiemų, kurie privalo dvarui mokėti metinį 125 zlotų ir 26 grašių mokestį. Šiame dokumente surašyti šie žemdirbiai: Kazimiera Mažeikienė (Mažeikowa), našlė Kaukienė (Kawkowa), Martynas Galminas (Galmin), Adomas Juška (Juszko), Mykolas Matusas (Matusas), Jonas Vaičaitis (Wayczaytis), Laurynas Dumplis (Dumplis), Lileikis (Lileykis), našlė Anužienė (Anužowa), Martynas Varnas (Warnas), posėdininkas Pelčinas (Pelczyn Lawnik) ir Baltramiejus Degutis (Degutis)[4].

1868 - 1904 metai

Teritorijai apgyvendinti į šiaurę nuo stoties buvo padalyti sklypai. Kiekvienas sklypas išnuomuojamas činšo teisėmis, t.y. 99 metams. Žemę dalino latvių kilmės matininkai, todėl pirmuosius žemės sklypus gavo Liosbergis, Klemberis, Bliumentalis ir kiti latvių tautybės piliečiai [5].

1901 m. gegužės 1 d. rusų caro valdžia Mažeikiuose pastatė paminklą Muravjovui, o miestą pavadino jo garbei - Muravjovu.[6].

1905 - 1914 metai

1913 m. sausio mėn. Mažeikių pristavas su žandarais krėtė 8 vietas mieste pas latvius ir žydus ir ieškojo neleistinų leidinių. Sausio 15 d. mieste sudegė žydo Meko cikorijos fabrikas ir padaryta nuostolių už 25 tūkst. rublių [7]. 1913 m. gegužės 15 d. Mažeikiuose atidaryta skolinamoji-taupomoji kasa [8]. 1913 m. Mažeikiuose gyveno 132 lenkai (1908 m. buvo 156). Mieste buvo 11 kurpių, 7 siuvėjai, 39 moteriškų drabužių siuvėjai, 12 stalių, 1 plaukų kirpėjas, 8 krautuvininkai, 8 skalbėjai, 4 mūrininkai, 3 kalviai, 1 skardininkas, 8 aludininkai [9].

1914 m. sausio mėn. miestas susidūrė su žibalo stoka, kadangi dėl siautėjusių pūgų ir užsnigto geležinkelio sunku buvo jį gauti, todėl vietos žydai, parsivežę žibalo iš Liepojos, ėmė jį pardinėti gana aukštomis kainomis [10]. Veikė Šiaulių apskr. Mažeikių savitapio kredito draugija, kuri 1914-01-30 Subockio salėje surengė visuotinį narių susirinkimą, kurioje pristatyta pirmojo pusmečio veikimo ataskaita[11]. 1914 m. sausio mėn. Mažeikių valsčiaus sueigoje buvo nuspręsta galutinai panaikinti visas aludes, smūkles, traktierių ir monopolinę. Iš svaigalų krautuvių buvo palikta tik viena lenkų savininkui priklausanti vyno parduotuvė [12]. Mieste veikė vienintelė arbatinė ir 2-3 lietuvių krautuvės, kitos priklausė žydams ir lenkams [13]. Kauno gubernatoriaus įsakymu nuo 1914 m. liepos 1 d. Mažeikiuose uždarytos visos monopolinės, o nuo 1915 m. sausio 1 d. - ir visos kitos gėrimo įstaigos. Šį įsakymą inicijavo Blaivybės draugija [14].

1915-05-14 ar 15 d. mieste kilo didžiulis gaisras. Sudegė Latvių ūkininkų draugijos sandėlis, knygininko ir prekybininko Dainiaus naujas mūrinis namas (per gaisrą iš savo namų išbėgusį Dainių paventyje ties Tirkšlių tiltu nušovė vokiečių kareiviai). Sudegė ir Mažeikių salė, kurioje buvo rengiami lietuvių vakarai. Ugnis bematant išsiplėtė po visą miestelį ir išdegė visi geriausieji namai ir krautuvės. Išliko Širvinskio viešbutis, Bliumentalio namas, latvių bažnyčia. Iš viso sudegė daugiau nei 40 namų. Nuo gaisro daugiausiai nukentėjo žydai. Gegužės 20 d. į geležinkelio stotį atvyko pirmasis sanitarinis traukinys. Sanitarai virė valgį ir ir valgidino vietinius žmones. Gegužės 21 d. pribuvo pirmas keleivinis tarukinys[15], [16]. Birželio 13 d. vokiečiai apšaudydami sudegino P. Jokšto ir dar du gretimus namus [17].

Pirmą kartą Vasario 16-oji Mažeikiuose paminėta 1920-02-16. Iš išlikusių to meto fotonuotraukų galima teigti, kad sukaktis minėta trjose vietose: vidurinėje mokykloje (pastatas išlikęs, dabar Stoties g. 14), turgaus aikštėje ir prie geležinkelio. Galima daryti prielaidą, kad šventė prasidėjo vidurinėje mokykloje, po to buvo keliaujama į turgaus aikštę, buvusią prie Didžiosios (Laisvės) gatvės, o paskui eita prie geležinkelio stoties. Pastaroji vieta Vasario 16-osios rituale išliko per visą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį. Iš tuomet buvusio geležinkelio stoties balkono buvo sakomos kalbos. Manoma, kad pirmasis vasario 16-osios minėjimą Mažeikiuose įamžino fotografas Bonaventūras Motuzas, pirmojo Mažeikių fotografo, knygnešio, visuomenės veikėjo Jono Motuzo (1864-1929) sūnus. Didžiausia tikimybė, kad pirmosios valstybinės šventės organizatorius buvo Petras Bimba, vidurinės mokyklos Mažeikiuose įkūrėjas, pirmasis jos direktorius. [18].

