Šablonas:Pildomi straipsniai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search
 
(nerodoma 8 tarpinės versijos, sukurtos to paties naudotojo)
1 eilutė: 1 eilutė:
[[Vaizdas:MusuReivyciai.MKE.jpg|thumb|right|160px|„Mūsų Reivyčiai"]]
[[Vaizdas:Zemales dvaras.MKE.2007-08-10.jpg|thumb|right|160px|Buv. Žemalės dvaro ūkinis pastatas]]
'''[[Mūsų Reivyčiai|MŪSŲ REIVYČIAI]]''', [[Reivyčių bendruomenė|Reivyčių bedendruomenės]] leidinys - laikraštis Reivyčių gyventojams ir visiems geros valios žmonėms.
'''[[Žemalės dvaras|ŽEMALĖS DVARAS]]'''. Manoma, kad bajoras Vilhelmas Berberijus 1633-1634 m. [[Žemalė|Žemalėje]] pastatydino dvarą. Už Žemalupio buvo įkurta dvaro sodyba, o joje gyvenamas namas, spirito varykla, 2 klėtys, arklidė. Mirus Repšių ir Žemalės dvarų savininkui Jonui Pilsudskiui, Lenkijos maršalo Juzefo giminaičiui, minėtos valdos atiteko Jono pusseserei Teklei Šiukštaitei, kuri ištekėjo už Sedos dvarininko Vladimiro Gadono. Jis apie 1827 m. abu dvarus pardavė Aleksandrui Grossui, kuris į mūsų kraštus galėjo atvykti iš Kuriliandijos. 1881 m. duomenimis, Žemalės dvarui priklauso 997 dešimtinės 3 rųšies naudojamos, 13 deš. nenaudojamos ir 289 deš. miško.  


Pirmasis numeris išleistas 2005 m. vasario 25 d. Leidinio rengėjai: Rasa Jacevičienė, fotografijos Sonatos Brasienės, maketavo UAB „Laikmena" (Mažeikiai), spausdino AB Spaustuvė „Titnagas" (Šiauliai). Antrasis numeris išleistas 2005 m. kovo mėn., trečiasis - 2005 m. gegužės mėn., ketvirtasis - 2005 m. liepos mėn. Antro-ketvirto numerių tiražas - 500 egz. Projektą remia Atviros Lietuvos fondo administruojama Baltijos-Amerikos partnerystės programa, kurią finansuoja JAV Tarptautinės plėtros agentūra ir Atviros visuomenės institutas.
Žemalės dvaro parkas yra geometrinės formos, tikriausiai išpuoselėtas įžymiojo 1863-1864 m. Telšių apskrities sukilėlių vado, zoologo [[Grossas Severinas Aleksandras|Severino Aleksandro Grosso]]. Pagal perimetrą augančios liepos labai drevėtos, todėl neatlaiko savo svorio. Per 2005 m. audrą buvo išversta arti 30 medžių. Iš senųjų dvaro pastatų likęs tik molinis tvartas.
----------------
----------------
[[Vaizdas:Buknaiciu biblioteka.2012-07-17.JPG|thumb|right|160px|Buknaičių biblioteka]]
[[Vaizdas:Daugirdas Juozapas.MKE.2007-04-01.jpg|thumb|right|160px|Mūrinis koplytstulpis ant Juozapo Daugirdo kapo [[Viekšnių kapinės|Viekšnių senosiose kapinėse]]]]
'''[[Buknaičių biblioteka|BUKNAIČIŲ BIBLIOTEKA]]''', [[Biblioteka|Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos]] filialas.  
'''[[Daugirdas Juozapas|DAUGIRDAS JUOZAPAS]]''' (g. 1754-03-19 Lydos apskr., Vosyliškių p-ja, Senajame dvare - m. 1819-04-08), Lydos apskrities rotmistras; dvarininkas. Senatvėje, gyvendamas savo senoje sodyboje, turėjo prašyti vaikų pagalbos, nes laukai buvo apleisti, trobesiai seni, o nederlius visai pribaigė. Palikęs žmoną, 1818 m. išsidangino į [[Viekšniai|Viekšnius]], pas sūnų [[Daugirdas Antanas|Antaną]]. Čia ir mirė. 


