Linų fabrikas
|
Straipsnis šiuo metu tvarkomas. Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia. |
Linų fabrikas, Mažeikių linų fabrikas.
1919-1920 m. Šiaulių apygardos žemės tvarkytojo pavedimu miškų departamentui priklausanti žemė buvo paskirta pavieniams gyventojams. Matydami, kaip sekasi Peresui su pirmuoju ir antruoju linų fabriku, 1936 m. birželio mėnesio pradžioje Leibovičiai pradėjo statyti naują linų fabriką. Fabrikas buvo statomas iš betono blokų ir plytų. Blokus gamino darbininkai Pikelis ir Jonušas. Fabriką statė mūrininkai Dargis, Bušmonas ir kiti. Iš Čekijos buvo gautos trumpo pluošto apdirbimo mašinos „Etrich”, laužiamoji ir kratytuvai „Kordo". 1936 m. lapkričio mėn. 5 d. linų fabrikas pradėjo veikti. Darbo sąlygos buvo prastos. Visos gamybinės mašinos stovėjo vienoje ankštoje patalpoje. Spalių ventiliacija buvo primytivi, padaryta iš lentų, todėl darbo metu taip dulkėjo, kad vos galima buvo kvėpuoti, darbininkai apsinešdavo storu spalių ir dulkių sluoksniu.
Netrukus buvo sukomplektuota ir antra pamaina, o po metų ir trečia, kuriose dirbo vien vyrai. Pradėjus fabrikui dirbti pilnu pajėgumu, trūko mintų linų. Pradėjo iš valstiečių pirkti linų šiaudelius, tačiau jiems džiovinti nepakako 45 arklio jėgų lokomotyvo pajėgumų. 1936 m. balandžio mėn. 12 d. sprogo aptarnaujantis malūną dyzelis. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį iš likviduotos Rezeknės elektrinės buvo pargabentas 145 arklio jėgų lokomotyvas. Kartu buvo nupirktas generatorius ir elektros paskirstymo skydas. 1936 m. lokomotyvas pradėjo aptarnauti ir linų fabriką. Mažasis lokomotyvas nebebuvo naudojamas. Per parą fabrikas pagamindavo nuo 2000 iki 6000 kg gatavos produkcijos. 1938-12-27 kilo gaisras, sudegė linų sandėliai ir dalis mašinų skyriaus [1].
1940 m. gegužės 5 d. įsteigta linų augintojų bendrovė „Žemaičių linas", patvirtinti jos įstatai, buvo nutarta statyti linų apdirbimo fabriką. Išrinkta valdyba iš šių asmenų: Laimus, Končius, Tarvydas, Tėvelis ir Urbonas [2], [3]. Per II pasaulinį karą linų fabriko direktorius ir administracijos personalas buvo sudarytas iš vokiečiams palankių žmonių. Darbininkai bijojo, kad neišvežtų darbams į Vokietiją. 1944 m. prasidėjo linų fabriko atkuriamasis laikotarpis. Pirmuoju direktoriumi paskirtas Juozas Kupliauskas, kilęs iš Šerkšnėnų k. Fabrikas savo kontoros patalpų neturėjo, nes visus kanceliarijos darbus atlikdavo Krucių malūno tarnautojai. Patalpos kontorai buvo išnuomotos Matulionio g. 25. Vienas iš sunkiausių uždavinių buvo sukomplektuoti nusiminančius žmones, suremontuoti ir paleisti trumpo pluošto mašinas, lokomotyvą. Kooperatyvų sąjungos „Linas" vadovybė reikalavo, kad būtų paleistos gamybinės mašinos ir pradėta apdirbti lauke, kūgiuose sukrauta žaliava. Be to, linų fabrikas kiekvienais metais turėjo supirkti iš valstiečių mintus linus.
1946 m. fabriko direktoriumi paskirtas Antanas Kasparas. 1946 m. rugsėjo 15 d. po ilgos pertraukos paleistos fabriko gamybinės mašinos. Iš viso gamyboje dirbo 50 žmonių. 1947 m. linų fabrike jau dirbo apie 100 žmonių. Kylant fabriko gamybai, pradėjo trūkti sandėlių. Netrukus buvo pastatytas sandėlis gatavai produkcijai, o vėliau ir skystam kurui laikyti.