Skulptūrinė lauko riedulių kompozicija

2010 m. liepos 6 d. Savivaldybės aikštėje atidengta Lietuvos 1000-mečiui įprasminti skulptūrinė lauko riedulių kompozicija, kurios autorius skulptorius Zenonas Steponavičius. Paminklą sudaro trys rieduliai, ant kurių užkeltas 7 tonas sveriantis stambus akmuo, pargabentas iš Juodeikių k.. Riedulio krovimo ir iškrovimo darbais rūpinosi bendrovė „Mažeikių strėlė", pargabeno bendrovė „Skalderus". Ant trijų plokščių iškalti įrašai: 1290 metais lietuvių žygiui į Livoniją vadovavo kunigaikštis Mažeika, 1871 m. rugsėjo 16 d. atidaryta geležinkelio linija Liepoja - Mažeikiai - Vilnius, 1920 m. kovo 1 d. įkurta Mažeikių miesto savivaldybė; ant visų trijų plokščių yra Mažeikių herbas. Ant pagrindinio akmens įamžinta - Lietuva 1009 (turėjo būti iškaltos dar penkios svarbios istorinės datos - įrašai, išdėstyti pagal jų svarbos Žemaitijai, Lietuvai ir jos valstybingumui lygmenis. Tai Mindaugas 1253, Durbė 1260, Žalgiris 1410, Valstybė 1918 ir Nepriklausomybė 1990. Paminklą nutarė pastatyti iniciatyvinė grupė, kuriai vadovavo Ričardas Grušas [19]. Kompoziciją pašventino Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonas Z. Degutis, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios klebonas Rimvydas Marozas bei stačiatikių bažnyčios bendruomenės tėvas Nestoras.

2014 m. spalio 23 d. skverelyje prie Savivaldybės buvo atidengtas informacinis akmuo ant kurio parašyta Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio akmens atsiradimo istorija ir rėmėjai. Šventėje taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Kęstutis Bartkevičius ir jo padėjėjas Česlovas Čyžas, Mažeikių dailės mokyklos direktorius ir Tūkstantmečio akmens skulptorius Zenonas Steponavičius, Mažeikių Rotary klubo atstovai ir Rotary International Apygardos 1462 Valdytojas Vygintas Grinis, Mažeikių Rotary klubo „Liberta“ bei Mažeikių „Interact“ klubo narės. Mažeikių Rotary klubo prezidentas Jonas Buinauskas susirinkusiesiems priminė, kad idėja pastatyti ženklą, skirtą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui paminėti bei įamžinti kilo 2010 m. Mažeikių Rotary klube. Tuomet visuomenė buvo pateikusi 8 siūlymus, kuriuos Z. Steponavičius apjungė į lauko riedulių kompoziciją. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio akmens skulptorius Z. Steponavičius.

Švietimas

Gabijos gimnazija
Sodų vidurinė mokykla
Mažeikių specialioji mokykla

Po 1905 m. Mažeikių kaimo gyventojai pradėjo samdyti mokytoją. 1911 m. Jono Virkučio name Mažeikių kaimo mokykla gavo pirmąsias nuolatines patalpas. Mokytoju dirbo Fabijonavičius, mokėsi 10-12 mokinių. Ši mokykla veikė iki I pasaulinio karo, o per karą sudegė. Po karo mokyklai patalpos parinktos pas Joną Raustį (priešais katalikų kapines). Mokytoju buvo tas pats Fabijonavičius. Mokinių skaičius buvo didelis, nes vaikai ateidavo ir iš kitos Ventos pusės.[20]. Mažeikių valsčiaus prad. m-kloje nuo 1932-09-01 iki 1945? m. dirbo mokytoja Valerija Virkutienė [21], 1943-1944 m. mokyklos vedėjas buvo Butkus.

Pirmoji pačiuose Mažeikiuose atsiradusi švietimo įstaiga - cerkvinė mokykla. Ji pradėjo veikti 1896 metais prie cerkvės pastatytame name (dabar čia yra M. Račkausko gimnazijos sporto salė). Iš pradžių ją lankė daugiau nei 60 mokinių, iš kurių apie 40 buvo katalikų vaikai. Mokykloje mokytoju dirbo Polidovas. Po 1905 m. mokykla turėjo ir lietuviškų vadovėlių, todėl norinčius šiek tiek mokyta skaityti ir lietuviškai. Ši mokykla veikė iki 1915 metų.

1903 m. pradėjo veikti ir geležinkelio mokykla, kurioje mokėsi daugiausia geležinkeliečių vaikai. Tai buvo žemesnioji pradinė mokykla. Joje lietuviškų pamokų niekada nebūdavo. Ne geležinkeliečių darbuotojų vaikams už mokslą reikėjo brangiai mokėti. Mokytoja dirbo Jadyga Šarafanovič.[22].1913 m. mokykla buvo dviklasė, joje mokėsi 63 berniukai ir 42 mergaitės. Ji turėjo ir 12 vietų bendrabutį. Moklyklai išlaikyti geležinkelis išleido 7151,52 rub.[23].

1907 m. pradžioje mažeikiškiai sueigoje nutarė prašyti Rusijos švietimo vadovybės Mažeikiuose atidaryti progimanziją, kurioje būtų dėstoma ir lietuvių kalba. Gyventojai patys įsipareigojo išlaikyti lietuvių kalbos mokytoją ir jam mokėti per metus po vieną kapeiką nuo turimos žemės dešimtins - t. y. iš viso 1,5 tūkst. rub. per metus. Sužinoję apie tokį nutarimą viekšniškiai panoro, kad progimanzija būtų ne Mažeikiuose, o Viekšniuose[24]. Kauno mokyklų direkcija sutiko Viekšnių valsčiuje atidaryti ne progimnaziją, bet naujo tipo miesto mokyklą. Direkcijos siūlymą svarstė Viekšnių valsčiaus atstovų sueiga. Balsų dauguma 1908 m. rudenį nutarta prašyti miesto mokyklą atidaryti Viekšniuose[25]. 1910 m. į Mažeikius atvyko Kauno gubernijos mokyklų direkcijos inspektorius ir pasiūlė čia atidaryti švietimo ministerijos išlaikomą vienaklasę arba dviklasę mokyklą ir kad tokiai mokyklai skirtų paramą. Mažeikių miesto sueiga neidele balsų persvara atsisakė valdinės ministerijos išlaikomos mokyklos, nes jau veikė „Saulės" draugijos lietuviška mokykla[26]. Vis dėlto 1911 m. pavasarį vienaklasė ministerijos mokykla Mažeikiuose buvo atidaryta.

