Svirkančiai: Skirtumas tarp puslapio versijų - Mažeikių krašto enciklopedija

(nerodomos 6 tarpinės versijos, sukurtos to paties naudotojo)

45 eilutė:

Svirkančių pradinėje mokykloje mokėsi gyvasis klasikas [[Erlickas Juozas|Juozas Erlickas]] ir jo brolis [[Erlickas Antanas|Antanas Erlickas]], kapelos „Subatvakaris” vadovas.

==Mikrotoponiminiai vietovardžiai==

* Velniapelkė - 70 kvadratinių metrų balą. Vietinis Svirkančių gyventojas A.B. žinojo pelkę, kurioje buvo nedidelis ežerėlis-bala. Pelkė labai išdžiūvusi ir užėlusi. Dargužiškių kaimo vietinė gyventoja B.M. papasakojo padavimą apie Velnio pelkę, kurioje gyvena Velnias ir kūrena pirtį - kyla garas (rūkas). Senovėj buvo paprotys laidoti į ežerėlius. Tikėtina, kad Vėlelės, kurį laiką esančios „čysčiuje" (skaistykloje). Iš čia ir pirties motyvas - pertis, kentėti, švarintis (Užrašė Egidijus Ereminas, 2018 m.).

== Etimologija ==

Svirknačių pavadinimas kildinamas nuo žmogaus pavardės. Čia gyveno senas žmogus Svirkas, kuris drožė labai gražias skulptūrėles. Visi, kas tik pravažiuodavo pro kaimą žinodavo, kad gyvena Svirka. Kas tik važiuodavo į kaimą sakydavo: - Važiuoju ten, kur gyvena Svirka. Taip ir prigijo pavadinimas - Svirkančiai.

Asmenvardžio ''Svirkantis'' daugiskaitinė forma.

== Kiti straipsniai ==

54 eilutė:

59 eilutė:

== Šaltiniai ==

<small>

* Svirkančių k. valstiečių žemių geodezinis aprašymas, 1896 m. // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 3, b. 717. - 5 lap.

* Svirkančių k. valstiečių žemių geodezinis aprašymas, 1871 m. // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 3, b. 718. - 193 lap.

* Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. - K., 1925. - 738 p. - P. 152.

* Juodpusis A. Kaimo šventė // Vienybė. - 1967. - Saus. 31.

61 eilutė:

68 eilutė:

* Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - V., 1998. - 744 p.

* Janina Sučylienė. Svirkančiai // Būdo žemaičių priedas Trečiadienio valanda. - 2004. - Kov. 17. - Nr. 11. - P. 1, 8.

* Bronislovas Kerys. Viekšnių kraštas. Bibliografija ir žinios krašto istorijai. DVD. Viekšniai, 2007.

</small>

@@ 45 eilutė: / 45 eilutė: @@
 Svirkančių pradinėje mokykloje mokėsi gyvasis klasikas [[Erlickas Juozas|Juozas Erlickas]] ir jo brolis [[Erlickas Antanas|Antanas Erlickas]], kapelos „Subatvakaris” vadovas.
+==Mikrotoponiminiai vietovardžiai==
+* Velniapelkė - 70 kvadratinių metrų balą. Vietinis Svirkančių gyventojas A.B. žinojo pelkę, kurioje buvo nedidelis ežerėlis-bala. Pelkė labai išdžiūvusi ir užėlusi. Dargužiškių kaimo vietinė gyventoja B.M. papasakojo padavimą apie Velnio pelkę, kurioje gyvena Velnias ir kūrena pirtį - kyla garas (rūkas). Senovėj buvo paprotys laidoti į ežerėlius. Tikėtina, kad Vėlelės, kurį laiką esančios „čysčiuje" (skaistykloje). Iš čia ir pirties motyvas - pertis, kentėti, švarintis (Užrašė Egidijus Ereminas, 2018 m.).
 == Etimologija ==
 Svirknačių pavadinimas kildinamas nuo žmogaus pavardės. Čia gyveno senas žmogus Svirkas, kuris drožė labai gražias skulptūrėles. Visi, kas tik pravažiuodavo pro kaimą žinodavo, kad gyvena Svirka. Kas tik važiuodavo į kaimą sakydavo: - Važiuoju ten, kur gyvena Svirka. Taip ir prigijo pavadinimas - Svirkančiai.
+Asmenvardžio ''Svirkantis'' daugiskaitinė forma.
 == Kiti straipsniai ==
@@ 54 eilutė: / 59 eilutė: @@
 == Šaltiniai ==
 <small>
+* Svirkančių k. valstiečių žemių geodezinis aprašymas, 1896 m. // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 3, b. 717. - 5 lap.
+* Svirkančių k. valstiečių žemių geodezinis aprašymas, 1871 m. // Kauno apskrities archyvas: F. I-66, ap. 3, b. 718. - 193 lap.
 * Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. - K., 1925. - 738 p. - P. 152.
 * Juodpusis A. Kaimo šventė // Vienybė. - 1967. - Saus. 31.
@@ 61 eilutė: / 68 eilutė: @@
 * Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - V., 1998. - 744 p.
 * Janina Sučylienė. Svirkančiai // Būdo žemaičių priedas Trečiadienio valanda. - 2004. - Kov. 17. - Nr. 11. - P. 1, 8.
+* Bronislovas Kerys. Viekšnių kraštas. Bibliografija ir žinios krašto istorijai. DVD. Viekšniai, 2007.
 </small>