Šablonas:Pildomi straipsniai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš MKE. Kopijuoti draudžiama.
Jump to navigation Jump to search
 
(nerodoma 14 tarpinių versijų, sukurtų to paties naudotojo)
1 eilutė: 1 eilutė:
[[Vaizdas:Juodeikiu hidroelektrine.MKE.2011-0717.JPG|thumb|right|160px|Juodeikių hidroelektrinė]]
[[Vaizdas:Zemales dvaras.MKE.2007-08-10.jpg|thumb|right|160px|Buv. Žemalės dvaro ūkinis pastatas]]
'''[[Juodeikių hidroelektrinė|JUODEIKIŲ HIDROELEKTRINĖ]]''' yra [[Juodeikiai|Juodeikių]] k., dešinėje [[Varduvos tvenkinys|Varduvos tvenkinio]] pusėje, 6,7 km nuo [[Varduva|Varduvos]] upės žiočių, 38,5 m nuo vandens pertekliaus pralaidos. Tai galingiausia hidroelektrinė rajone.
'''[[Žemalės dvaras|ŽEMALĖS DVARAS]]'''. Manoma, kad bajoras Vilhelmas Berberijus 1633-1634 m. [[Žemalė|Žemalėje]] pastatydino dvarą. Už Žemalupio buvo įkurta dvaro sodyba, o joje gyvenamas namas, spirito varykla, 2 klėtys, arklidė. Mirus Repšių ir Žemalės dvarų savininkui Jonui Pilsudskiui, Lenkijos maršalo Juzefo giminaičiui, minėtos valdos atiteko Jono pusseserei Teklei Šiukštaitei, kuri ištekėjo už Sedos dvarininko Vladimiro Gadono. Jis apie 1827 m. abu dvarus pardavė Aleksandrui Grossui, kuris į mūsų kraštus galėjo atvykti iš Kuriliandijos. 1881 m. duomenimis, Žemalės dvarui priklauso 997 dešimtinės 3 rųšies naudojamos, 13 deš. nenaudojamos ir 289 deš. miško.  


Hidroelekrinę 1996 metais pastatė UAB „Pajaras". Jos statinius sudaro vandens paima, vamzdynas (du 1,2 skersmens plieniniai vamzdžiai), hidroelektrinė ir transformatorinė pastotė. Vandens paima - šliužo tipo su dviem plokščiais 2,0x2,0 m ratiniais uždoriais ir šiukšlių bei žuvų sulaikymo grotelėmis. Sumontuotos dvi turbinos, kurių bendras galingumas 820 kW. Valdymas automatizuotas. Juodeikių hidroelektrinė naudoja didžiausią rajone Varduvos tvenkinio vandenį.
Žemalės dvaro parkas yra geometrinės formos, tikriausiai išpuoselėtas įžymiojo 1863-1864 m. Telšių apskrities sukilėlių vado, zoologo [[Grossas Severinas Aleksandras|Severino Aleksandro Grosso]]. Pagal perimetrą augančios liepos labai drevėtos, todėl neatlaiko savo svorio. Per 2005 m. audrą buvo išversta arti 30 medžių. Iš senųjų dvaro pastatų likęs tik molinis tvartas.
----------------
[[Vaizdas:Daugirdas Juozapas.MKE.2007-04-01.jpg|thumb|right|160px|Mūrinis koplytstulpis ant Juozapo Daugirdo kapo [[Viekšnių kapinės|Viekšnių senosiose kapinėse]]]]
'''[[Daugirdas Juozapas|DAUGIRDAS JUOZAPAS]]''' (g. 1754-03-19 Lydos apskr., Vosyliškių p-ja, Senajame dvare - m. 1819-04-08), Lydos apskrities rotmistras; dvarininkas. Senatvėje, gyvendamas savo senoje sodyboje, turėjo prašyti vaikų pagalbos, nes laukai buvo apleisti, trobesiai seni, o nederlius visai pribaigė. Palikęs žmoną, 1818 m. išsidangino į [[Viekšniai|Viekšnius]], pas sūnų [[Daugirdas Antanas|Antaną]]. Čia ir mirė.
 