Lietuvos Nepriklausomybės metais Buknaičiuose buvo įkurtas laisvamaniškas knygynėlis. Jame iš pradžių buvo apie 100 įvairių leidinių. Juos skaitė 25 buknaitiškiai. Prieš karą A. Liutkaus sodyboje pradėjo veikti klubas-skaitykla. Po II pasaulinio karo klubas-skaitykla vėl įkurtas 1947 m. Jį lankė apie 30 skaitytojų, kurie daugiausiai skaitė periodiką. Veikė kilnojamoji bibliotekėlė.
Palaidotas Viekšnių senosiose kapinėse. Ant antkapinio koplystulpio yra įrašas: „Dom Jozeffa Dowgierda Rotmistrza. Urodzony r. 1754 marca 19. Umarl r. 1819 apryla 8 dnia".
----------------
[[Vaizdas:Bugeniai1. MKE.jpg|thumb|right|160px|Buvusios plytinės griuvėsiai]]
'''[[Bugenių plytinė|BUGENIŲ PLYTINĖ]]'''. Iki pastatant plytinę šioje vietoje buvo bajoro ir miškų urėdo [[Kaunackis Valerijonas|Valerijono Kauneckio]] lentpjūvė. Vėliau jis įrengė ir plytinę. Pradžioje buvo pastatyta maža krosnelė, kurioje degė plytas. Plytas sudėdavo į krosnį, užmūrydavo, išdegdavo ir tada išimdavo. Darbas buvo nenašus. Apie 1932 metus meistras Rudys pastatė didelę 36 m ilgio ir 20 m pločio zigzaginę 20-ties kamerų plytų degimo krosnį. Ji sumūryta iš tašytų lauko akmenų bei temperatūrai atsparių plytų. Vienoje kameroje išdegdavo iki 7 tūkst. plytų. Degimui naudojo anglis, kurias virš krosnies pakeldavo specialiu vagonėliu. Jas į degimo kameras pildavo pro jų viršuje esančias 18 angų. Šalia plytinės pastatytos pagalbinės patalpos, administracinis pastatas, kuris išlikęs iki šiol ir tapęs gyvenamuoju namu.  
-------------
[[Vaizdas:Mazeikiu pienine.MKE.2006-06-14.JPG|thumb|right|160px|AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių pieninė]]
[[Vaizdas:Sviesto gamyklos pastatas 1927 m.MKE..jpg|thumb|right|160px|Mažeikių sviesto gamykla 1927 m.]]
'''[[Mažeikių pieninė|MAŽEIKIŲ PIENINĖ]]''', AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių filialas. Yra Mažeikiuose.  