1908 m. pavasarį Mažeikiose leista atidaryti „Saulės" draugijos mokyklą. Mokykla įsteigta prie bažnyčios pastatytoje špitolėje. Pirmasis mokytojas buvo Adomas Juodelė, mokėsi apie 60 mokinių. Už mokslą kiekvienas mokinys turėjo mokėti po 50 kapeikų per mėnesį. Neturtingų tėvų vaikai mokyklos lankyti negalėjo. Todėl kitiems mokslo metams nutarta mokyklą išlaikyti visų katalikų lėšomis iš parapijos kasos. 1910 m. pradžioje mokyklą lankė 12 mokinių. Pritrūkus lėšų, nutarta iš kiekvieno mokinio imti po vieną rublį per metus [27]. Padidėjus mokinių, nuo 1911 m. „Saulės" mokykloje dirbo du mokytojai. 1915 m. pr. mokėsi 113 mokinių, dėstė Vincenta Burbaitė ir nuo 1913 m. Juozas Marcinkevičius (g. 1892-01-01 Zapyškyje - m. 1916-10-06). Per I pasaulinį karą mokykla neveikė, bet 1915 m. pabaigoje, gavus vokiečių valdžios leidimą, vėl pradėjo veikti pačių mažeikiškių išlaikoma lietuviška mokykla. Joje mokytojavo „Ryto" švietimo draugijos kursus Vilniuje baigusi Gudzinskaitė. 1917 m. pabaigoje mokėsi 120 mokinių, mokytojas Gedžiutis[28].Šioje mokykloje yra dirbę dar šie mokytojai: Julius Grubliauskas (1908 m.), Kazys Blažys (ar Blaževičius, 1909 m.), Agota Kovalskaitė, Juozas Lapinskas, Pranas Marcinkevičius, Marija Juodeikaitė ir Vincė Burbaitė.

1911 m. rugpjūčio mėn. Mažeikiuose atidaryta privati keturklasė L. Markevičienės prekybos mokykla. 1914 m. vasario mėn. surengtas susirinkimas gimnazijos reikalams apsvarstyti. Buvo nutarta įkurti berniukų gimnaziją ir tam sudarytas komitetas [29]. Gimnazijos steigimui komitetas surinko 10-12 tūkst. rub., tačiau tokia pinigų suma buvo per maža, todėl apsiribota nuo rudens miesto prekybos mokyklą perorganizuoti į komercijos mokyklą abiejų lyčių mokiniams[30].

1915 m. pr. Mažeikiuose veikė šios mokyklos: prekybos, gelžkelio, „Saulės" ir valsčiaus pradžios mokykla [31].

Pirmojo pasaulinio karo metais Mažeikiuose buvo uždarytos visos mokyklos ir pradėjo veikti tik karui pasibaigus. Po 1918 m. pradėtos steigti pradinės mokyklos rajone, o Mažeikiuose imta rūpintis aukštesnės mokyklos įsteigimu (plačiau žr. straipsnį Merkelio Račkausko gimnazija.

Nuo 1919 m. Mažeikiuose veikė ir pradinė mokykla. Abu komplektai buvo pilnai užimti, todėl mokytojams tekdavo dirbti po pietų iki 10 val. vakaro. Toliau kasmet buvo steigiama po 1-2 naujus komplektus. 1924-1925 m. jau veikė 7 komplektai, išsidėstę 3 atskirose vietose. 1925 (ar 1926 m.) iš jos 4 komplektų atidaryta pradžios mokykla Nr.2 (plačiau žr. Mažeikių pradžios mokykla Nr.2), o ji su likusiais 3 komplektais pervadinta 1-ma mokykla (plačiau žr. Mažeikių pradžios mokykla Nr.1). Toliau mokykla augo ir 1930 m. veikė jau vėl 7 komplektai. Mokyklą lankė 315 mokinių. Iki 1934 m. mokykla buvo kilnojama iš vienų namų į kitus ir buvo išmėtyta 2-3 pastatuose, kas apsunkino darbą. Todėl nuspręsta statyti nauja mokyklą. Apskrities taryba priėmė sprendimą pastatyti 8 komplektų mūrinį pastatą mokyklai. Darbas pradėtas 1933 m. pavasarį [32]. 1934 m. rugpjūčio mėn. pastatytas mūrinis dviejų aukštų pastatas, įrengta dešimt klasių, salė, centrinis šildymas, vandentiekis. Mokyklai buvo suteiktas J. Tumo-Vaižganto vardas (1935 m. vardą patvirtino Švietimo ministerija). 1937 m. ją lankė 464 mokiniai, dirbo 10 mokytojų[33]. Pastato III-ame aukšte buvo įrengta 10x16 m ploto salė muziejui, kur išbuvo iki 1955 m. gaisro (žr. Mažeikių muziejus).

Mažeikių pradžios mokykla Nr. 2 veikė 1925-1944 m. Ją įsteigė ir išlaikė Mažeikių miesto savivaldybė. Mokykla buvo keturių skyrių, o nuo 1935 m. - šešių skyrių bendrojo lavinimo įstaiga. Nuo 1942 m. Mažeikių pradžios mokykla Nr. 2 buvo privaloma penkiametė. 1941-1942 m. buvo mokoma pagal 1936 m. mokyklos programas. Mieste dar veikė atskiros žydų mokyklos. 1930 m. žydų pradžios mokykloje mokėsi 36 mokiniai. Žydai turėjo ir vidurinę mokyklą, kurioje mokėsi 28 mokiniai, dirbo 4 mokytojai. 1930 m. atidarė savo pradinę mokyklą ir latviai [34].

Nuo 1932 m iki 1944 m.lapkričio mėn. Mažeikiuose veikė Mažeikių žiemos žemės ūkio mokykla, kurią įsteigė ir išlaikė Žemės ūkio rūmai. Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, mokykla tęsė veiklą. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. mokykla buvo pavaldi Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato Žemės ūkio švietimo valdybai. 1941-1944 m. Mažeikių žiemos žemės ūkio mokykla buvo pavaldi ir ją išlaikė Žemės ūkio vadyba. Mažeikių žiemos žemės ūkio mokykla buvo mišri mokymo įstaiga, kuri rengė kvalifikuotus žemės ūkio ir namų ruošos darbininkus. Mokykloje mergaitės buvo mokomos maisto ruošimo, siuvimo, audimo, skalbimo, lyginimo ir kt. namų ruošos darbų, berniukai - žemdirbystės ir gyvulininkystės, buvo dėstoma lietuvių kalba, skaičiavimas bei visuomenės mokslas. Mokslas mokykloje vyko lapkričio-balandžio mėn. Į mokyklą buvo priimami asmenys baigę pradžios mokyklos 4 klases.