Palaidotas Viekšnių senosiose kapinėse. Ant antkapinio koplystulpio yra įrašas: „Dom Jozeffa Dowgierda Rotmistrza. Urodzony r. 1754 marca 19. Umarl r. 1819 apryla 8 dnia".
----------------
[[Vaizdas:Bugeniai1. MKE.jpg|thumb|right|160px|Buvusios plytinės griuvėsiai]]
'''[[Bugenių plytinė|BUGENIŲ PLYTINĖ]]'''. Iki pastatant plytinę šioje vietoje buvo bajoro ir miškų urėdo [[Kaunackis Valerijonas|Valerijono Kauneckio]] lentpjūvė. Vėliau jis įrengė ir plytinę. Pradžioje buvo pastatyta maža krosnelė, kurioje degė plytas. Plytas sudėdavo į krosnį, užmūrydavo, išdegdavo ir tada išimdavo. Darbas buvo nenašus. Apie 1932 metus meistras Rudys pastatė didelę 36 m ilgio ir 20 m pločio zigzaginę 20-ties kamerų plytų degimo krosnį. Ji sumūryta iš tašytų lauko akmenų bei temperatūrai atsparių plytų. Vienoje kameroje išdegdavo iki 7 tūkst. plytų. Degimui naudojo anglis, kurias virš krosnies pakeldavo specialiu vagonėliu. Jas į degimo kameras pildavo pro jų viršuje esančias 18 angų. Šalia plytinės pastatytos pagalbinės patalpos, administracinis pastatas, kuris išlikęs iki šiol ir tapęs gyvenamuoju namu.  
-------------
-------------
[[Vaizdas:Plinksiu biosferos poligonas.MKE.2007-07-21.jpg|thumb|right|160px|Plinkšių biosferos poligonas]]
[[Vaizdas:Mazeikiu pienine.MKE.2006-06-14.JPG|thumb|right|160px|AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių pieninė]]
'''[[Plinkšių biosferos poligonas|PLINKŠIŲ BIOSFEROS POLIGONAS]]'''. Plotas 6042,83 ha. Apie 60 proc. teritorijos priklauso Mažeikių rajono savivaldybei, likusi dalis - Telšių rajonui. Į poligoną patenka beveik visa [[Plinkšių kraštovaizdžio draustinis|Plinkšių valstybinio kraštovaizdžio teritorija]] (įst. 1974 m.). Plinkšių biosferos poligono teritorija priklauso Ventos upės baseino rajonui. Teritorijoje yra [[Plinkšių ežeras|Plinkšių]] ir Šiliškės ežerai, [[Markija|Markijos]], Kiaulupio ir Juodės upeliai, vakarinėje dalyje - Pasruojo žuvininkystės tvenkiniai. Jam priklauso ir [[Plinkšių durpynas|Plinkšių pelkė]] (durpynas), kuri yra iš dalies nusausinta atvirais sausinimo grioviais. Didžioji dalis poligono teritorijos melioruota ir nusausinta. Be didžiausią dalį užimančių miškų bendrijų, dar aptinkama pievų, šlapynių, vandens telkinių ir įvairios antropogeninės kilmės bendrijų.
[[Vaizdas:Sviesto gamyklos pastatas 1927 m.MKE..jpg|thumb|right|160px|Mažeikių sviesto gamykla 1927 m.]]
'''[[Mažeikių pieninė|MAŽEIKIŲ PIENINĖ]]''', AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių filialas. Yra Mažeikiuose.  