1949 m. rugsėjo mėnesį buvo užbaigta kontoros statyba, ir administracija persikėlė į naujas patalpas.
Pradėjus linų fabrikui supirkti ir perdirbti linų šiaudelius, įsteigtas laboranto etatas. Laborantas nustatė superkamų linų šiaudelių kokybę. Be to, reikėjo kokybiškai apiforminti ir gatavą produkciją. 1950 m. balandžio 1 d. fabrikas gavo pirmuosius laboratorijos įrengimus, priėmė ir apmokė pirmąjį laborantą Aleksą Butkų. 1949 m. birželio mėn. fabrike dirbo 70 žmonių. 1950 m. rugsėjo mėnesį staiga mirė fabriko direktorius Antanas Kasparas. Nuo 1950-10-10 vadovauti linų fabrikui buvo paskirtas jaunas direktorius Juozas Siurvila, prieš tai dirbęs Vilniuje, Linų treste.
1952 m. rugsėjo mėnesį buvo likviduota Žemės Ūkio Kooperatyvų Sąjunga „Zagatilionas”. Mažeikių linų fabrikui buvo priskirti Papilės, Sedos, Ylakių, o vėliau ir Skuodo linų supirkimo punktai.
Nuo 1952-03-11 fabriko direktorius J. Siurvila atleidžiamas iš direktoriaus pareigų. Direktoriumi paskiriamas Vilius Temulėnas. 1953-08-25 fabriko direktoriumi buvo paskirtas Mykolas Galuškinas, buvęs Šiaulių srities Linų tresto valdytojas. Naujasis direktorius ėmėsi darbo. Reikėjo greičiau atlikti rekonstrukciją, paleisti gamybines mašinas, įvykdyti gamybinį planą. Iš Pamūšio linų fabiko buvo gautas senos konstrukcijos, susidėvėjęs agregatas „Rindler”, kuris po kapitalinio remonto buvo daug pajėgesnis negu numatytoji statyti mašina. Per 1953 – 1954 metus buvo padaryti beveik visi numatytieji fabriko rekonstrukcijos darbai.
1955 m. liepos 17 d. direktorius M. Galuškinas buvo perkeltas į Panevėžio linų fabriką. Vadovauti fabrikui pradėjo Kazys Ščepoka.
Su žaliava padėtis dar nebuvo gera. Norint įvykdyti gamybinį planą, žaliavą vagonais ir automašinomis reikėjo vežti iš Baltarusijos ir kaimyninės Latvijos Daugpilio linų fabriko. Tam reikalui kapitališkai buvo suremontuotos abi fabriko mašinos Zis-150. Pagaliau buvo pilnai įrengta dulkių ir spalių ventiliacija. Gamybiniame ceche labai sumažėjo dulkių, darbininkams pagerėjo darbo sąlygos. Be to, fabrikas gavo naują trumpo pluošto apdirbimo agregatą KP-100, kuris pakeitė seną susidėvėjusią mašiną Kaz.
1956 m. įrengus mechanines dirbtuves, fabrike buvo įvestas centrinis šildymas. Aprūpinus fabriką naujausia linų apdirbimo technika, dirbantieji pasigedo kultūrinio peno. Fabriko sandėlininko Balio Radžiūno pastangomis buvo pradėtos rinkti knygos, kurių dalį paaukojo dirbantieji. Jos ir sudarė bibliotekos kūrimosi pradžią. Per dešimtį metų grožinės literatūros knygų skaičius išaugo iki 1000, o techninės literatūros – iki 900. Dalis knygų buvo nupirkta iš profkomiteto lėšų. Fabriko bibliotekai, kuriai vadovavo B. Radžiūnas, daug padėjo ir rajoninė biblioteka, tuomet skyrusi nemažai knygų. Pirmoji fabrike meno saviveiklos iniciatorė buvo laborantė Vlada Ritinaitė. 1956 m. jos iniciatyva susikūrė dramos ratelis.
