Lūšės geležinkelio stotis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Jump to navigation
Jump to search
→Istorija
| 10 eilutė: | 10 eilutė: | ||
Apie stotį tarpukaryje B. Kviklys taip rašo: „kadangi Lūšė buvo paskutinė stotis, tai traukiniui pajudėjus, vagonai būdavo užrakinami, kad žemaitis neįsigeistų išlipti kurioj nors Latvijos stotelėje ir pigiau nusipirkti degtinės ir tabako<ref>B. Kviklys. Mūsų Lietuva. - 2-oji (fotogr.) laida. - V., 1992. - T. 4. - 816 p. - P. 404.</ref>. | Apie stotį tarpukaryje B. Kviklys taip rašo: „kadangi Lūšė buvo paskutinė stotis, tai traukiniui pajudėjus, vagonai būdavo užrakinami, kad žemaitis neįsigeistų išlipti kurioj nors Latvijos stotelėje ir pigiau nusipirkti degtinės ir tabako<ref>B. Kviklys. Mūsų Lietuva. - 2-oji (fotogr.) laida. - V., 1992. - T. 4. - 816 p. - P. 404.</ref>. | ||
Pokario metais iš Lūšės geležinkelio stoties buvo tremiami žmonės. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę birželio 14 d. čia buvo minima Gedulo ir vilties diena. 2008 m. pastatytas kryžius tremtinių atminimui 1941-1952 m. | Pokario metais iš Lūšės geležinkelio stoties buvo tremiami žmonės. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę birželio 14 d. čia buvo minima Gedulo ir vilties diena. 2008 m. pastatytas kryžius tremtinių atminimui 1941-1952 m. Patį kryžių iškalė pikelisškis Viktoras Švažas, lūšiškės Erikos Lenkauskienės paraginti medieną kryžiui paaukojo Irena ir Ignas Bukontai, akmenų postamentui parūpino Sigutė ir Saulius Gimžauskai, patį postamentą suformavo ūkininkai Vitalija ir Vytautas Gedvilai. | ||
{{reflist}} | {{reflist}} | ||
[[Kategorija: Statiniai]] | [[Kategorija: Statiniai]] | ||