Įsteigtas 2004 m. įgyvendinat ES Paukščių direktyvos reikalavimus bei siekiant išsaugoti Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių ([[vapsvaėdis|vapsvaėdžio]] ir [[pilkoji meleta|pilkosios meletos]]) populiacijas. Visai šiai teritorijai yra suteiktas paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST) statusas, ji yra ekloginio tinklo „Natura" sudėtinė dalis.
Mažeikių pieninė susikūrė kooperaciniu būdu 1926 metais Tirkšlių - Sedos gatvių sankryžoje esančiame pastate. Prie pat gatvės stovėjusiame name viename kambaryje buvo įsikūrusi pieninės kontora. Čia pat gyveno ir pieninės viršininkas. Dar viename kambaryje buvo pieno produktų bufetas, kur prekiavo sviestu ir grietine. Pieną separuodavo mechanizuotai, sviestą sukdavo taip pat mašina; įrenginius prižiūrėjo Ramanauskas. Tuo metu ji priklausė Mažeikių kooperacijos sąjungai. 1936 metais ji jau supirkdavo 1 300 tonų pieno per metus. Pokario metais pieninės kolektyvas nebuvo didelis. Čia dirbo apie 10 darbininkų, buhalteris, kasininkas V. Končius, meistras, kiti tarnautojai. Pieninė turėjo taip pat laboratoriją bei lydymo cechą, kuris buvo Pramonės gatvėje. Pieninėje buvo garo katilas, kuris šildydavo vandenį. Karštas vanduo buvo nuolat naudojamas ir gamybai, ir įrangai bei vamzdžiams plauti. Ūkininkai pagal prievolę turėdavo pieninei tiekti nustatytą pieno normą. Iš pieno gamindavo sviestą, varškę, grietinę. Ši produkcija buvo išvežama į Kauną, Vilnių, Klaipėdą ir kitus miestus. 1940 m. pieninei priklausė 10 nuosavų pieno nugriebimo punktų ir 6 savarankiškai veikiantys punktai.  
------------
----------
[[Vaizdas:Alksnioka.MKE.2012-0311.jpg|thumb|right|160px|Vaikų foklorinis ansamblis [[Alksniukai|„Alksniokā“]]]]
[[Vaizdas:Tikrasis raudonikis.MKE.2006-09-10.jpg|thumb|right|160px| Tikrasis raudonviršis (''Leccinum aurantiacum'')]]
[[Vaizdas:Kauskutis.MKE.2012-03-11.jpg|thumb|right|160px|[[Choreografijos mokykla|Choreografijos mokyklos]] kolektyvas [[Kauškutis|„Kauškutis"]]]]  
'''[[Tikrasis raudonviršis|TIKRASIS RAUDONVIRŠIS]]''', '''raudonikis''', (''Leccinum aurantiacum''), baravykinių šeimos grybas.
'''[[Aukso paukštė|„AUKSO PAUKŠTĖ"]]''', mėgėjų meno kolektyvų ir jų vadovų metų nominacija, įsteigta 1999 m. Lietuvos liaudies kultūros centro (LLKC) ir Pasaulio lietuvių daių šventės fondo.


Nominacija teikiama kiekvienų metų I ketvirtį nominuotų meno kolektyvų viešų koncertų metu laureatams kaip garbės, pripažinimo ir įvertinimo ženklas ir 1000 Lt. premija meno kolektyvo vadovui. Nominacijas steigia ir skelbia LLKC. Jos skiriamos už reikšmingą, aktyvią pastarųjų metų veiklą: naujų programų parengimą, koncertus, dalyvavimą svarbiausiuose šalies renginiuose, konkursuose pelnytus prizus, projektų (respublikinių ar tarptautinių festivalių, konkursų, seminarų ir pan.) iniciavimą ir realizavimą, garso ir vaizdo įrašų leidybą ir pan.
Vaisiakūniai dideli, mėsingi. Kepurėlė užauga iki 30 cm skersmens, plaušuotra, oranžiškai raudona, rudai raudona, geltonai raudona. Jaunų vaisiakūnių kepurėlė pusiau apvali, senesnių iškili, senų plokščiai iškili, su kraštuose nukarusia luobele.
-------------
 
'''[[Ukrinų kaimo bendruomenė|UKRINŲ KAIMO BERNDRUOMENĖ]]''', visuomeninė organizacija [[Ukrinai|Ukrinų]] k. Pirmininkė Vilma Vžesniauskienė.
Vamzdeliai ilgi, balsvi, pilki. Senų grybų vamzdeliai dažnai išlindę iš po kepurėlės kraštų. Poros apskritos ir smulkios, balsvos, senų - žalsvai, rudai pilkos. Paspaudus poros paruduoja.


