Jonas Alfonsas Liackis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Teodoro ir Izabelės Liackių sūnus Jonas Alfonsas yra labiausiai Aukštadvariui nusipelnęs Liackių giminės atstovas. Savo jaunystės metus jis praleido Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovo Zigmanto Vazos dvare. Čia mokėsi gerų manierų, karo meno. Kartu su karaliumi J.A.Liackis kovėsi prie Smolensko su rusais, prie Chotino – su osmanais, o Livonijoje ir Prūsijoje – su švedais. Šiose kovose nekartą rizikavo savo gyvybe, be to turėjo nemažai išlaidų. Už gerą tarnybą J.A.Liackis buvo apdovanotas naujomis valdomis: jis tapo Dinaburgo seniūnu. Vėliau jis tapo Vilniaus pakamore, t.y. užėmė antras po maršalkos (besirūpinančio karaliaus saugumu) pareigas. Eidamas šias pareigas J.A.Liackis prižiūrėjo žemės dalijimasi tarp įpėdinių apskrityje, sprendė žemės bylas, posėdžiavo komisarų teisme. Apie 1627 m. jis tapo Minsko kaštelionu, o netrukus ir Žemaitijos seniūnu. Tačiau J.A.Liackis neužmiršo ir savo tėvonijos – Aukštadvario. 1629 m., jo lėšomis čia buvo pradėta statyti mūrinė bažnyčia ir įsteigtas Dominikonų vienuolynas, leidžiant rinktis 12 žmonių konventui. Dominikonų vienuolynas buvo pastatytas sklype, kur jau stovėjo mūrinė šeimos koplyčia su Liackių palaikais. Vienuoliai buvo įpareigoti laikyti bažnyčioje kasdienines mišias, o koplyčioje – aukoti giedotines mišias kiekvieną penktadienį.