Jonas Kinčinas
KINČINAS JONAS (g. 1900-02-09 Viekšnių valsč. - m. 1966-02-28, palaidotas Viekšnių kapinėse), fotografas.
Baigęs Viekšniuose pradžios mokyklą, J. Kinčinas toliau mokėsi savarankiškai. Pramoko vokiečių, rusų kalbų, susikalbėdavo ir žydiškai. Apie 1920 m. pradėjo fotografuoti. Fotografija tapo jo mėgstamiausiu ir daugelį metų buvo pagrindiniu užsiėmimu. Fotografuoti mokėsi savarankiškai gilindamasis į amato paslaptis, skaitydamas specialiąją literatūrą užsienio kalbomis bei tuo metu Lietuvoje jau bepasirodančius pirmuosius lietuviškus fotografijos pradžiamokslius.
Aktyviausias J. Kinčino fotografinės veiklos laikotarpis 1925–1940 m. Tuomet Viekšniuose, Stoties gatvėje, vėliau pavadintoje Dariaus ir Girėno, dviejų galų mediniame name Kinčinai nuomojo butą, o kieme pašiūrėje fotografas buvo įsirengęs pirmąjį Viekšniuose dienos šviesos paviljoną. J. Kinčino ateljė greitai išpopuliarėjo Viekšniuose ir miestelio apylinkėse. Darbo buvo daug ir neretai versle tekdavo suktis visai fotografo šeimynai, kartais ir samdytiems žmonėms. Be fotografijos, J. Kinčinas Viekšniuose garsėjo ir kaip geras laikrodininkas ir juvelyras. Apie 1925-1930 m. J. Kinčinas užsiėmė dviračių nuoma, vėliau - gamino ledus. Viekšniuose lankė keramikų kursus, išmoko mufelinėje krosnyje gaminti antkapinius ruošinius - fajansines nuotraukas.
J. Kinčinas buvo plačių interesų, įvairiapusiškas ir žingeidus žmogus. Fotografijoje neapsiribojo tik verslo interesais – 1933 m. su dviem fotografijomis „Keramika“ dalyvavo „Putpelės“ draugijos surengtoje visos Lietuvos fotomėgėjų parodoje Šiauliuose. Po Antrojo pasaulinio karo vis sunkiau sekėsi gauti medžiagų fotografuoti, o ir sveikata silpnėjo. Susilaužęs koją, J. Kinčinas visai liovėsi fotografavęs ir užsiėmė tik laikrodžių taisymu. Mirė nuo plaučių uždegimo.
Jono Kinčino stiklo negatyvų archyvą nuo sunaikinimo išsaugojo žinomų šiauliečių menininkų šeima, o 2004 m. Kultūros ir sporto rėmimo fondui parėmus, juos įsigijo Šiaulių „Aušros" muziejus ir pirmą kartą pristatė visuomenei 2005 m. Fotografijos muziejuje surengtoje parodoje. Tai didžiausia muziejaus fonduose ir viena iš didžiausių Lietuvoje saugomų tarpukario vieno autoriaus darbų kolekcijų - daugiau kaip 5000 stiklo negatyvų, datuojamų 1927-1940 m. Negatyvuose užfiksuoti Viekšnių miestelio ir apylinkių gyventojų portretai, vestuvių, laidotuvių, mokyklos baigimo, pirmosios Komunijos vaizdai, reikšmingi miestelio gyvenimo įvykiai. Dauguma negatyvų dar fotografo žmonos tvarkingai sunumeruoti, sudėti pagal metus į dėžutes, lapeliuose surašytos fotografuotų žmonių pavardės.
Stiklinius negatyvus nuo sunakinimo taip pat išgelbėjo viekšniškis pensininkas Antanas Sidabras. Jam ir jo bičiuliui Bronislovui Keriui leido mirusio J. Kinčino turto paveldėtojas užlipti į namo palėpes ir išsirinkti patinkančius stiklinius negatyvus. Buvo išrinkti vaizdai, kuriuose buvo matomos gatvės, namai, veikiantys žmonės ir jų portretai. Vėliau B. Kerys nuskenavo negatyvus, kuriuos buvo įmanoma. Taip pat jis drauge su A. Sidabru iš senųjų viekšniškių yra surinkę jų albumuose saugotų nuotraukų, kurias yra daręs J. Kinčinas. Daugiau kaip 1 tūkstantį jo nuotraukų B. Kerys yra sutalpinęs į savo sukurtą kompiuterinę knygą apie Viekšnių kraštą.
2010 m. vasario 27 d. Viekšnių kultūros namuose surengta pirmoji savo tėviškėje J. Kinčino fotografijų paroda. Parodą pristatė Šiaulių „Aušros" muziejus
Šaltiniai
- Plastinina B. Į fotoaparato objektyvą sutilpo visi Viekšniai // Santarvė. - 2004. - Nr. 51, 60.