Kultūra

Jau 1906 m. kunigas P. Meškauskas buvo įsteigę parapijos teisėmis veikiančią bibliotekėlę, kurioje buvo daugiau kaip 300 knygų. Imantys knygas turėjo mokėti 20 kapeikų mokestį.Susirinkus į biblioteką-skaityklą žmonėms, būdavo balsu skaitomi laikraščiai, kita spauda. 1907-11-18/12-01 Mažeikiuose įsisteigė „Saulės" draugijos skyrius, į kurį įstojo 116 narių. Pirmininku išrinktas kunigas P. Meškauskas, pavaduotoju - A. Strazdauskas, sekretoriumi - A. Glemža, bibliotekininku - B. Radvilas. Steigiamajame susirinkime nutarta prašyti valdžios leidimo atidaryti skyriaus biblioteką-skaityklą ir lietuvišką mokyklą[35]. 1908 m. pavasarį šiam skyriui leista atidaryti biblioteką-skaityklą ir mokyklą.

1937 m. Jonas Šaulys Mažeikiuose įsteigė privatų spaudos muziejų, kuriame buvo beveik visi to meto lietuviški periodiniai leidiniai, įvairūs plakatai, šūkiai, atsišaukimai. 1932 m. savo asmeninėje kolekcijoje turėjo apie tūkstantį, o apie 1941 m. - du tūkstančius egzempliorių įvairių leidinių. Kolekciją buvo pradėjęs kaupti 1924 m., perėmęs ją iš savo tėvo, kuris buvo spaudos mėgėjas ir sukaupęs įvairių periodinių leidinių. II-ojo pasaulinio karo metais spaudos muziejaus eksponatai dingo [36].

Sveikatos apsauga

Vaistinė Laisvės - Vasarios 16-osios gatvių kampe, 1934 m.

Profesionali medicina Mažeikiuose atsirado dėl geležinkelio statybos. 1893 m. geležinkelininkams aptarnauti buvo paskirtas medicinos felčeris Šteichmanas. Jo laboratorija buvo įsikūrusi geležinkelininkų name Nr. 5. 1887 m. praktikuojantis gydytojas, Rygos vokietis O. Liosberg gavo caro valdžios leidimą ir atidarė vaistinę (plačiau žr. Mažeikių vaistinės). Ji buvo įsteigta prie geležinkelio stoties buvusiame dviejų aukštų name. Provizoriumi pradėjo dirbti taip pat atvykėlis Pavel Pancer. 1910 m. iš O. Liosberg vaistinę nupirko provizoriaus padėjėjas Dovydas Švabas. Naujasis savininkas vaistinę perkėlė į Laisvės gatvę ir pavadino „Pirmoji vaistinė D. Švabo". Šitaip ji vadinosi iki pat Antrojo pasaulinio karo. Per I pasaul. karą D. Švabas pasitraukė į Rusiją, bet 1925 m. grįžo į Mažeikius ir vėl atidarė vaistinę Laisvės gatvėje, buvusio „Durbės" kino teatro teritorijoje. 1906 m. į miestą atvyko privatus gydytojas Pačerinskas.

1900 m. žydas Izarovas, netoli geležinkelio stoties atidarė urmo sandėlį, kur buvo galima įsigyti ne tik fotoprekių, parfumerijos, dažų, bet ir vaistų. Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui, Izarovas pasitraukė į Rusiją, o urmo sandėlį pardavė B. Tešeraitei. Po karo naujoji savininkė gavo leidimą ir toje pačioje vietoje įsteigė vaistinę. Jos savininkas buvo Antanas Gritė. 1926 m. jam mirus B. Tešeraitė savo vaistinę pardavė Samueliui Mesrovičiui. Naujasis savininkas vaistinę perkėlė į kitas patalpas (Laisvės - buvusios Stoties, dabar Vasario 16-osios gatvių kampas), kur dabar yra Viešoji biblioteka. Prie pastato pritvirtino iškabą „Centralinė vaistinė". 1933 m. S. Mesrovičius šią vaistinę pardavė Peisei Švarcienei. Jos vyras šioje vaistinėje dirbo provizoriaus padėjėju. Pagal tuometinę tvarką vaistinės vedėju galėjo dirbti žmogus, turintis provizoriaus išsilavinimą. Todėl naujieji savininkai vedėju paskyrė dirbti Naftalį Lapianskį. Vaistinė veikė iki 1941 m. Vaistinės savininkai P. ir D. Švarcai, dukra Rivka ir Lapianskis atsidūrė Mažeikių pavenčiuose. Išliko gyvas savininkų sūnus Jokubas (g. 1926 m.). Naciams areštavus Švarcus, vaistinės vedėju buvo paskirtas Salemonas Koganskis, turėjęs chemiko - vaistininko išsilavinimą. Jo žmona R. Koganskienė-Rimonaitė dirbo laborante. S. Koganskis buvo pirmoji Mažeikių holokausto auka, ten pat pavenčiuose buvo nužudyta ir jo žmona. Kurį laiką vaistinėje asistente dirbo kavos, degtukų fabriko savininko dukra Pesė Mecaitė.[37].

Mažeikių miesto paveldo objektai

Dar žr. Mažeikių istoriniai paminklai ir memorialinės lentos

Į Lietuvos respublikos kultūros vertybių registrą įrašyti šie Mažeikių miesto objektai:

  • Kryžius miesto parke, prie Birutės gatvės. Šioje vietoje kaizerinės vokiečių okupacijos metu buvo atliekamos bausmės. MC 2364. 1992-04-21 įrašytas į istorijos paminklų sąrašą.
  • Geležinkelio stotis Stoties g. 1, miesto centrinėje dalyje, prie geležinkelio. 1876 m. buvo pastatyta geležinkelio stotis. Iki I-ojo pasaulinio karo pristatyti abu stoties pastato fligeliai. 1901-1915 m. stotis buvo pavadinta Muravjovu. Stotis susijusi ir su istoriniais įvykiais. Stoties restorane pulkininkas Bermontas-Avalovas pakeltas į generolus. Stotyje vyko Lietuvos Prezidento Antano Smetonos susitikimas su apskrities savanoriais. Tarpukario metais stoties aikštėje vykdavo Vasario 16-osios minėjimai. Vyko laisvės gynėjų susirėmimai su Mažeikių kuopa ir raudonaisiais latvių šauliais. MC 28264, S 890. 2003-12-31 įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.
  • Namas Stoties g. 16, šalia geležinkelio stoties, geležinkelio linijos šiaurės rytų pusėje. Šiame name gimė lietuvių poetas Henrikas Nagys (1920-1996) ir poetė Zinaida Nagytė-Katiliškienė-Liūnė Sutema (g. 1927-07-05). MC 12991, S 853. 1993-06-23 įrašytas į istorijos paminklų sąrašą.
  • Pastatas Stoties g. 22, šalia geležinkelio stoties. Susiję su geležinkelių Lietuvoje statybos pradžia ir 1919 m. Lietuvos nepriklausomos valstybės kūrimu - čia buvo karo komendantūra. Joje dirbo gen. leit. Povilas Plechavičius (1890-1973). MC 2397, S 854. 1992-04-28 įrašytas į istorijos paminklų sąrašą.
  • Pastatas Stoties g. 32, šalia geležinkelio stoties. Stilius būdingas carinės Rusijos geležinkeliečių architektūrai. MC 11023, S 855. 1992-09-14 įrašytas į istorijos paminklų sąrašą.
  • Banko pastatas, Laisvės/P. Vileišio g. 9/4. Mūrinis, dviejų aukštų su rūsiu, kampinės-simetrinės kompozicijos pastatas, past. 1939 m. (architektas M. Songaila). Dabar šiame pastate įsikūręs AB DnB NORD banko Mažeikių skyrius. MC 2412, S 852. 1992-05-04 įrašytas į istorijos paminklų sąrašą.
  • Antano Vienažindžio paminklas, yra miesto parke. Autorius skulptorius G. Jokūbomis, iškalė vietinis skulptorius J. Katilius, 1987 m. MC 20662. 1993-09-29 įrašytas į istorijos paminklų sąrašą.
  • Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) paminklas, yra miesto parke. Autorius skulptorius Jonas Meškelevičius, 1984 m. MC 20661. 1993-09-29 įrašytas į istorijos paminklų sąrašą.
  • Režisieriaus Juozo Vaičkaus paminklas, yra miesto parke. Autorius skulptorius Jonas Meškelevičius, 1983 m. MC 20660. 1993-09-29 įrašytas į istorijos paminklų sąrašą.
  • Kapinės, kuriose palaidoti tarybiniai kariai. 1993-02-13 įrašytos į istorijos paminklų sąrašą. MC 11022 I V424.[38].

Galerija

  • Namas Stoties g. 16

  • Pastatas Stoties g. 22

  • Pastatas Stoties g. 32

  • Banko pastatas

  • Poeto A. Vienažindžio skulptūra

  • Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos skulptūra

  • Režisieriaus Juozo Vaičkaus skulptūra

  • Karių kapinės miesto parke

Religinės bendruomenės

Mažeikiuose kūrėsi įvairios religinės bendruomenės. 1897 m. buvo 435 žydai, 1903 m. - 310 stačiatikių ir apie 40 sentikių. Pati pirmoji religinė bendruomenė pasistačiusi savo maldos namus buvo stačiatikiai. 1893 m. pradėta statyti cerkvė, kuri 1894 m. pašventinta Šventosios Dvasios vardu. 1927 m. ši cerkvė perdaryta į gimnazijos bažnyčią. 1929 m. suprojektuota nauja cerkvė, 1930 m. pastatyta dabartinė (palčiau žr. Mažeikių Dievo Motinos Dangun ėmimo cerkvė).

1900 m. Mažeikiuose buvo pastatyta pirmoji medinė žydų sinagoga. 1922 m. žydų bendruomenė gavo leidimą pastatyt naują mūrinę sinagogą, kurią suprojektavo architektas B. Helcermanas. Sinagoga pastatyta 1924 m. Pirmosios evangelikų liuteronų pamaldos Mažeikiuose buvo laikomos 1893 metais privačiuose namuose, vėliau - cerkvinėje mokykloje. 1900 m. nuomojamose patalpose jau veik laikina evangelikų liuteronų bažnyčia. Kunigo Teodoro Kupferio pastangomis, 1908-1910 m. pastatyta nauja evangelikų liuteronų bažnyčia, o 1911 m. pašventinta.

Katalikai ilgą laiką savo maldos namų neturėjo, todėl religinius reikalus turėjo atlikti Viekšniuose, Tirkšliuose ir leckavoje, kur veikė katalikiškos parapijos. Pažangioji miesto visuomenė pradėjo reikalauti, kad mieste būtų pastatyta bažnyčia. Ypač tam priešinosi Viekšnių klebonas. 1904 m. gautas leidimas privačiame name įrengti ne bažnyčią, bet koplyčią. Gavus vietos gyventojų paramą, tame name padidintos patalpos, o 1906 m. perstatyta ir atidaryta pirmoji miesto katalikų bažnyčia, kuri 1906 m. spalio 8 dieną pašventina. Kunigu pradėjo dirbti Pranciškus Meškauskas. Ši bažnyčia veikė iki 19??

Šiaurinėje miesto dalyje, kurioje buvo sutelkta pati didžiausia miesto gyventojų dalis, visas ūkinis ir kultūrinis gyvenimas turėjo melstis eiti per geležinkelį į bažnyčią, kuri buvo ankšta ir netenkino mažeikiškių poreikių. Todėl architektas Žemkalnis 193 suprojektavo naują didelę mūrinę bažnyčia. Jos statyba prasidėjo 1933.

2005 m. mikrorajone, šalia kultūros centro, pastatyta antroji katalikų bažnyčia - Šv. Pranciškaus Asyžiečio.

Gatvės

Žr. Mažeikių miesto gatvių sąrašas.

Ventos gatvė
Bažnyčios gatvė
Mažeikiai. XX a. pr. Stoties, dabar Vasario 16-osios gatvė
Laisvės g. 1936 m.

XIX a. 8-ajame dešimtmetyje susidarė dvi pirmosios Mažeikių miesto gatvės: dabartinė Vasario 16-osios (iš pradžių vadinosi Stoties)- ne visai statmenai atsišakojusi nuo Viekšnių-Leckavos kelio į geležinkelio stotį, ir dabartinė Laisvės, sutapusi su tuo keliu. 1895 m. abi šios gatvės išgrįstos.

XX a. pr. pietinėje dalyje, už geležinkelio, Mažeikių kaimo laukuose, pradėjo formuotis nauja gatvė, kuri vėliau vadinosi S. Daukanto (dabar Vyšnių gatvė, o nuo sankryžos su Naftininkų gatve - S. Daukanto gatvė). Šios gatvės pietinėje pusėje 1905 m. pastatyta pirmoji Mažeikių bažnyčia. Prie šios bažnyčios 1907 m. „Saulės" draugija įsteigė lietuvišką mokyklą. Tai iš dalies paskatino pietinės miestelio dalies gatvių plėtotę: ėmė formuotis Bažnyčios ir gretimos gatvelės: Saulės, Siauroji, Mažoji (dabartinė J. Vaičkaus), Vandens, Daržų. Šios gatvės formavo gana taisyklingą tinklą.