Biblioteka įkurta 1952 m. spalio 15 d. Fondą sudarė buvusio klubo-skaityklos fondas. Žinoma, kad 1956 m. bibliotekoje skaitė 178 skaitytojai, išduota 1515 vnt. literatūros. Pirmasis bibliotekos vedėjas Juozas Pučkorius buvo įpareigotas sudaryti katalogus, užvesti fondo apskaitos knygas. 1958 m. buvo 208, 1959 m. - 227, 1960 m. - 230 skaitytojų. 1998 m. biblioteka iškelta į kitas patalpas.
Mažeikių pieninė susikūrė kooperaciniu būdu 1926 metais Tirkšlių - Sedos gatvių sankryžoje esančiame pastate. Prie pat gatvės stovėjusiame name viename kambaryje buvo įsikūrusi pieninės kontora. Čia pat gyveno ir pieninės viršininkas. Dar viename kambaryje buvo pieno produktų bufetas, kur prekiavo sviestu ir grietine. Pieną separuodavo mechanizuotai, sviestą sukdavo taip pat mašina; įrenginius prižiūrėjo Ramanauskas. Tuo metu ji priklausė Mažeikių kooperacijos sąjungai. 1936 metais ji jau supirkdavo 1 300 tonų pieno per metus. Pokario metais pieninės kolektyvas nebuvo didelis. Čia dirbo apie 10 darbininkų, buhalteris, kasininkas V. Končius, meistras, kiti tarnautojai. Pieninė turėjo taip pat laboratoriją bei lydymo cechą, kuris buvo Pramonės gatvėje. Pieninėje buvo garo katilas, kuris šildydavo vandenį. Karštas vanduo buvo nuolat naudojamas ir gamybai, ir įrangai bei vamzdžiams plauti. Ūkininkai pagal prievolę turėdavo pieninei tiekti nustatytą pieno normą. Iš pieno gamindavo sviestą, varškę, grietinę. Ši produkcija buvo išvežama į Kauną, Vilnių, Klaipėdą ir kitus miestus. 1940 m. pieninei priklausė 10 nuosavų pieno nugriebimo punktų ir 6 savarankiškai veikiantys punktai.  
----------
Nuo 1995 m. gruodžio 7 d. Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Buknaičių filiale dirba Valerija Beniušienė. 2010 m. bibliotekoje skaitė 113 skaitytojų. 2011 m. rudenį biblioteka  perkelta į [[Buknaičių pagrindinė mokykla|buvusios mokyklos]] pastatą, įrengtas viešosios interneto prieigos taškas.  
[[Vaizdas:Tikrasis raudonikis.MKE.2006-09-10.jpg|thumb|right|160px| Tikrasis raudonviršis (''Leccinum aurantiacum'')]]
------------
'''[[Tikrasis raudonviršis|TIKRASIS RAUDONVIRŠIS]]''', '''raudonikis''', (''Leccinum aurantiacum''), baravykinių šeimos grybas.
[[Vaizdas:Tautvaisas Povilas.jpg|thumb|right|160px|Povilas Tautvaišas]]
'''[[Tautvaišas Povilas|TAUTVAIŠAS POVILAS]]''' (g. 1883-01-02 Alsių k., Žagarės vls., Šiaulių apskr. - m. 1957-05-12 [[Mažeikiai|Mažeikiuose]]; palaidotas [[Mažeikių kapinės|Mažeikių kapinėse]]), gydytojas, teismo medicinos ekspertas ir patologas.


Gimė ūkininkų Barboros ir Jono Tautvaišų šeimoje, kurioje augo trys dukros ir penki sūnūs. Baigęs Mintaujos gimnaziją, 1904 m. įstojo į Tartu universiteto medicinos fakultetą, kurį baigė 1911 m. ir gavo bendrosios praktikos gydytojo diplomą. Baigęs mokslus grįžo į Lietuvą ir kurį laiką dirbo gydytoju Laižuvoje. Dirbdamas Laižuvoje susitiko ir 1913 m. vedė čia mokytojavusią Sofiją Petrauskaitę. Aktyviai veikė visuomeninimae gyvenime, 1913 m. buvo kratomas už lietuvišką veiklą [[Laižuva|Laižuvoje]], 1915 m. Vilniuje dirbo Lietuvių draugijoje nuo karo nukentėjusiems šelpti, teikdamas medicinos pagalbą pabėgėliams ir kt. I pasaulinio karo metu mobilizuotas tarnavo gydytoju rusų kariuomenėje Padniestrėje. 1916 m. Bychovo mieste gimė sūnus Povilas. Pasibaigus karui, 1918-11-01 gydytojo šeima grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Medemrodėje (Akmenės raj.) grafo N. Zubovo dvare. Akmenėje įsteigė privatų kabinetą ir ėmėsi gydytojo darbo.
Vaisiakūniai dideli, mėsingi. Kepurėlė užauga iki 30 cm skersmens, plaušuotra, oranžiškai raudona, rudai raudona, geltonai raudona. Jaunų vaisiakūnių kepurėlė pusiau apvali, senesnių iškili, senų plokščiai iškili, su kraštuose nukarusia luobele.
----------------
[[Vaizdas:Juodeikiu hidroelektrine.MKE.2011-0717.JPG|thumb|right|160px|Juodeikių hidroelektrinė]]
'''[[Juodeikių hidroelektrinė|JUODEIKIŲ HIDROELEKTRINĖ]]''' yra [[Juodeikiai|Juodeikių]] k., dešinėje [[Varduvos tvenkinys|Varduvos tvenkinio]] pusėje, 6,7 km nuo [[Varduva|Varduvos]] upės žiočių, 38,5 m nuo vandens pertekliaus pralaidos. Tai galingiausia hidroelektrinė rajone.


