Leckavos šaulių būrys

LECKAVOS ŠAULIŲ BŪRYS, Mažeikių šaulių XIII-os rinktinės Leckavos šaulių būrys. Įkurimo data nežinoma. 1924 m. vietos šauliai jau rūpinosi per I-pasaul. karą nukentėjusios kapų ir šventoriaus tvoros sutvarkymu. 1927 m. šauliai surengė šaudymo pratybas Dugnų vingyje (Ventos deš. pakrantė), buvo 20-30 šaulių. 1929 m. Leckavos šaulių būrio vadas buvo Petras Žilinskas (buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris.), valdybos pirmininkas S. Želvys, sekretorė - mokytoja M. Misiukevičienė, dar buvo Pranas Degutis ir Antanas Misiukevičius.

1930 m. Kalėdų proga šauliai suruošė viešą vakarą. Jo metu parodė spektaklį „Už Tėvynę". 1931 m. gegužės 17 d. būrio susirinkime buvo įkurta šaulių ugniagesių komanda. Leckaviškai turėjo įssiteigę būrio bibliotekėlę, kurios paslaugomis naudojosi miestelio ir apylinkės gyventojai. Aktyviai platino knygas ir kalendorius.

Prasidėjus II-ajam pasauliniam karui, nemaža dalis Leckavos šaulių pasitraukė į Latviją, į Rygą, daugeliui pavyko pasislėpti nuo sovietinės valdžios persekiojimo.

Straipsnis šiuo metu tvarkomas. Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia.

Nepatiko pamaldžiam katalikui, Žemaičių seniūnui Liackiui, kad Griežėje sėkmingai gyvuoja reformatų bažnyčia. Kitoje Ventos pusėje, 1 km atstume nuo reformatų bažnyčios, savo dvaro žemėje, seniūnas, 1637 m. pastatė Romos katalikų bažnyčią. Taip pamažu Liackiaus žemėje pradėjo kurtis Leckavos miestelis. 1923 m. Leckavoje buvo 256 gyventojai. Leckaviškiams ne kartą teko gintis nuo Rusijos carinės ir sovietinės kariuomenės. Besivydama bermotininikus į Leckavą buvo įžengusi ir Latvijos kariuomenė.

1924 m. birželio 26 d. „Trimite“, Kentsgaila žinutėje rašo „... Miesčiukas karo laike labai išdegęs ir suvargęs. Paskesniuoju laiku ėmė kiek statytis ir taisytis iš po karo griuvėsių, jau ir „zamata“ kapų ir šventoriaus, kuri per didįjį karą buvo vokiečių armotų išgriauta, dabar pataisyta.“ „Priemiesty“ tebestovi iš vokiečių okupacijos laikų pakrypusi „kelrodė“ su vokiškais parašais. Turbūt leckaviškiai laiko ją kaipo – istorinį dalyką, kaipo prisiminimą žiaurios okupacijos.“ Šioje, kad ir kuklioje žinutėje, išspausdintoje šaulių žurnale, jau galima įžvelgti šaulių rūpestį savo gyvenimo aplinka.

Vienas senolis A.L. gim.1919. 06. 16. Kirkų kaime prisimena: „Kada buvo įkurta šaulių sąjungos skyrius Leckavoje ir kas jam vadovavo nežinau, tačiau 1927 m., kai aš pradėjau mokytis Leckavos pradinėje, jis jau veikė. Mano tėvelis buvo šaulys – rėmėjas ( nuo jaunystės jam buvo sužeista viena koja), mokytojai per mane perduodavo jam, kai kurių įpareigojimų. Pav. tarp kaimo gyventojų išplatinti daug gražių atspausdintų Lietuvos valstybės herbų ( po vieną litą). Iš šaulių veiklos prisimenu jų šaudymo pratybas ant Ventos dešiniojo kranto Kirkų kaimo Dugnų vingyje. Taikiniai buvo statomi antroje Ventos upės pusėje, kur buvo aukštas ir labai status skardis. Tikslaus šaulių skaičiaus nežinau, tačiau jų būdavo gausus būrelis, nemažiau 30 ar 40 žmonių. 1938-1940 metais mokiausi Mažeikių gimnazijos VII-VIII klasėse, kur buvo karinio rengimo pamokos. Turbūt visi šių klasių berniukai priklausėme jaunųjų šaulių būreliui. Visa veikla vykdavo karinio rengimo pamokose. Nagrinėjome karinių dalinių statutą, supažindindavo su ginklais, būdavo rikiuotės pratimai. Specialių vien mūsų būrelio manevrų neprisimenu. Vieną kartą, atrodo 1939 m. rudenį dalyvavome šaulių manevruose, kažkur netoli Sedos ... Kirkų kaime buvo suimtas mūsų kaimynas, šaulys, senyvas ūkininkas Jonas Bigaila, kuris grįžtančiųjų iš Sibiro lagerių tvirtinimu iš bado valgė žolę, ištino, nebepajėgė atsistoti ir mirė. Kiek vėliau buvo ištremta ir jo visa šeima. Tremtyje mirė jo jaunas sūnus Algimantas, senyva Jono sesuo... 1