XX a. pr. vietos inteligentai išgirdę, kad caras žada gatvėms duoti rusiškus pavadinimus, nutarė jas pavadinti lietuviškai. Susidarė komisija, kurios sudėtyje buvo mokytojas Opulskis, vargonininkas K. Pukevičius, St. Šeirys, J. Montvydas, parinko kelių mieste susiformavusių gatvių pavadinimus: Saulės, Bažnyčios, Kapų, Gedimino. Tada buvo padarytos ir prie namų prikaltos medinės lentelė su lietuviškais gatvių pavadinimais [39].

XX a. II deš. šiaurinė miesto dalis jau buvo gana tankiai apstatyta; be dviejų pagrindinių gatvių, prie kurių stovėjo svarbiausieji pastatai (tarp jų ir keli mūriniai dviaukšiai), buvo susidarę šalutinių gatvelių: Šiaulių bei Škurlių gatvės, vėlesnių Didžiosios ir mažosios Kankinių gatvių užuomazgos. Tarp Laisvės gatvės ir abipus lygegrečios su ja Laižuvos gatvės (šiaurės rytų pusėje) buvo numatyta keturkampė turgaus aikštė. Nuo geležinkelio į Rygą ribojo naujai išvesta lygegrečiai su begiais Mintaujos gatvė. Tarp abiejų geležinkelio linijų buvo išskirta 100 sklypų. Čia, į šiaurę nuo Vytauto gatvės, suplanuotos lygegriačios su ja bei statmenos jai Pušyno, Didžioji ir Mažoji gatvės.

1928 m. Mažeikių mieste jau buvo 76 gatvės, 33,7 km. ilgio, iš jų tik 7 (1,9-5,7 proc.)- grįstos. 1936 m. mieste buvo 71 gatvė, bendras visų gatvių ilgis - virš 35 km. [40].

Po I pasaul karo lygiagrečiai Laisvės gatvei šiaurinėje dalyje formavosi Basanavičiaus gatvė. 1931 m. pavasarį pagal kauniečio architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą čia pradėta statyti nauja katalikų bažnyčia. Kvartale tarp Basanavičiaus ir Birutės gatvių, šalia Kankinių gatvės iškilusi bažnyčia žymėjo Pirmojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės kovų metu nužudytųjų miesto gyventojų mirties vietą.

1935 m. sudarytas Mažeikių miesto planas su gatvių tinklo papildimu (inžinieriai Lelis ir Bucevičius), kuriame pateikta siūlymų esamas gatves tiesti bei platinti, tiesti naujas ir pan. Tačiau šis planas nebuvo patvirtintas. Plane numatyti įvairiausi pertvarkymai 20 - yje gatvių ir skersgatvių (Vytauto, Miško, Geležinkelio, Kalnėnų, Ventos, Mažojoje, Saulės, Jurgio, Mažojoje, Vandens didžiojoje, Vandens, Gedimino, Daukanto, Bažnyčios, Mažojoje antrojoje, Kapų, Daukšos mažojoje, Geidžių, Lauko, Tirkšlių ir Danielio).

XX. IV deš. šiaurinė miesto dalis buvo bent du kartus didesnė už pietinę ir rytinę. Jos gatvių tinklas formavo įvairaus dydžio, daugiausia taisykingus kvartalas. 1939 m. mieste buvo 71 gatvė, 25 km ilgio (mažiau nei 1928 m., matyt, todėl, kad anksčiau jam buvę priskirtos ir Mažeikių kaimo gatvės). 1939 m. visos centrinės gatvės išgrįstos.

Gatvių pavadinimai

Apie Mažeikių gatvių pavadinimus išsamių tyrimų nėra, išskyrus pažintinio pobūdžio mokinių rašinius, skirtus kraštotyrai. Anksčiau sprendimus dėl gatvių pavadinimų priimdavo miesto taryba. 1973 m. buvo patvirtinti 102 gatvių vardai. Devintame dešimtmetyje buvo keičiami kai kurių gatvių pavadinimai, kaip neatitinkantys laiko dvasios (K. Požėlos, J. Garelio, M. Melnikaitės, V. Kapsuko ir kt.). Mieste yra gatvių, kurių pavadinimai vaizdingi, išraiškingai skambantys bei keliantys teigimas emocijas - Lakštingalų, Žibučių, Lelijų, Šaltinėlio, Tylioji, Žalioji. Dabartiniu metu gatvių vardų sematinis vaizdas toks: nemaža vardų, kilusių iš kitų vietų, dažniausiai gyvenviečių: Vilniaus, Klaipėdos, Skuodo, Sedos, Laižuvos, Viekšnių, Židikų, Ukrinų (buvo ir Šiaulių gatvė, bet dabar prijungta prie Žemaitijos gatvės).

Didžiausią pagal gausumą pavadinimų grupę sudaro vadinamieji memorialiniai gatvių vardai. Pagal kilmę memorialiniai vardai nėra vienodi. Pagrindinę jų dalį sudaro tie, kurie skirti įamžinti žymių žmonių (valstybės veikėjų, rašytojų, kultūros darbuotojų ir kitų) vardams. Iškilių asmenybių vardais buvo pavadintos J. Basanavičiaus, M.K. Čiurlionio, P. Vileišio, M. Daukšos, K. Jablonskio, J. Vaičkaus, Vl. Burbos, S. Daukanto. Dėl pastarosios gatvės vardo mokytojas kraštotyrininkas Juozas Nagius teigė, kad gatvės pavadinimas pagal čia gyvenusio žmogaus Daukanto pavardę. Nemažai gatvių pavadinta literatūros klasikų vardais - A. Baranausko, V. Kudirkos, Maironio, D. Poškos, M. Pečkauskaitės, Strazdelio, M. Valančiaus, Žemaitės, J. Tumo - Vaižganto, Putino, Vydūno, Pr. Vaičaičio, S. Nėries ir H. Nagio. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių vardais pavadintos Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto gatvės. Kita memorialinių vardų grupė įamžina ne atskirų asmenų, o svarbių įvykių atminimą: Vasario 16-osios, Mažeikių 100-mečio, Žalgirio, Laisvės, Respublikos.