Hidroelekrinę 1996 metais pastatė UAB „Pajaras". Jos statinius sudaro vandens paima, vamzdynas (du 1,2 skersmens plieniniai vamzdžiai), hidroelektrinė ir transformatorinė pastotė. Vandens paima - šliužo tipo su dviem plokščiais 2,0x2,0 m ratiniais uždoriais ir šiukšlių bei žuvų sulaikymo grotelėmis. Sumontuotos dvi turbinos, kurių bendras galingumas 820 kW. Valdymas automatizuotas. Juodeikių hidroelektrinė naudoja didžiausią rajone Varduvos tvenkinio vandenį.
Vamzdeliai ilgi, balsvi, pilki. Senų grybų vamzdeliai dažnai išlindę iš po kepurėlės kraštų. Poros apskritos ir smulkios, balsvos, senų - žalsvai, rudai pilkos. Paspaudus poros paruduoja.
-------------
[[Vaizdas:Plinksiu biosferos poligonas.MKE.2007-07-21.jpg|thumb|right|160px|Plinkšių biosferos poligonas]]
'''[[Plinkšių biosferos poligonas|PLINKŠIŲ BIOSFEROS POLIGONAS]]'''. Plotas 6042,83 ha. Apie 60 proc. teritorijos priklauso Mažeikių rajono savivaldybei, likusi dalis - Telšių rajonui. Į poligoną patenka beveik visa [[Plinkšių kraštovaizdžio draustinis|Plinkšių valstybinio kraštovaizdžio teritorija]] (įst. 1974 m.). Plinkšių biosferos poligono teritorija priklauso Ventos upės baseino rajonui. Teritorijoje yra [[Plinkšių ežeras|Plinkšių]] ir Šiliškės ežerai, [[Markija|Markijos]], Kiaulupio ir Juodės upeliai, vakarinėje dalyje - Pasruojo žuvininkystės tvenkiniai. Jam priklauso ir [[Plinkšių durpynas|Plinkšių pelkė]] (durpynas), kuri yra iš dalies nusausinta atvirais sausinimo grioviais. Didžioji dalis poligono teritorijos melioruota ir nusausinta. Be didžiausią dalį užimančių miškų bendrijų, dar aptinkama pievų, šlapynių, vandens telkinių ir įvairios antropogeninės kilmės bendrijų.


Įsteigtas 2004 m. įgyvendinat ES Paukščių direktyvos reikalavimus bei siekiant išsaugoti Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių ([[vapsvaėdis|vapsvaėdžio]] ir [[pilkoji meleta|pilkosios meletos]]) populiacijas. Visai šiai teritorijai yra suteiktas paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST) statusas, ji yra ekloginio tinklo „Natura" sudėtinė dalis.
Kotas tvirtas, dažnai į viršų truputį smailėjantis, 5-20 cm ilgio ir 3-6 cm skersmens, baltas, apaugęs pilkais rudais, vėliau - juodai rudais žvyneliais, plaušeliais.
------------
[[Vaizdas:Alksnioka.MKE.2012-0311.jpg|thumb|right|160px|Vaikų foklorinis ansamblis [[Alksniukai|„Alksniokā“]]]]
[[Vaizdas:Kauskutis.MKE.2012-03-11.jpg|thumb|right|160px|[[Choreografijos mokykla|Choreografijos mokyklos]] kolektyvas [[Kauškutis|„Kauškutis"]]]]
'''[[Aukso paukštė|„AUKSO PAUKŠTĖ"]]''', mėgėjų meno kolektyvų ir jų vadovų metų nominacija, įsteigta 1999 m. Lietuvos liaudies kultūros centro (LLKC) ir Pasaulio lietuvių daių šventės fondo.


