(nerodoma 74 tarpinės versijos, sukurtos 2 naudotojų)
1 eilutė:
1 eilutė:
[[Vaizdas:Vieksniu vaistines muziejus1.MKE.jpg|thumb|right|160px|XX a. pr. intelegento buto ekspozicija]]
[[File:Algirdas Vilkas.jpg|thumb|right|A. Vilkas su apdovanojimu Merkelio Račkausko gimnazijoje|160px]]
'''[[Algirdas Vilkas]]''' - (1960 m. vasario 11 d., [[Naikiai]], Mažeikių r. – 2025 m. rugpjūčio 11 d.) – kraštotyrininkas, biologijos mokytojas metodininkas, folkloro kolektyvo „Alksna“ įkūrėjas ir vadovas, [[Pradžia|Mažeikių krašto enciklopedijos]] steigėjas.
'''[[Viekšnių vaistinės muziejus|VIEKŠNIŲ VAISTINĖS MUZIEJUS]]''', [[Mažeikių muziejus|Mažeikių muziejaus]] padalinys [[Viekšniai|Viekšnių]] mstl., Tilto g. 3. Tai vienintelis kaimiško tipo vaistinės muziejus Lietuvoje su išlikusiomis vaistininko gyvenamosiomis patalpomis. Muziejaus steigėjas – Mažeikių savivaldybė.
Dirbdamas archyvuose Vilniuje ir Kaune, sukaupė gausią dokumentinę medžiagą, kurią nuo 2006 m. skelbė jo paties įkurtoje internetinėje Mažeikių krašto enciklopedijoje (www.mke.lt). Ši enciklopedija tapo vienu išsamiausių informacijos šaltinių apie Mažeikių rajono praeitį ir dabartį.
Muziejus įkurtas mediniame pastate (past. XVIII a. vid. rabino Abo Jofės), kurį 1859 m. nusipirko provizorius Teodoras fon Geldneris. Šiame pastate jis 1860 m. liepos 30 (17) d. atidarė miestelio vaistinę. 1883 m. iš jo [[Aleksandravičius Kazimieras|Kazimieras Aleksandravičius]] perpirko savo sūnėnui [[Aleksandravičius Vincentas|Vincentui Aleksandravičiui]]. Čia nuolat lankydavosi daktaras J. Biržiška bei kiti Viekšnių intelegentai. Paskutinis vaistinės savininkas [[Aleksandravičius Juozas|Juozas Aleksandravičius]] surinko daug senų farmacijos instrumentų, prietaisų bei įrangos. Šie eksponatai sudaro muziejaus ekspozicijos pagrindą. 1995 m. pastatas restauruotas, atidaryta nuolatinė vaistinės muziejaus ekspozicija.
2014 m. pelnė [[Mažeikių krašto kultūros premija|Mažeikių krašto kultūros premiją]] už internetinės Mažeikių krašto enciklopedijos sukūrimą, informacijos apie rajono kultūros vertybes sklaidą ir aktyvią kraštotyrinę veiklą.
'''[[Panceržinskis Česlovas|PANCERŽINSKIS ČESLOVAS]]''', '''Česlovas Pančerinskis''' (g. 1854-07-19 [[Ašvėnų dvaras|Ašvėnų dvare]] - m. 1908-01-13/26 Vilniuje; palaidotas Bernardinų kapinėse), inžinierius, lietuvių raštijos puoselėtojas, Biblijos į lietuvių kalbą vertėjas; bajoras, dvarininkas.
1874-1878 m. studijavo Tartu universitete Fizikos-matematikos fakultete matematiką. Baigė Petrapilio institutą. Būdamas politechnikos studentu, bendravo su aušrininkais, su Petru Vileišiu platino lietuvišką spaudą. Buvo „Kalvio Melagio” bendradarbis ir Petrapilio lietuvių studentų draugijos organizatorius. Dirbo Rusijoje, gal Urale, sukūrė lenkišką šeimą. 1905 m. lankėsi Daubiškiuose.
Tėvas - [[Panceržinskis Valerijonas|Valerijonas Panceržinskis]], [[Ašvėnų dvaras|Ašvėnų dvaro]] dvarininkas, Šiaulių pavieto raštvedys ir advokatas.
'''[[Zubinas Jonas|ZUBINAS JONAS]]''' (g. 1907-12-13 [[Buknaičiai|Buknaičių]] k. - sušaudytas 1942-02-27 Novosibirske), karys savanoris.
Baigė Kauno Policijos mokyklą ir Klaipėdoje tarnavo krašto apsaugos sistemoje. 1933 m. vedė Elzbietą Kviecinskaitę iš Mosėdžio. 1939 m. Klaipėdoje už dalyvavimą pasipriešinime jam su šeima buvo įsakyta per 24 val. apleisti Klaipėdą. Apsigyveno Šiaulių mieste, kur tarnavo kriminalinėje policijoje. 1940 m. birželio mėn. Lietuvą okupavus sovietinei armijai, su šeima sugrįžo į Buknaičius, į tėvo jam užrašytą ūkį. Gyvendamas Buknaičiuose Zubinas Jonas neretai būdavo kviečiamas į Mažeikių NKVD skyrių, kur jį kiekvieną kartą užlaikydavo kelioms paroms uždarydami į kalėjimą. Ten jis buvo tardomas. Galiausiai su kalėjimo draugais 1941-06-10 nusprendė pasitraukti į Vakarus. Tačiau birželio 18 d. Šventojoje kartu su kelių žmonių būrelių jie užėjo ant sovietinių pasieniečių paspestos pasalos ir visi buvo sulaikyti. Po arešto Zubinas Jonas pradžioje kalėjo Liepojos kalėjime, o vėliau buvo išgabentas į Novosibirsko miesto kalėjimą. Ten už priešinimąsį sovietinei valdžiai ir darbininkų santvarkai pagal Rusijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsio 1 dalį (už tėvynės išdavimą) ir 13 dalį (už pasipriešinimą darbininkų valdžiai) Zubinas Jonas s. Jono buvo nuteistas mirčiai (sušaudymui); nuosprendis įvykdytas 1942-02-27.
