Pelkinė puriena

Jos mėgsta drėgmę. Kone kiekvienoje lankoje, prie kiekvieno upelio pavasarį pamatysi geltonuojančias purienas. Pavasario polaidžio užlietas pievas nugula violetinio atspalvio stiebai, kai tik pašildo saulė, iškelia iš vandens kietai sugniaužtus žiedų pumpurus. Iškilusios iš vandens, pražydusios, jos išskleidžia jau kitus – ryškiai žalius lapus. Tris kartus per sezoną jos išaugina naujus lapus. Vasariški lapai būna tamsiai žali, sugebantys apsisaugoti nuo kaitrių spindulių. Jei per šilta, į tūteles susisuka, taip drėgmę taupo, mažiau jos išgarina. Todėl vasarą purienos be balų išsiverčia, lietumi, rasa kaip daugelis augalų atsigaivina. Joms žmonės daug vardų sugalvojo: lapūgai, lukšiai, puronai, purslynės, purvės, žąsytkojės, žąsytmiriai... Ne šiaip sau jos žąsytmirėmis pramintos. Purienos nuodingos. Jeigu maži, nieko neišmanantys žąsiukai turlendamiesi po balas užsimano paragauti purienų, liūdnai jiems baigiasi.