Nominacija teikiama kiekvienų metų I ketvirtį nominuotų meno kolektyvų viešų koncertų metu laureatams kaip garbės, pripažinimo ir įvertinimo ženklas ir 1000 Lt. premija meno kolektyvo vadovui. Nominacijas steigia ir skelbia LLKC. Jos skiriamos už reikšmingą, aktyvią pastarųjų metų veiklą: naujų programų parengimą, koncertus, dalyvavimą svarbiausiuose šalies renginiuose, konkursuose pelnytus prizus, projektų (respublikinių ar tarptautinių festivalių, konkursų, seminarų ir pan.) iniciavimą ir realizavimą, garso ir vaizdo įrašų leidybą ir pan.
Trama minkšta, balta, įpjauta ar perlaužta greitai darosi pilkai melsva, pilkai violetinė, žalsvai rusva, malonaus kvapo ir skonio. Sporos verpstiškos, ochros geltonumo, 13-17x4-5 mikron.
-------------
--------------

Dabartinė 21:42, 28 vasario 2014 versija

Buv. Žemalės dvaro ūkinis pastatas

ŽEMALĖS DVARAS. Manoma, kad bajoras Vilhelmas Berberijus 1633-1634 m. Žemalėje pastatydino dvarą. Už Žemalupio buvo įkurta dvaro sodyba, o joje gyvenamas namas, spirito varykla, 2 klėtys, arklidė. Mirus Repšių ir Žemalės dvarų savininkui Jonui Pilsudskiui, Lenkijos maršalo Juzefo giminaičiui, minėtos valdos atiteko Jono pusseserei Teklei Šiukštaitei, kuri ištekėjo už Sedos dvarininko Vladimiro Gadono. Jis apie 1827 m. abu dvarus pardavė Aleksandrui Grossui, kuris į mūsų kraštus galėjo atvykti iš Kuriliandijos. 1881 m. duomenimis, Žemalės dvarui priklauso 997 dešimtinės 3 rųšies naudojamos, 13 deš. nenaudojamos ir 289 deš. miško.

Žemalės dvaro parkas yra geometrinės formos, tikriausiai išpuoselėtas įžymiojo 1863-1864 m. Telšių apskrities sukilėlių vado, zoologo Severino Aleksandro Grosso. Pagal perimetrą augančios liepos labai drevėtos, todėl neatlaiko savo svorio. Per 2005 m. audrą buvo išversta arti 30 medžių. Iš senųjų dvaro pastatų likęs tik molinis tvartas.

Mūrinis koplytstulpis ant Juozapo Daugirdo kapo Viekšnių senosiose kapinėse

DAUGIRDAS JUOZAPAS (g. 1754-03-19 Lydos apskr., Vosyliškių p-ja, Senajame dvare - m. 1819-04-08), Lydos apskrities rotmistras; dvarininkas. Senatvėje, gyvendamas savo senoje sodyboje, turėjo prašyti vaikų pagalbos, nes laukai buvo apleisti, trobesiai seni, o nederlius visai pribaigė. Palikęs žmoną, 1818 m. išsidangino į Viekšnius, pas sūnų Antaną. Čia ir mirė.

Palaidotas Viekšnių senosiose kapinėse. Ant antkapinio koplystulpio yra įrašas: „Dom Jozeffa Dowgierda Rotmistrza. Urodzony r. 1754 marca 19. Umarl r. 1819 apryla 8 dnia".