2009 m. spalio mėn. Ukrinų kultūros namuose surengė bendruomenių susibūrimą ir vykdyto projekto „Kalbėk su akmeniu" pristatymą. Projektas finansuotas iš Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos kultūros rėmimo fondo. Vykdant šį projektą Ukrinuose įrengtas informacinis stendas apie menininką, išleistas atvirukų rinkinys su jo darbų nuotraukomis, parengta fotonuotraukų, kurių autorius Gedeminas Januška, paroda, kurioje užfiksuoti [[Gailevičius Steponas|S. Gailevičiaus]] darbai, dalyvaujantys atstovai kūrė floristinius kilimus, kurių būtinas akcentas - akmuo. 2010 m. vasarą surengė plenerą, per kurį Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto taikomosios skulptūros studijos būsimieji skulptoriai sukūrė kompoziciją „Miegančios akys", skulptūrą „Vienaragio malūnas". 2011 m. prisatytas projektas „Kalbėk su akmeniu-2011" ir laimėta dalinė parama iš Kultūros ministerijos. Bendruomenė įsigijo vaizdo projektorių ir mobilųjį ekraną.
Kotas tvirtas, dažnai į viršų truputį smailėjantis, 5-20 cm ilgio ir 3-6 cm skersmens, baltas, apaugęs pilkais rudais, vėliau - juodai rudais žvyneliais, plaušeliais.
-------------
[[Vaizdas:Sedos gatve.MKE.2008-10-05.jpg|thumb|right|160px|Sedos gatvė]]
'''[[Sedos gatvė|SEDOS GATVĖ]]'''. Viena pirmųjų [[Mažeikiai|Mažeikių]] gatvių, susiformavusi XIX-XX a. sandūroje. XX a. pradžioje pavadinta '''Kapų gatve''', kadangi išėjo į Tirkšlių plentą vedantį link [[Mažeikių kapinės|Mažeikių kapinių]]. Prasideda nuo [[Geležinkelio gatvė|Geležinkelio gatvės]], kertasi su Vaičkaus, Vyšnių, Vilties gatvėmis. Baigiasi atsirėmusi į [[Žemaitijos gatvė|Žemaitijos gatvę]], apie 800 m. ilgio. Istoriškai gatvės, kuri anksčiau buvo vadinama Kapų gatve, ištakos buvo nedidelė [[Vileišio gatvė|P. Vileišio gatvelė]], kuri, prasidėjusi nuo Laisvės gatvės, dabar atsiremia į geležinkelį ir čia baigiasi. Prieškariu šioje vietoje buvo dar viena, ne tokia reikšminga, antraeilė pervaža. Anksčiau gatvė gatvė tęsėsi kitapus geležinkelio, per vadinamuosius Miesto laukus. Čia kažkada buvo tik pievos ir ūkininkų žemės. Nuo labai senų laikų prie gatvės stovėjo tik kokios 5 ar 6 trobelės. Kai neliko pervažos, dar Smetonos laikais, abipus geležinkelio išdygo keli ilgi raudonų plytų pastatai, kuriuose buvo „Lietūkio“ Mažeikių sandėliai.
-------------
[[Vaizdas:Ukrinai.MKE.2006-09-09.jpg|thumb|right|160px|Ukrinai. J. Meškelevičiaus skulptūra „Saulės laikrodis"]]
'''[[Ukrinai|UKRINAI]]''', kaimas [[Židikų seniūnija|Židikų seniūnijoje]], prie Mažeikių-Skuodo kelio. Per kaimą teka [[Kvistė]], rytiniu pakraščiu - [[Varduva]], šiaurės rytuose yra Ukrinų miškas. Pietuose ribojasi su [[Pocaičiai|Pocaičių]] k.  