Be čia minėtų pagal gausumą dar galima skirti šias sematines gatvių vardų grupes:

  • iš netoli esančių ar buvusių svarbesnių objektų pavadinimų: Geležinkelio, Bažnyčios, Stoties, Sandėlių, Durpyno, Hipodromo, Gamyklos, Sodų, Pavenčių, Tvenkinių, Miško, Senkelio bei kitos;
  • iš fiziografinių terminų: Miesto laukai, Sodų kelias, Židikų kelias, Kaimo, Sodžiaus, Parko, Pievų, Smėlio;
  • iš amatų ar verslų pavadinimų: Valstiečių, Naftininkų, Energetikų, Melioratorių ir Montuotojų;
  • iš regionų pavadinimų: Žemaitijosir Aukštaičių;
  • iš kosminių kūnų arba gamtos reiškinių pavadinimų: Aušros, Pavasario ir Saulės;
  • iš pasaulio šalių pavadinimų: Šiaurės ir Vakarų;
  • iš mitinių ar su tikėjimais susijusių būtybių, daiktų pavadinimų: Birutės;
  • gatvių ypatybes žymintys pavadinimai: Vingių takas, Alyvų takas, Alksnių takas, Geležinkeliečių takas ir Purienų takas.

Dalis gatvių pavadintos pagal buvusių vietovių, susijusių su miestu, vardais: Kalnėnų, Reivyčių, Urvikių ir kt. Kitų vardais pagal rajono hidronimus: Ventos, Varduvos, Ašvos, Vadaksties, Kvistės, Šerkšnės, Kulūpio ir Juodpelkės. Yra gatvių vardų, sudarytų iš įvairių konkrečios reikšmės daiktavardžių: Aguonų, Ąžuolų, Obuolių, Pušyno, Sienos, Vaisių, Kaštonų, Klevų, Vyšnių, paparčio ir kt., dalis jų padaryti iš augalų pavadinimų.

Beveik 90 proc. senųjų gatvių pavadinimų yra išlikę. Prasidėjus Atgimimui, buvo grąžinti senieji vardai šioms gatvėms: Vasario 16-osios, Laižuvos, P. Vileišio, Jankaus ir kt. Anksčiau taip pat buvo keisti kai kurių gatvių vardai: Meškėnų į M. Pečkauskaitės, Geidžių - Valiūno, Kopūstų - Žaliąją, Mažoji - Vaičkaus, Leckavos į Dariaus ir Girėno, o po to S. Nėries ir pagaliau Laisvės. Daugiau dėl objektyvių priežasčių nebėra šių gatvių: Darbininkų, Statybininkų, Sporto, J. Biliūno, Židikų kelio, Dariaus ir Girėno bei kitų.

Naujojoje miesto dalyje yra pačios jauniausios gatvės: Pavasario, Ventos, Pavenčių, Sodų, Naftininkų, Žemaitijos [41].

Pramonė

Mažeikių pieninė

XIX a. pab. - XX a. pr. Mažeikiuose atsirado pirmosios pramonės įmonės. Iš Viekšnių atvykęs Mecas 1897 m. įsteigė kavos gamyklėlę, o sekančiais metais nedidelį degtukų šiaudelių fabriką. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Meco įmonės turėjo daugiau kaip 60 darbininkų. Degtukų šiaudelių fabrikas du kartus degė ir todėl dirbo su pertarukomis. 1902 m. Janulis įsteigė skardos dirbinių dirbtuvę. Joje dirbo 5 darbininkai.

1930 m. Mažeikiuose pradėjo veikti degtukų fabrikas [42]. 1934 m. J. Gricius atidarė kavos dirbtuves, kuriose gamino aukštos kokybės kavą [43],1936 m. Ramanauskaitė - audyklą su moderniškomis staklėmis. Be to, mieste veikė keturios odų apdirbimo dirbtuvės, dar viena įsteigta pas J. Šiuipį Naikių k. [44]. XX a. IV deš. mieste pradėjo augti pramonė. Atsirado linų apdirbimo fabrikas, lietuviai broliai Šadauskai įkūrė didelę alaus gamybos įmonę. Tuo metu buvo žinomos Adolfo Janulio skardos dirbinių įmonė, kelios baldų gamybos įmonės. 1940 m. Mažeikiuose veikė jau 26 įvairios pramonės įmonės, be jau minėtų, tai - molinių puodų, koklių fabrikai, pieninė, 4 lentpjūvės, malūnas, skerdykla, elektros jėgainė, odos gaminių dirbtuvė, mezgykla, karšykla[45]. 1941-1944 m. miestas stipriai nukentėjo. Daugiau kaip pusė gyvenamųjų namų ir pramonės įmonių virto griuvėsiais. 1945 m. buvo steigiamas avalynės fabrikas. Netrukus buvo atkurta alaus darykla, kuri tapo Šiaulių „Gubernijos" alaus kombinato Mažeikių filialu. Pradėjo veikti ir linų fabrikas, kuriame tada tebuvo tik keliolikos žmonių brigada, vijusi virves. Po karo išsiplėtė ir gamybą atnaujino baldų fabrikas. 1959 m. pradėjo veikti J. Garelio eletrotechnikos gamykla, 1969 m. pabaigoje - kompresorių gamykla. 1971 m. naujajame miesto mikrorajone pastatytas Sviesto gamyklos naujasis korpusas.

Literatūra

  • Mažeikiai - fotografijoje: fotomenininkų seminaro fotoalbumas / sudaryt. Jonas Strazdauskas, Angelė Rupkutė. - Mažeikiai, 1998. - 18 p.
  • Strazdauskas J. Mažeikiai: [fotoalbumas]. - Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2004. - 48 p. ISBN 9986-31-121-7.
  • Mažeikiai: praeitis, dabartis ir perspektyvos: konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2-3 d. medžiaga / sudarė: Alvydas Nikžentaitis, Angelė Rupkutė. - Klaipėda: Klaipėdos universiteto l-kla, 1997. - 158 p. ISBN 9986-505-52-6.
  • Mažeikių rajonas: [istorija, kultūros paveldas, verslas]. - Kaunas: Artivija, 2003. - 59 p. ISBN 9955-556-08-0.
  • Laurinavičius J. Mažeikių eskizai: išvykos, susitikimai, prisiminimai. - Kaišiadorys: Gija, 2001. - 84 p. ISBN 9955-9319-9-X.
  • Strazdauskas J. Mažeikių kraštas: [peizažai] / fotografijos Jono Strazdausko. - Mažeikiai: Mažeikių rajono kultūros rėmimo fondas, 2000. - 25 atsk. spalv. atv. aplanke.
  • Strazdauskas J. Mažeikių kraštas: [istorijos, kultūros atspindžiai fotografijose] / fotogr. Jonas Strazdauskas. - Mažeikiai : Mažeikių rajono kultūros rėmimo fondas, 2000. - 25 atsk. spalv. atv. aplanke.