Buvusios plytinės griuvėsiai

BUGENIŲ PLYTINĖ. Iki pastatant plytinę šioje vietoje buvo bajoro ir miškų urėdo Valerijono Kauneckio lentpjūvė. Vėliau jis įrengė ir plytinę. Pradžioje buvo pastatyta maža krosnelė, kurioje degė plytas. Plytas sudėdavo į krosnį, užmūrydavo, išdegdavo ir tada išimdavo. Darbas buvo nenašus. Apie 1932 metus meistras Rudys pastatė didelę 36 m ilgio ir 20 m pločio zigzaginę 20-ties kamerų plytų degimo krosnį. Ji sumūryta iš tašytų lauko akmenų bei temperatūrai atsparių plytų. Vienoje kameroje išdegdavo iki 7 tūkst. plytų. Degimui naudojo anglis, kurias virš krosnies pakeldavo specialiu vagonėliu. Jas į degimo kameras pildavo pro jų viršuje esančias 18 angų. Šalia plytinės pastatytos pagalbinės patalpos, administracinis pastatas, kuris išlikęs iki šiol ir tapęs gyvenamuoju namu.

AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių pieninė
Mažeikių sviesto gamykla 1927 m.

MAŽEIKIŲ PIENINĖ, AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių filialas. Yra Mažeikiuose.

Mažeikių pieninė susikūrė kooperaciniu būdu 1926 metais Tirkšlių - Sedos gatvių sankryžoje esančiame pastate. Prie pat gatvės stovėjusiame name viename kambaryje buvo įsikūrusi pieninės kontora. Čia pat gyveno ir pieninės viršininkas. Dar viename kambaryje buvo pieno produktų bufetas, kur prekiavo sviestu ir grietine. Pieną separuodavo mechanizuotai, sviestą sukdavo taip pat mašina; įrenginius prižiūrėjo Ramanauskas. Tuo metu ji priklausė Mažeikių kooperacijos sąjungai. 1936 metais ji jau supirkdavo 1 300 tonų pieno per metus. Pokario metais pieninės kolektyvas nebuvo didelis. Čia dirbo apie 10 darbininkų, buhalteris, kasininkas V. Končius, meistras, kiti tarnautojai. Pieninė turėjo taip pat laboratoriją bei lydymo cechą, kuris buvo Pramonės gatvėje. Pieninėje buvo garo katilas, kuris šildydavo vandenį. Karštas vanduo buvo nuolat naudojamas ir gamybai, ir įrangai bei vamzdžiams plauti. Ūkininkai pagal prievolę turėdavo pieninei tiekti nustatytą pieno normą. Iš pieno gamindavo sviestą, varškę, grietinę. Ši produkcija buvo išvežama į Kauną, Vilnių, Klaipėdą ir kitus miestus. 1940 m. pieninei priklausė 10 nuosavų pieno nugriebimo punktų ir 6 savarankiškai veikiantys punktai.

Tikrasis raudonviršis (Leccinum aurantiacum)

TIKRASIS RAUDONVIRŠIS, raudonikis, (Leccinum aurantiacum), baravykinių šeimos grybas.

Vaisiakūniai dideli, mėsingi. Kepurėlė užauga iki 30 cm skersmens, plaušuotra, oranžiškai raudona, rudai raudona, geltonai raudona. Jaunų vaisiakūnių kepurėlė pusiau apvali, senesnių iškili, senų plokščiai iškili, su kraštuose nukarusia luobele.

Vamzdeliai ilgi, balsvi, pilki. Senų grybų vamzdeliai dažnai išlindę iš po kepurėlės kraštų. Poros apskritos ir smulkios, balsvos, senų - žalsvai, rudai pilkos. Paspaudus poros paruduoja.

Kotas tvirtas, dažnai į viršų truputį smailėjantis, 5-20 cm ilgio ir 3-6 cm skersmens, baltas, apaugęs pilkais rudais, vėliau - juodai rudais žvyneliais, plaušeliais.

Trama minkšta, balta, įpjauta ar perlaužta greitai darosi pilkai melsva, pilkai violetinė, žalsvai rusva, malonaus kvapo ir skonio. Sporos verpstiškos, ochros geltonumo, 13-17x4-5 mikron.

Gauta iš „https://mke.lt/index.php?title=Šablonas:Pildomi_straipsniai&oldid=44476“