Yra [[Ukrinų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia|Šv. Antano Paduviečio bažnyčia]] (past. 1857 m.), veikia [[Ukrinų pagrindinė mokykla|pagrindinė mokykla]], medicinos punktas (2004 m. buvo prisirašę 488 gyventojai), [[Ukrinų biblioteka|biblioteka]], [[Ukrinų paštas|paštas]], [[Stepono baldai|UAB „Stepono baldai"]], [[Rapsoila|„Rapsoila"]], [[Žemaitijos deguonis|„Žemaitijos deguonis"]], 1997-2006 m. veikė UAB [[Ukrinų duona| „Ukrinų duona"]]. Šalia [[Ukrinų kapinės|kapinių]] stovi [[Gailevičius Steponas|Stepono Gailevičiaus]] sukurtas baudžiavos panaikinimo akmeninis [[Ukrinų koplytstulpis|koplytstulpis]].
Trama minkšta, balta, įpjauta ar perlaužta greitai darosi pilkai melsva, pilkai violetinė, žalsvai rusva, malonaus kvapo ir skonio. Sporos verpstiškos, ochros geltonumo, 13-17x4-5 mikron.
--------------
--------------

Dabartinė 21:42, 28 vasario 2014 versija

Buv. Žemalės dvaro ūkinis pastatas

ŽEMALĖS DVARAS. Manoma, kad bajoras Vilhelmas Berberijus 1633-1634 m. Žemalėje pastatydino dvarą. Už Žemalupio buvo įkurta dvaro sodyba, o joje gyvenamas namas, spirito varykla, 2 klėtys, arklidė. Mirus Repšių ir Žemalės dvarų savininkui Jonui Pilsudskiui, Lenkijos maršalo Juzefo giminaičiui, minėtos valdos atiteko Jono pusseserei Teklei Šiukštaitei, kuri ištekėjo už Sedos dvarininko Vladimiro Gadono. Jis apie 1827 m. abu dvarus pardavė Aleksandrui Grossui, kuris į mūsų kraštus galėjo atvykti iš Kuriliandijos. 1881 m. duomenimis, Žemalės dvarui priklauso 997 dešimtinės 3 rųšies naudojamos, 13 deš. nenaudojamos ir 289 deš. miško.

Žemalės dvaro parkas yra geometrinės formos, tikriausiai išpuoselėtas įžymiojo 1863-1864 m. Telšių apskrities sukilėlių vado, zoologo Severino Aleksandro Grosso. Pagal perimetrą augančios liepos labai drevėtos, todėl neatlaiko savo svorio. Per 2005 m. audrą buvo išversta arti 30 medžių. Iš senųjų dvaro pastatų likęs tik molinis tvartas.

Mūrinis koplytstulpis ant Juozapo Daugirdo kapo Viekšnių senosiose kapinėse

DAUGIRDAS JUOZAPAS (g. 1754-03-19 Lydos apskr., Vosyliškių p-ja, Senajame dvare - m. 1819-04-08), Lydos apskrities rotmistras; dvarininkas. Senatvėje, gyvendamas savo senoje sodyboje, turėjo prašyti vaikų pagalbos, nes laukai buvo apleisti, trobesiai seni, o nederlius visai pribaigė. Palikęs žmoną, 1818 m. išsidangino į Viekšnius, pas sūnų Antaną. Čia ir mirė.

Palaidotas Viekšnių senosiose kapinėse. Ant antkapinio koplystulpio yra įrašas: „Dom Jozeffa Dowgierda Rotmistrza. Urodzony r. 1754 marca 19. Umarl r. 1819 apryla 8 dnia".