Šaltiniai

  1. ↑ Vakarai. - 1936. - Gruodžio 10. - Nr. 287. - P. 4.
  2. ↑ Памятная книжка Ковенской губернии на 1910 г. - Ковна, 1909, стр. 21.
  3. ↑ Lietuvos Žolynėlis. Mažeikiai // Viltis. - 1911. - Saus. 5(18). - Nr. 1. - P. 3.
  4. ↑ Lietuvos valst. istorijos archyvas: F. SA-3765, l. 250. F. SA-3774, l.630.
  5. ↑ Radžiūnas B. Iš mūsų miesto istorijos // Pergalės vėliava. - P. 3.
  6. ↑ Žemaičių prietelius. - 1925. - Birž. 7. - P. 3.
  7. ↑ Nelaimingi atsitikimai. Mažeikiai // Viltis. - 1913. - Saus. 27 (vasar. 9). - Nr. 12. - P. 3.
  8. ↑ Įvairios žinios. Naujas bankas // Viltis. - 1913. - Geg. 26 (birž. 8). - Nr. 60. - P. 2.
  9. ↑ Iš Lietuvos. Mažeikiai // Viltis. - 1913. - Lapkr. 16 (29). - Nr. 135. - P. 3.
  10. ↑ Įvairios žinios. Mažeikiai // Viltis. - 1914. - Saus. 15(28). - Nr. 11. - P. 2.
  11. ↑ Vienas. Draugijų gyvenimas. Mažeikiai // Viltis. - 1914. - Saus. 22 (vasar. 4). - Nr. 17. - P. 2.
  12. ↑ Koresp. Valsčiaus reikalai. Mažeikiai // Viltis. - 1914. - Vasar. 4 (17). - Nr. 28. - P. 3.
  13. ↑ M. Prekyba. Pramonė. Mažeikiai // Viltis. - 1914. - Geg. 7 (20). - Nr. 99. - P. 3.
  14. ↑ Blaivybės dalykai // Viltis. - 1914. - Geg. 15 (28). - Nr. 106. - P.2.
  15. ↑ Rygos garsas. - 1915. - Geg. 21. - Nr. 57. - P. 3.
  16. ↑ Vytautas Jautrutis. Karas Lietuvoje. Mažeikiai // Lietuvos ūkininkas. - 1915. - Nr. 21. - P. 189-190.
  17. ↑ Karas Lietuvoje // Lietuvos ūkininkas. - 1915. - Nr. 24. - P. 215.
  18. ↑ Ramanauskas V. Pirmoji Vasario 16-osios šventė Mažeikiuose // Santarvė. - 2010. - Vasario 13. - Nr. 18. - P. 3.
  19. ↑ Vytautas Malūkas. Paminkle įamžinamos svarbios istorinės datos sukėlė diskusijų ir ginčų // Santarvė. - 2010. - Birželio 26. - Nr. 70. - P. 1, 12.
  20. ↑ Radžiūnas B. Švietimas Mažeikiuose // Pergalės vėliava. - 1989. - Gruod. 5. - Nr. 145.
  21. ↑ Mažeikių muziejus: F. 1, ap. 1, b. 11, l. 10.
  22. ↑ Radžiūnas B. Švietimas Mažeikiuose // Pergalės vėliava. - 1989. - Gruod. 5. - Nr. 145.
  23. ↑ Žemaitis L. V. Liepojos-Romnų geležinkelis 1869-1915. - Vilnius, 2005. - P. 147.
  24. ↑ Šidlauskas D. Mažeikiai // Vilniaus žinios. - 1908. - Nr. 270.
  25. ↑ Mažeikiai // Viltis. - 1908. - Nr. 148.
  26. ↑ Jaunutis. Mažeikiai // Viltis. - 1910. - Nr. 124.
  27. ↑ K. K. Mažeikiai // Viltis. - 1910. - Nr. 10.
  28. ↑ Lietuvos aidas. - 1917. - Nr. 42.
  29. ↑ Kor. Mokslas ir mokyklos. Mažeikiai // Viltis. - 1914. - Vasar. 7(20). - Nr. 31. - P. 3.
  30. ↑ M. Mokslas ir mokyklos. Mažeikiai // Viltis. - 1914. - Geg. 8 (21). - Nr. 100. - P. 3.
  31. ↑ Aukštaitis. Mokslas ir mokyklos. Mažeikiai // Viltis. - 1915. - vasar. 27 (kov. 12). - Nr. 47. - P. 1.
  32. ↑ Ličkūnas St. Pirmoji Mažeikių lietuvių mokykla // Tautos mokykla. - 1937. - Liepos 15. - Nr. 14-15. - P. 339-340.
  33. ↑ Laurinavičius J. Mažeikiai. - V., 1978. - P. 26.
  34. ↑ Mažeikių rajono liaudies švietimo istorija (prisiminimai). Sud. A. Poškus // Kraštotyrinis darbas. - Mažeikiai, 1982. - P.
  35. ↑ Pegas K. Mažeikiai // Viltis. - 1907. - Nr. 26.
  36. ↑ Vakarai. - 1937. - Nr. 102. - P. 6.
  37. ↑ Muturas A. Apie Daktarus, bet ne apie tuos // Būdas žemaičių. - 2005. - Liepos 15. - Nr. 78. - P. 6.
  38. ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - V., 1973. - P. 68.
  39. ↑ Plastinina B. Prisiminimai apie Bažnyčios gatvę užrašyti daugiau negu prieš šimtmetį // Santarvė. - 2008. - Gegužės 3. - nr. 49. - P. 4.
  40. ↑ Vakarai. - 1936. - Gruodžio 10. - Nr. 287. - P. 4.
  41. ↑ Poškus A. Gražiai skamba miesto gatvių pavadinimai // Būdas žemaičių. - 1998. - Rugpjūčio 7. - nr. 47. - P. 2.
  42. ↑ Žemaičių prietelius. - 1930. - Nr. 2.
  43. ↑ Rytas. - 1934. - Nr. 33.
  44. ↑ Vakarai. - 1936. - Nr. 33.
  45. ↑ Plastinina B. Ilgai statyti ir atstatinėti Mažeikiai // Santarvė. - 2008. - Saus. 21. - Nr. 11. - P. 7.

  • Mažeikių (Muravjovo) planas // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 5, b. 3075.

Nuorodos

Gauta iš „https://mke.lt/index.php?title=Mažeikiai&oldid=45603“