19 695
pakeitimai
Leckava: Skirtumas tarp puslapio versijų
Jump to navigation
Jump to search
S
Atmestas 125.21.231.178 (Aptarimas) pakeitimas; sugrąžinta naudotojo 165.234.106.60 versija
S (Atmestas 125.21.231.178 (Aptarimas) pakeitimas; sugrąžinta naudotojo 165.234.106.60 versija) |
|||
| 36 eilutė: | 36 eilutė: | ||
Žinoma skiautinių meistrė - Birutė Stankevičienė (mirė 2008-07-05), kryždirbys Vytautas Edvardas Lukošius. | Žinoma skiautinių meistrė - Birutė Stankevičienė (mirė 2008-07-05), kryždirbys Vytautas Edvardas Lukošius. | ||
== Istorinės žinios == | |||
Rašytoji Leckavos istorija prasideda nuo XVII a., bet archeologiniai paminklai rodo žmones čia gyvenus iš senovės laikų. Prie Leckavos atsiradimo prisidėjo Griežės (žr. atskirą aprašymą) reformų bažnyčia.Ten XVII a. pradžioje buvo nekit reformatų bažnyčia, bet ir mokykla. Tai negalėjo patikti katalikams. Taigi pamaldus Žemaičių seniūnas Liackis tik 1 km atstu nuo reformatų bažnyčios, kitoje Ventos pusėje, savo dvaro žemėje 1637 m. pastatė medinę Romos katalikų bažnytėlę, pakvietė kunigą, kurį ir išlaikė.Atsiradus dviem bažnyčioms, religinės kovos sustiprėjo; reformatai ir katalikai kartais net susimušdavo. Skundėsi valdžiai reformatus globojęs Magnus, skundėsi ir katalikų globėjas Liackis. 1644 m. Liackio statytoji bažnytėlė naktį į verbų sekmadienį sudegė. Jos vietoje Liackis 1645 m. pastatė kitą, didesnę bažnyčią ir, vyskupui leidus, atsikvietė du kunigus. Ši bažnyčia išbuvo iki 1783 m. Prie anrosios bažnyčios Liackis pastatydinęs keletą trobesių ir davęs daugiau žemės kitiems namas statytis.Pamažu pradėjo kurtis Leckavos miestelis. 1646 m., mirus Liackiui, ne tik dvaro, bet ir plačios apylinkės gyventojai jo labai gailėjosi. Jo statytąją bažnyčią žemaitiškai vadindavę Leckio bažnyčia; ir naujai įkurtą miestelį žmonės vadinę Leckio miesteliu – Leckava. | |||
1785 m. Adomas Gurskis Leckavoje pastatė naują medinę Šv. Lauryno kankinio bažnyčią, kurią tik 1881 m. pakonsekravo vysk. Beresnevičius. 1841 m. Leckava buvo Viekšnių filija, kuriai priklausė 1 valakas 6 margai žemės.Tada jos kunigą tebeišlaikė dvaras.Vėliau Leckava pakelta parapija. Priklausė Viekšnių dekanatui, 1938m. apjungė 2237 kat1622 m. Leckavoje pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, 1630 m. pastatyta katalikų bažnyčia. 1658 m. Leckava pirmą kartą įvardita miesteliu. 1738-06-17 [[Viekšnių seniūnija|Viekšnių seniūnijos]] inventoriuje nurodyta, kad kaime yra 5 kiemai, kurie moka 45 zlotų mokestį. | |||
Žinoma , kad leckaviškiai priešinosi rusų valdžiai . Naktį į 1862 XII. 6. Į Leckavos (Fermos ) dvarą atvyko 26 rusų valdininkai ir Viekšnių seniūnijos vadovai paimti į rekrūtų seniūnijos valstiečio Jono Gailiaus , dirbančio pas nuomininką Pisanka . Juos pamatę , Gailius ir kiti darbininkai , dirbę drauge jaujoje apsiginklavo geležinėmis šakėmis , kirviais ir basliais , puolė atvykusius ir sumuė ( vienas jų kitą dieną mirė ) . Gailius su draugais pabėgo ) | |||
1863 m. sukilimo metu leckaviečiai vel priešinosi rusams, remdami sukilėlius. Sukilimui pasibaigus rusai daug gyventojų ištrėmė, jų ūkiuse įkurdindami savuosius kolonistus. Ir 1905 m. leckaviečiai maištavo prieš rusus: mitingavo, išdaužė valst. monopolio krautuvę. Tautinis liet. atgimimas prasidėjo XIX a. gale, kada leckaviečius pasiekdavo draudžiamoji spauda. | |||
Iki 1 pas. karo Leckava buvo žinoma Jokūbinių mugėmis.1897 m. Leckavoje buvo 1176 gyventojsi. Buvo trys pagrindinės, akmenimis grįstos gatvės. Savo laiku buvo iškilęs sumanymas sujungti Ventos—Dubysos upes kanalu ir jį pritaikinti laivininkystei. Viena laivų sustojimo vietų būtų buvusi ir Leckavoje. Jau buvo pradėti statyti tam tikri matininkų ženklai iš akmenų ir cemento mišinio. Pravedus geležinkelį, nuo šio projekto atsisakyta. | |||