Buvusios plytinės griuvėsiai

BUGENIŲ PLYTINĖ. Iki pastatant plytinę šioje vietoje buvo bajoro ir miškų urėdo Valerijono Kauneckio lentpjūvė. Vėliau jis įrengė ir plytinę. Pradžioje buvo pastatyta maža krosnelė, kurioje degė plytas. Plytas sudėdavo į krosnį, užmūrydavo, išdegdavo ir tada išimdavo. Darbas buvo nenašus. Apie 1932 metus meistras Rudys pastatė didelę 36 m ilgio ir 20 m pločio zigzaginę 20-ties kamerų plytų degimo krosnį. Ji sumūryta iš tašytų lauko akmenų bei temperatūrai atsparių plytų. Vienoje kameroje išdegdavo iki 7 tūkst. plytų. Degimui naudojo anglis, kurias virš krosnies pakeldavo specialiu vagonėliu. Jas į degimo kameras pildavo pro jų viršuje esančias 18 angų. Šalia plytinės pastatytos pagalbinės patalpos, administracinis pastatas, kuris išlikęs iki šiol ir tapęs gyvenamuoju namu.

AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių pieninė
Mažeikių sviesto gamykla 1927 m.

MAŽEIKIŲ PIENINĖ, AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių filialas. Yra Mažeikiuose.

Mažeikių pieninė susikūrė kooperaciniu būdu 1926 metais Tirkšlių - Sedos gatvių sankryžoje esančiame pastate. Prie pat gatvės stovėjusiame name viename kambaryje buvo įsikūrusi pieninės kontora. Čia pat gyveno ir pieninės viršininkas. Dar viename kambaryje buvo pieno produktų bufetas, kur prekiavo sviestu ir grietine. Pieną separuodavo mechanizuotai, sviestą sukdavo taip pat mašina; įrenginius prižiūrėjo Ramanauskas. Tuo metu ji priklausė Mažeikių kooperacijos sąjungai. 1936 metais ji jau supirkdavo 1 300 tonų pieno per metus. Pokario metais pieninės kolektyvas nebuvo didelis. Čia dirbo apie 10 darbininkų, buhalteris, kasininkas V. Končius, meistras, kiti tarnautojai. Pieninė turėjo taip pat laboratoriją bei lydymo cechą, kuris buvo Pramonės gatvėje. Pieninėje buvo garo katilas, kuris šildydavo vandenį. Karštas vanduo buvo nuolat naudojamas ir gamybai, ir įrangai bei vamzdžiams plauti. Ūkininkai pagal prievolę turėdavo pieninei tiekti nustatytą pieno normą. Iš pieno gamindavo sviestą, varškę, grietinę. Ši produkcija buvo išvežama į Kauną, Vilnių, Klaipėdą ir kitus miestus. 1940 m. pieninei priklausė 10 nuosavų pieno nugriebimo punktų ir 6 savarankiškai veikiantys punktai.

Tikrasis raudonviršis (Leccinum aurantiacum)

TIKRASIS RAUDONVIRŠIS, raudonikis, (Leccinum aurantiacum), baravykinių šeimos grybas.

Vaisiakūniai dideli, mėsingi. Kepurėlė užauga iki 30 cm skersmens, plaušuotra, oranžiškai raudona, rudai raudona, geltonai raudona. Jaunų vaisiakūnių kepurėlė pusiau apvali, senesnių iškili, senų plokščiai iškili, su kraštuose nukarusia luobele.

Vamzdeliai ilgi, balsvi, pilki. Senų grybų vamzdeliai dažnai išlindę iš po kepurėlės kraštų. Poros apskritos ir smulkios, balsvos, senų - žalsvai, rudai pilkos. Paspaudus poros paruduoja.

Kotas tvirtas, dažnai į viršų truputį smailėjantis, 5-20 cm ilgio ir 3-6 cm skersmens, baltas, apaugęs pilkais rudais, vėliau - juodai rudais žvyneliais, plaušeliais.

Trama minkšta, balta, įpjauta ar perlaužta greitai darosi pilkai melsva, pilkai violetinė, žalsvai rusva, malonaus kvapo ir skonio. Sporos verpstiškos, ochros geltonumo, 13-17x4-5 mikron.

Gauta iš „https://mke.lt/index.php?title=Šablonas:Pildomi_straipsniai&oldid=44476“