Mėlyngurklė

Mėlyngurklė
Mėlyngurklė (Luscinia svecica)
Sistematika
Karalystė	Gyvūnai Animalia
Tipas	Chordiniai Chordata
Potipis	Stuburiniai Vertebrata
Klasė	Paukščiai Aves
Būrys	Žvirbliniai paukščiai Passeriformes
Šeima	Musinukiniai Muscicapidae
Gentis	Lakštingaloss Luscinia
Rūšis	Mėlyngurklė Luscinia svecica Linnaeus, 1758

MĖLYNGURKLĖ (Luscinia svecica), musinukinių šeimos paukštis.

Statusas

Rajono teritorijoje labai retai perinti rūšis.

Biologija

Į perimvietes grįžta gana anksti: kovo pabaigoje - balandžio pradžioje. Pirmieji parskrenda patinai. Lizdą suka patelė, dažniausiai ant žemės, užpavėsintose, retai žmonių lankomose vietose, po tankiu krūmu, kupstu ar potvynio suneštomis sąnašomis ir pan. Lizdas gerai užmaskuotas ir sunkiai pastebimas. Lizdas gana nerišlus, susuktas dažniausiai iš sausų ievos šakelių ir lapų, šaknelių, žalių samanų. Gūžta išklojama augaliniais pūkais, plunksnomis, arklio uodegos ašutais ir kt.

Kiaušinius dažniausiai deda gegužės pabaigoje - birželio pradžioje. Dėtyje 4-7 pilkai žalsvi išmarginti rusvomis dėmelėmis kiaušiniai. Peri 13-14 parų. Jauniklius maitina abu porelės nariai. Jaunikliai gūžtą palieka būdami 13-14 dienų amžiaus.

Minta dažniausiai įvairiais vabzdžiais, daugiausiai vabalais ir jų lervomis. Vasaros pabaigoje ir rudenį lesa įvairias uogas.

Biotopai

Perėjimo metu apsigyvena netoli vandens telkinių apaugusių nendrėmis, krūmais (ypač ievomis). Noriai įsikuria ir sausinimo kanalais išraižytose vietovėse.

Paplitimas ir gausumas

Manoma, kad visoje šalyje peri vos 100-200 porų. Mažeikių rajone stebima labai retai ir ne kasmet.

Radimvietės

Literatūriniais duomenimis 1 pora yra perėjusi Viekšnių apylinkėse.

Apsauga

Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą - IV (I) kategorija.