1929 m. liepos mėnesį būrio šauliai susirinkimo metu pareiškė gilią užuojautą dėl pasikėsinimo prieš ministrą pirmininką Voldemarą ir dėl nekaltų aukų. 2

1930 m. Kalėdų proga šauliai suruošė viešą vakarą, kurio metu parodė spektaklį „Už Tėvynę“.

1931 m. gegužės 17 d. būrio susirinkime buvo įkurta šaulių ugniagesių komanda. Ugniagesybos darbe pareiškė norą dalyvauti apie 30 šaulių. 3 Po to rinktinės vadas J.Mažylis, ir rinktinės valdybos pirmininkas A.Svetlauskas skaitė paskaitas apie priešgaisrinę saugą. Rinktinės vadai ne kartą lankėsi Leckavoje ir skaitė paskaitas „Ginklo reikšmė ir jo užlaikymas“.

Leckaviškiai turėjo įsisteigę būrio bibliotekėlę, kurios paslaugomis naudojosi miestelio ir apylinkės gyventojai. Aktyviai gyventojų tarpe platino knygas ir kalendorius.

2007-aisiais metais , pakalbinus keletą leckaviškių senolių, jie teigia, kad Leckavoje šaulių nebuvo daug, kad sekmadieniais į bažnyčią ateidavo, šaulio uniforma dar apsirengęs, mokytojas Stirbys. „Kai aš ėjau į mokyklą, prisimena A.Sidabras (gim. 1927 m.), tai mus, vasario 16 d. mokinius visus vesdavo į bažnyčią. Po pamaldų miestelio aikštėje buvo toks stiebas, tai ten keldavo vėliavą. Tai turbūt darė šauliai. Vieni tie dėdės buvo su kažkokiomis uniformomis, kiti jų neturėjo.“ Dalis pašnekovų teigia, kad Leckavos pasieniečiai dauguma buvo šauliai. „Pagyvens metus, kitus Leckavoje ir juos iškelia kažkur kitur dirbti į pasienį. Atkelia naujus.“ E.Lukošius (gim.1928 m.) teigia, kad miestelyje gyveno neturtingi batsiuviai, siuvėjai, mūrininkai, keli žydeliai. „kažin kiek iš jų daug negalėjo būti šaulių?! „Jis pats kilęs iš Kabaldikų kaimo ir sako, kad jų kaime galėjo būti 3-4 šauliai – Norvaiša, Mikužis, Girininkas. Jie visi buvo ūkininkai. Gal koks šaulys buvo ir Fermos kaime. Tėvai kalbėjo, kad jie rinkdavosi pavenčiuose mokytis šaudyti. Knabikų pradinės mokyklos mokytojos vyras Lauraitis buvo pasienietis. Jis galėjo būti šauliu.

1929 m. Leckavos šaulių būrio vadas buvo Petras Žilinskas, valdybos pirmininkas St.Želvys, sekretorė, mokytoja M.Misiukevičienė, karininkas Pranas Degutis. 4 Būrio šaulys Antanas Misiukevičius.

Prasidėjus antrojo pasaulinio karo negandoms leckaviškiams šauliams gyvenusiems paribyje su Latvija gal šiek tiek ir pasisekė. Nemaža dalis šaulių, pasieniečių išbėgo į Latviją, į sostinę Rygą, įvairiais būdais užsimaskavo ir kaip leckaviškiai senbuviai teigia daugeliui pavyko pasislėpti nuo sovietinės valdžios persekiojimo. Tačiau laikas ir gamta atliko savo darbą. Jų jau nebėra gyvųjų tarpe.

1. A.L. g.1919 m. gyv. Mažeikiai, Gamyklos g. 15-47 prisiminimai. 2. Žurnalas „Trimitas“. 1929 07 11. 3. D.Kryževičienės asmeninis albumas. Nuotrauka ,užrašas reverse.

Šaltiniai

• Muturas A. Mažeikių šaulių tryliktoji. - Mažeikiai, 2008. - 200 p. - P. 97-100. ISBN 978-609-95019-0-1.