Lėlaičiai

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
19:33, 6 rugsėjo 2012 versija, sukurta Algirdas (Aptarimas | indėlis)
(skirt) ← Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija → (skirt)
Jump to navigation Jump to search
Lėlaičiai
Lelaiciu koplycia1.MKE.2007-08-10.jpg
Lėlaičių koplyčia
Informacija
Seniūnija: Šerkšnėnų seniūnija
Plotas: 366,8 ha
Gyventojai: 15 (2001 m.)
Apie kaimą Tirkšlių seniūnijoje žr. Lėlaičiai (Tirkšlių s.).

LĖLAIČIAI, dvaras, vėliau kaimas Šerkšnėnų seniūnijoje, prie Tirkšlių-Žemalės kelio, abipus Šerkšnės upės. Yra Stirpeikos koplyčia, Dionizo Poškos gimtinė, kapinėse - D. Poškos motinos Barboros Stirpeikienės-Paškevičienės kapas, valstybės saugoma senovinė troba (šio namo draudimas surašytas 1827 metais), kurioje gyvena Ramutis Česnauskas [1].

Gyventojai

Gyventojų skaičius: 1923 m. - 5 ūkiai, 35 gyv., 1972 m. - 80 kiemų, 2001 m. - 15 gyv. (7 vyrai 8 gyv.). 1764 m. gyveno 6 žydai[2].

  • 1902 06 08 Lelaičių dv. gimė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Viktoras Drusutis.

Istorinės žinios

Lėlaičių kaimas minimas 1584, 1595, 1597 m. Žemaičių žemės teismo aktų knygose (Sprogis, 1888:165). Lėlaičių kaimas paminėtas 1661-09-03 Telšių pavieto žemės teismo antstolių bajoriškų valdų apžiūros akte[3]. 1876 m. Lėlaičių bajorkaimyje buvo 6 sodybos, kurių: Juozas Petrauskis, Jurgis Šemeta, Pranas Urbonavičius, Zenonas Stirpeika, Felicijonas Kasperavičius ir Julija Stirpeikienė [4]. XIX a. II pusėje Lėlaičių dvaras turėjo apie 200 ha žemės ir apie 63 ha miško. Po D. Poškos motinos mirties, dvarą paveldėjo Teofilis Stirpeika - sūnus iš antrosios santuokos, poeto netikras brolis. [5].

1880 m. įrengta Stirpeikos koplyčia, 1933 m. perstatyta parapijiečių lėšomis ir kun. Vl. Venckausko rūpesčiu.

„Baublys" D. Poškos gimtinėje, past. 1999 m. Tekstas: O žmonės! / Jog jais esate / Kada tą pajuste? / Tąkart, kada / Išminčiai vietą / Galvoj duoste. / D. Poška.

Koplyčioje buvo stebuklingais laikomi vyro ir žmonos Stirpeikų palaikai. 1921 m. nuo žvakės užsidegė karstas, palaikai apdegė, bet iki pat 1975 m. dar gulėjo karstuose. 1984 m. jau buvo be kaukolių. Apdegusius palaikus jaunuoliai tampydavo, norėdami pagąsdinti iš šokių grįžtančias merginas. Prie Jono Stirpeikos karsto XX a. pradžioje traukė daugybė maldininkų, ypač moterų. Jos čia darydavo įžadus, atskiros palaikų dalys buvo apraišiotos kaspinais, skarelėmis. Šv. Jono dienos išvakarėse aplink karstą buvo statomos žvakės. Buvo sakoma, kad šv. Jonas darąs stebuklus, žmonės pasveikdavę.

1997 m. spalio 23 d. Lėlaičiuose atidengta paminklinė lenta, įamžinanti Dionizo Poškos gimimo vietą. 1999 m. lapkričio mėn. čia pastatytas 2,5 m. aukščio Bijotų baublius imituojantis ąžuolo „baublys". Jį padarė Antanas Murauskas, Petras Zavadzkis, pastatydinti rūpinosi Šerkšnėnų seniūnas Aleksandras Derkintis.

Istorikas Povilas Šverebas pagal išlikusias krikšto knygas nustatė, kad 1764 m. rudenį Lėlaičiuose gimė pirmojo muziejaus Baublyje įkūrėjas Dionizas Poška.

Etimologija

Lėlaičiai - latviško žodžio didelis (latv. liēls) daugiskaitinė forma.

Mikrotoponiminiai vietovardžiai

  • Donskos - pušynėlis Lėlaičių k., į pietus nuo Žemalės. Plotas apie 1 ha.
  • Raudeka - miškas Lėlaičių k., į rytus nuo kaimo centro. Plotas 15 ha.

Šaltiniai

  1. Vytautas Malūkas. Vienkiemiuose paskendęs Lėlaičių kaimas mena Dionizą Pošką // Santarvė. - 2012. - Rugs. 6. - Nr. 102. - P. 6, 8.
  2. Lietuvos istorijos archyvas: B. SA-3725, l. 30. 1765-01-14 žydų registras.
  3. Feodalinių žemės valdų Lietuvoje inventorių aprašymas. - V., 1963. - P. 125 - 126.
  4. Povilas Šverebas. 1876 m. Žemalės parapijos gyventojų surašymas. Kn.: Žemalė. D. Poškos gimtasis kraštas // Žemaičių praeitis 12. - Telšiai, 2007. - 270 p. - P. 226.
  5. Šverebas P. D. Poškos reliktų beieškant // Santarvė. 1995. - Vasario 18. - Nr. 23-24. - P. 3.

Kiti straipsniai

Šaltiniai

  • Lietuvių enciklopedija. - Boston. - 1958. - T. 14. - P. 370.
  • Lėlaičiai: Stirpeikos koplyčia // Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - V., 1998. - P. 173.
  • B. Kviklys. Mūsų Lietuva. - V. - 1992. - 2 leid. - T. IV. - P. 375.

Nuorodos