I pas. karo metu Leckava sudegė; liepsnoje dingo didesnė pusė miestelio namų. | |||
Vėlų 1919 m. rudenį Latvijos kariuomenė Leckavoje paėmė į nelaisvę kuopą bermontininkų, kurių tarpe buvo 21 vokiečių tautybės. Juos išskyrė, nuvarė pakalnėn prie Ventos, išrengė iki baltinių ir pradėjo šaudyti; 19 nušovė vietoje, o du metėsi plaukti. Vienas jų nušautas prie upės kranto, kitas, įbėgęs įčia pat augantį spygliuočių mišką, pabėgo. Nušautieji bermontininkai palaidoti vietoje. | |||
Nepriklausomybės metais Leckavos miestelis priklausė Mažeikių valsčiui. 1923 m. Leckavoje buvo 61 sodyba ir 256 gyv. | |||
II pas. karo metu Leckava vėl nukentėjo. Karo veiksmų metu sudegė miestelis su bažnyčia. Pamaldos buvo laikomos paprastame name; rusai trukdė naują bažnyčią statyti. Tik 1958 m. ant senosios bažnyčios pamatų pastatyta medinė gyv. Namo išvaizdos bažnytėlė, kuriai reikalingas lėšas sudėjo ir statybos darbus atliko be galo nuskurdinti leckaviškiai. Ypač aktyvūs statybos rėmėjai buvę iš Sibiro grįžę leckaviškiai tremtiniai ( I ir II bolševikų okupacijos metu daugybė jų išgabeno į Irkutsko sritį ). Bažnytėlės statybai aukos buvo renkamos net Sibiro tremtinių tarpe. Viena tik B. Kryževičienė surinkusi ir Leckavos klebonui pasiuntusi iš ten 1230 rublių. | |||
Pokario metais Leckava padaryta Mažeikių rajono apylinkės ir Šviesos kolchozo centru. Yra mokykla, pašto agentūra, biblioteka, krautuvė. 1959 m. tebuvo 181 gyventojas. | |||
Jokūbinės. Nuo seno Ventos ir Vadaksnies upių santakoje po Žemaičių Kalvarijos atlaidų sekmadieny ir pirmadieny vyko garsi Jokūbonių mugė. Atvykdavo ne tik vietos žemaičiai, bet ir iš paprūsės, bei Liepojos daugybė prekybininkų, vertelgų iš Palangos atvažiuodavo žuvininkai su pilnais vežimais rūkytų menkių. Būrėjų, imtynininkų, komediantų palapinės, alinės, bei arbatinės keliomis eilėmis nusitęsdavo daugiau kaip per kilometrą iki pat Leckavos miestelio. Faktiškai mugė tęsdavosi keturias dienas ir net ilgiau. Joje vyraudavo lietuvių ir latvių kalbos. Lietuvai ir Latvijai tapusioms nepriklausomomis jau 1920m. mugės vyko atskirai. Mugės vieta nuo Vadaksnies buvo atkelta toliau nuo valstybinės sienos , beveik į patį Leckavos miestelį. Ši mugė buvo keleriopai mažesnė, bet jos tradicija išsilaikė iki 1940m. Dabartiniu metu ši šventė švenčiama vėl. | |||
Leckavos kaime, kair. Vadaksties krante, prie Gilupio intako, lankoje yra kalnelis, vad. Šventorėliu (žr. [[Leckavos piliakalnis]]). Prie Vadaksties yra Kartuvių kalnas, ant kurio esą 1831-1863 m. nužudyta apie 200 sukilėlių. | |||
2008 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu Nr. 1K-1657 patvirtintas Leckavos herbas<ref> Valstybės Žinios. - 2009. - Sausio 6. - Nr. 1. - Publ. Nr.: 1</ref>. Heraldikos komisijoje svarstant herbo sukūrimo idėjas, nuspręsta pavaizduoti mitologinį paukštį – feniksą. Pasak senovės graikų ir romėnų legendų, feniksas, turėjęs labai gražias auksines ir raudonas plunksnas, senatvėje iš kvapių žolelių susinešdavo didelį lizdą susidegindavo. O iš tų pelenų iškildavo jaunas feniksas. Herbo etaloną sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Mėlyname lauke vaizduojamas iš raudonų liepsnų kylantis auksinis paukštis feniksas, jo liežuvis raudonas. Mėlyna spalva simbolių kalboje reiškia ištikimybę, dievišką išmintį, pastovumą ir sąžiningumą. | |||
That's not just the best answer. It's the bsesett answer! | |||
== Etimologija == | == Etimologija == | ||