-------------------
-------------------
[[Vaizdas:Archeologai Gyvoliuose.MKE.jpg|thumb|right|160px|Gyvolių piliakalnis 2009 m. rudenį, po archeologinių kasinėjimų]]
'''[[Gyvolių piliakalnis|GYVOLIŲ PILIAKALNIS]]''' (A575 P), '''Švedkalnis''', yra [[Viekšnių seniūnija|Viekšnių seniūnijoje]], [[Gyvoliai|Gyvolių]] k., 2,2 km į pietus nuo [[Venta|Ventos]] ir [[Virvytė|Virvytės]] santakos, 50 m į vakarus nuo Tryškių-Gyvolių kelio, Virvytės deš. krante, prie jos ir bevardžio upelio santakos. Priklauso [[Ventos regioninis parkas|Ventos regioninio parko]] zonai, įeina į [[Virvytės hidrografinis draustinis|Virvytės hidrografinį draustinį]].
Piliakalnis datuojamas I tūkst. - XIII a. Manoma, kad iki XIII a. ant piliakalnio stovėjo nedidelė gynybinė pilis, tikriausiai sunakinta 1201 metais baltų genties žemėse įsikūrus kryžiuočių ir kalavijuočių ordinams. Mažeikių rajono savivaldybė piliakalnį planuoja konservuoti ir pritaikyti lankymui. Piliaklanis prižiūrimas, iškirsti krūmai, nupjaunama žolė, padarytas privažiavimas, automobilių stovėjimo aikštelė.
2009 m. rugsėjo mėn. archeologinius tyrimus vykdė VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos" vienuolikos žmonių grupė, vadovaujama archeologės Elenos Pranckėnaitės. Kultūrinis sluoksnis nėra storas, sovietiniais metais sumaitotas bulviarūsių, apkasų, duobių. Tyrimų metu rasti keli XIII-XIV a. keramikos pavyzdžiai - puodo šukės ir mediniai įtvirtinimai.
Apie Gyvolių piliakalnį išlikę keli padavimai. Viename pasakojama, kad senų senovėje ant piliakalnio degdavo šventoji ugnis, kurią saugodavo ir prižiūrėdavo vaidilutės. Čia buvo šventykla. Kitame teigiama, kad baudžiavos laikais ant piliakalnio buvo baudžiami, mušami žmonės. Dar kitame pasakojama, kad užėję švedai liepė nesčioms moterims priejuostėmis sunešti kalną. Todėl šis piliakalnis dar ''Švedkalniu'' vadinamas.
'''[[Alksna|„ALKSNA“]]''', Mažeikių folkloro ansamblis. 2014 m. pab. ansamblis „Alksna" muzikinėje studijoje „Sekmadienis" įrašė ir išleido kompaktinę plokštelę „Oi eisio eisio" (garso režiserius Antanas Dargis). Kompaktinėje plokštelėje pateiktos žemaičių dainos, pasakojimai, instrumentinė muzika, iš viso 32 kūriniai iš Mažeikių, Akmenės, Skuodo, Plungės ir kt. Žemaitijos rajonų. Viršelio autorius ir maketuotojas Raimondas Milieška. Tekstus redagavo Laima Skabickienė. Programos sudarytojai: vadovai Dainora Petrikienė ir Algirdas Vilkas. Kompaktinės plokštelės išleidimą finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Mažeikių folkloro klubas.
Dabartinė 21:31, 11 rugpjūčio 2025 versija
A. Vilkas su apdovanojimu Merkelio Račkausko gimnazijoje
Algirdas Vilkas - (1960 m. vasario 11 d., Naikiai, Mažeikių r. – 2025 m. rugpjūčio 11 d.) – kraštotyrininkas, biologijos mokytojas metodininkas, folkloro kolektyvo „Alksna“ įkūrėjas ir vadovas, Mažeikių krašto enciklopedijos steigėjas.
Dirbdamas archyvuose Vilniuje ir Kaune, sukaupė gausią dokumentinę medžiagą, kurią nuo 2006 m. skelbė jo paties įkurtoje internetinėje Mažeikių krašto enciklopedijoje (www.mke.lt). Ši enciklopedija tapo vienu išsamiausių informacijos šaltinių apie Mažeikių rajono praeitį ir dabartį.
2014 m. pelnė Mažeikių krašto kultūros premiją už internetinės Mažeikių krašto enciklopedijos sukūrimą, informacijos apie rajono kultūros vertybes sklaidą ir aktyvią kraštotyrinę veiklą.
CD „Oi eisio eisio", 2014 m.
„ALKSNA“, Mažeikių folkloro ansamblis. 2014 m. pab. ansamblis „Alksna" muzikinėje studijoje „Sekmadienis" įrašė ir išleido kompaktinę plokštelę „Oi eisio eisio" (garso režiserius Antanas Dargis). Kompaktinėje plokštelėje pateiktos žemaičių dainos, pasakojimai, instrumentinė muzika, iš viso 32 kūriniai iš Mažeikių, Akmenės, Skuodo, Plungės ir kt. Žemaitijos rajonų. Viršelio autorius ir maketuotojas Raimondas Milieška. Tekstus redagavo Laima Skabickienė. Programos sudarytojai: vadovai Dainora Petrikienė ir Algirdas Vilkas. Kompaktinės plokštelės išleidimą finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Mažeikių folkloro klubas.
