Laižuva: Skirtumas tarp puslapio versijų

== Gyventojai ==

1913 m. rugpjūčio 14. laikrašytje „Viltis" paskelbta kun. Juozo Tumo sudaryta statistinė lentelė „Laižuviškių visulumas", kurioje pateikti 120 metų duomenys apie šio miestelio gyventojų vidutinį prieauglį kas dešimt metų nuo 1791 iki 1912 m.<ref>Kun. Juozas Tumas. Statistikos žiupsnelis. Laižuviškių vislumas // Viltis. - 1913. - Rugpj. 14 (27). - Nr. 94. - P. 2-3.</ref>. 1791-1800 m. vidutiniškai kasmet gimė 86,2, 1801-1810 m. - 89,2, 1811-1820 m. - 99,2, 1821-1827 m. - 97,4, 1828-1848 m. informacijos nepateikta, nes neišlikusi metrikų knyga, 1849-1860 m. - 81,9, 1861-1870 m. - 80,2, 1871-1880 m. - 82,9, 1881-1890 m. - 81,1, 1891-1900 m. - 106,5, 1901-1910 m. - 131,3, 1911 m. - 122, 1912 m. - 116 gyventojų. 1861-1870 m. vidutiniškai kasmet mirė 5,7, 1871-1880 m. - 47,2, 1881-1890 m. - 51,2, 1891-1900 m. - 58,1, 1901-1910 m. - 72,2, 1911 m. - 59, 1912 m. - 74 gyventojai. 1861-1870 m. vidutiniškai kasmet priaugo 22,5, 1871-1880 m. - 35,7, 1881-1890 m. - 29,9, 1891-1900 m. - 46,4, 1901-1910 m. - 59,1, 1911 m. - 63, 1912 m. - 42 gyventojai. 1861-1870 m. vidutiniškai kasmet buvo santuokų: 1861-1870 m. - 17,2, 1871-1880 m. - 17,9, 1881-1890 m. - 19,8, 1891-1900 m. - 25,0, 1901-1910 m. - 27,1, 1911 m. - 19, 1912 m. - 23.

1915 m. balandžio 17 d. iš Laižuvos iškeltas paštas, pasitraukė visi valdininkai, o balandžio 18 d. į miestelį įžengė vokiečių kariuomenė, tą pačią dieną susprogdino geležinkelio tiltą per Vadakstį, sudegino Rengės stotį. Vokiečiai rekvizavo dvarus, iš ūkininkų paėmė arklius, avižas, kiaušinius, džiovintą mėsą ir pasitraukė Mintaujos link. Pačiame miestelyje apsigyveno tik nedidelis kariuomenės būrelis, kuris klebonijoje įsirengė telefoną, dieną ir naktį juos saugojo patruliai. Iš miestelio vokiečiai pasitraukė balandžio 25 d.<ref>Z. Mūsų žinios apie vokiečių buvimą ir veikimą Lietuvoje. Laižuva // Rygos garsas. - 1915. - Birž. 11 (21). - Nr. 66. - P. 1.</ref>.

Nepriklausomybės metais Laižuva buvo valsčiaus centras. Veikė Antano Indrulio fotografija, kirpykla, Bermano mezgykla, degtinės monopolio parduotuvė, kooperatyvo parduotuvė nuosavame name ir aštuonios žydų: Kuršo gatvėje - Rozenbergienės, Garronskio, Rubinšteino, Dariaus ir Girėno g. - Bermano, Stražo, Karolio, Kopmano ir dar dviejų žydžių seserų „Kielių" parduotuvėlė), mėsą pardavinėdavo Kropmanas, 1939 m. atidaryta ir mėsos parduotuvė, kuri priklausė lietuviui iš Sedos; jis gamino ir ledus. Buvo paštas (viršininkas Leonas Šmolis, laiškininkas Stasys Jarašiūnas), policijos nuovada ir pasienio policijos įstaiga, vaistinė (Kuršo gatvėje; ji priklausė Antanui Kaikariui, kuris ją apie 1932 m. nupirko iš į Kauną išsikėlusio Stripinio), sveikatos punktas, viešoji valstybinė biblioteka (nuo 1937 m.), latvių biblioteka ir skaitykla (nuo 1932 m.), plytų dirbtuvė, žemės ūkio kooperatyvas, pieno perdirbimo bendrovė „Bitė" (įst. 1928 m.; 1940 m. turėjo 800 narių su 9 pieno nugriebimo punktais). 1923-37 m. veikė smulkaus kredito draugija. Mažeikių muitinės Laižuvos pereinamajame punkte dirbo viršininkas ir du muitininkai, pasienio policijos viršininkas buvo atsargos kapitonas Antanas Koscevičius ir 8 pasienio policininkai. Valsčiaus savivaldybėje sekretoriumi iki 1941 m. buvo Juozas Gabalis, viršaitis Benas Liutkus, raštvedė Bronė Liaugminaitė, po jos - [[Venckus Vytautas|Vytautas Venckus]]. Ketvirtadieniais vyko turgūs.

* Laurinavičius Jonas. Laižuva (apie miestelį Mažeikių rajone) // Gimtinė. - 1993. - Nr. 7.

* Samas A. Laižuva (Iš miestelio istorijos, Mažeikių raj.) // Mokslas ir gyvenimas. - 1972. - Nr. 9. - P. 50-51.  

</small>

[[Kategorija:Laižuvos seniūnijos kaimai]]

[[Kategorija:Laižuva]]