1957 m. lapkričio 25 d. fabriko direktoriumi vietoj Kazio Ščeponkos skiriamas Izidorius Gontis, paskutiniu laiku dirbęs Pamūšio linų fabriko direktoriaus pavaduotoju. Gamybinis cechas dirbo ritmingai, tačiau dar nebuvo visai užbaigti numatyti rekonstrukcijos darbai. 1958-59 m. pastatytas vandens bokštas. Spaliai buvo paduodami į bokštą, o iš jo automatiškai į kūryklą. Iš bokšto buvo nuvesti vamzdžiai į atskirą spaliams laikyti pašiūrę, esančią už 200 m. Bokšte buvo pastatytas statybinių pakulų surinkėjas.
1962 m. kovo 1 d. fabriko direktorius Gontis išrenkamas šefuojamo Kirovo kolūkio pirmininku. Į jo vietą paskirtas buvęs Kartenos linų fabriko direktorius Bronius Stončius. Naujasis direktorius pirmiausia ieškojo būdų, kaip pagerinti gamybą, įdiegti naujausią techniką. Vietoj atgyvenusios VTI džiovyklos šiaudeliams džiovinti buvo pastatyta naujosios konstrukcijos džiovykla SKP-10. 1963 m. sausio mėnesį likviduota Daubarių plytinė. Į jos patalpas buvo nuspręsta perkelti linų fabriką. Kad nenukentėtų gamyba, persikėlimas buvo vykdomas palaipsniui. 1963-08-01 fabrikas jau naujose patalpose, kuriose sumontuotas pirmas technologinės linijos kompleksas. Tuo pačiu metu į Daubarius buvo perkelti ir įrengti žaliavos sandėliai, kurie galėjo sutalpinti 6000 tonų linų. Šiaudeliams sverti pastatytos automobilių svarstyklės ir laboratorijos pastatas.
1964 m. fabrike paleista antroji technologinė linija. Tais pačiais metais įrengtas kampelis su nedidele scena.
Iki 1983-12-30 įmonė vadinosi linų fabriku. 1984 m. Mažeikių linų fabrikas prijungtas prie Panevėžio gamybinio susivienijimo „Linų pluoštas”. 1989 metais panaikinus susivienijimą įkurta Mažeikių agrofirma „Linas”. 1990 m. įmonė pavadinta Mažeikių Valstybine pirminio linų apdirbimo įmone, o 1992 m. privatizuota ir įregistruojama Mažeikių akcinė linų bendrovė. Akcinė bendrovė savo veiklos nepakeitė, supirkinėjo linų šiaudelius, juos perdirbo pagamindama ilgą ir trumpą linų pluoštą. Įmonės padėtis metai iš metų blogėjo, nes mažai kas augino linus. Anksčiau linus į fabriką vežė Akmenės, Telšių, Skuodo, Plungės ir Mažeikių žemdirbiai.
Žaliavos užteko ir pablogėjus įmonės padėčiai. Bet trūko apyvartinių lėšų ir ūkiškumo. Direktorius K. Majauskas mažai skyrė įmonei dėmesio. Kasmet pradėjo mažėti linų augintojų gretos. Be to dažni lietūs trukdė tvarkyti atsiklojėjusius linus. Nuo 1997 m. rugsėjo mėn. prasidėjo prastovos, žiemą nebuvo dirbama keletą metų.
1999 m. dirbo tik 45 žmonės. Birželio mėnesį Šiaulių apygardos teismas Mažeikių akcinei bendrovei iškėlė bankroto bylą. Bendrovė nebedirbo, nes neturėjo apyvartinių lėšų, todėl 1999 m. gruodžio 29 d. teismas priėmė nutartį likviduoti bendrovę. 2001-09-24 teismas išregistravo įmonę iš įmonių registro.
Parduotose laboratorijose žmonės įsirengė butus.
Direktoriai
- Juozas Kupliauskas 1944-1946 m.
- Antanas Kasparas 1946-1950 m.
- Juozas Siurvila 1950-1952 m.
- Vilius Tamulėnas 1952-1953 m.
- Mykolas Galuškinas 1953-1955 m.
- Kazys Ščepoka 1955-1957 m.
- Izidorius Gontis 1957-1962 m.
- Bronius Stončius 1962-?
- K. Majauskas
Šaltiniai