Pauliankos malūnas
PAULIANKOS MALŪNAS, Paulenkos malūnas, Krakių malūnas, yra Krakių k. (Pauliankoje), prie Ventos upės, 212,5 km nuo žiočių.
Istorija
Pirmasis malūno pastatas (statyt. XIX a. vid.) buvo toje pačioje vietoje kaip ir dabartinis. Jame buvo įrengtas ratas ir turbina. Vanduo iš Ventos tekėjo pro rato apačią iškastu kanalu. Malūnas iš pradžių priklausė žydui Maušui, kuris vėliau jį pardavė latviui Pranui Freimanui (g. 1828 m.). Šis kartu dirbo su savo sūnumi Robertu (g. 1871 m.). Freimanų dukra Emilija (g. 1873-05-12, m. 1972-10-13 Vokietijoje, Holšteine, palaidota Šlėzvigo kapinėse) ištekėjo už vokiečio Reingoldo Lačo (g. 1878-01-12), kurio tėvas Rafaelis Lačas valdė Sonteklių, o brolis Rafaelis – Mažeikių (dabar „Aitvaras”) malūnus. Tuo metu Pauliankos malūno savininkas nebesutarė su vietiniais ūkininkais ir buvo priverstas malūną parduoti. Kaip tik jį apie 1900 m. už nedidelę kainą nupirko Reingoldo Lačo tėvai ir perleido sutuoktiniams. 1941 m. Reingoldas Lačas su šeima pasitraukė į Vokietiją, o malūnas nacionalizuotas.
Naujasis savininkas 1926 m. malūną pertvarkė (ant arkos yra 1926 m. data). 1936 m. prie jo pristatytas mūrinis priestatas, kuriame buvo įrengtos dirbtuvės, vilnų karšykla ir verpykla (1963 m. iškelta į gretimą medinį pastatą), vandeniu varomas elektros variklis (pokario laikotarpiu elektrinės galingumas buvo apie 75 KW; veikė iki 1962 m.), gyvenamos patalpos. Tame pastate 1950-1959 ir 1961-1964 m. buvo Krakių biblioteka, 1957-1960 m. – kultūros namai, 1963-197? m. – grūdų sandėlis.
Po rekonstrukcijos malūnas buvo trijų aukštų. Pirmo aukšto sienų karkasas medinis, lubos cementinės, antro aukšto sienos lentinės, trečias aukštas, kur supilami grūdai, buvo pastogėje. Grūdų maišai buvo užkeliami ratu, vandens jėgos pagalba, o miltų maišai išnešami pro duris, kurios buvo įrengtos užpakalinėje fasado pusėje. Vandenį užtverdavo stovylos. Per Ventą iš akmenų ir virbų buvo padaryta užtvanka. Pavasarį, ledonešių metu, ir rudenį pakilęs vanduo ją stipriai apardydavo. Žiemą per ledo eketes, o vasarą pro lentas, paklotas virš akmenų, ant virbų buvo pilamas žvyras. Vasarą iš karklų, samanų ar meldų buvo daroma tvorelė. Pylimo sutvarkymui samdė tris-keturis žmones, kurie dirbdavo keletą dienų. 1947 m. pylimas buvo sutvarkytas. Užtvanka kurį laiką dar buvo remontuojama, bet vėliau vanduo ją visiškai išplovė. Dabar likę tik akmenys. Malūnas malė be perstojo, ištisą parą. Į jį suvažiuodavo ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir iš tolimesnių vietų. Dažnai susidarydavo eilės, todėl tekdavo malėjams laukti po keletą dienų.
Po karo malūnas priklausė pramkombinatui. 1946 ir 1955 m. suremontuotas. 1949-01-11 V.Kudirkos kolūkio, 1955-04-01 „Lenino keliu” kolūkio valdybos narių posėdžiuose ir 1950-07-14 visuotiniame kolūkiečių susirinkime buvo nutarta prašyti Mažeikių apyl. vykdomojo komiteto, kad malūną su elektrine perduotų „Lenino keliu” kolūkiui (buvo perduotas 1955 m.). 1973 01 01 malūnas galutinai grąžintas kolūkiui.
Vedėjai
Pauliankos malūno vedėjai: 1941-1945 m. Ignas Nazalinskas, 1945-1947 m. dirbo V.Videika, 1947-1953-10-08 – R.Perkūnas ir darbininkas Gembutas, 1953-1955 m. – F.Achumbachas, 1955-07-12 – 1962-02-27 – Richardas Grosas, 1962-02-27 – 1973-01-01 – K.Banys, 1973-01-01 – 1979 m. – Juozas Anužis. Dar malūne yra dirbę: Ignas Nazalinskas, Eduardas Buta (1958 03 – 12 mėn.), Konradas Pikevičius (1958, 1961-1968 m.) A.Zakalskis (1965-1968 m.), B.Banienė (1971-1973 m.). 1971 m. jame dirbo du žmonės.
Dabartis
Paskutiniais savo gyvavimo metais malūno įrengimai labai susidėvėjo, todėl pradėta dirbti tik savaitgaliais, o žmonės malti patraukdavo į kitus malūnus. 1979 m. Pauliankos malūnas nugriautas (belikę tik pamatai ir mūrinis priestatas). Turbina išgabenta.
Pagal naują Krakių gyvenvietės išplėtimo projektą, patvirtintą Mažeikių raj. LDT vykdomojo komiteto 1984-06-19 sprendimu Nr.229, buvo nuspręsta malūną rekonstruoti, įrengti darbo ir poilsio stovyklos patalpas, aplinkinę teritoriją skirti mokykos stadionui. Tie darbai turėjo prasidėti 1985 m. Tačiau šis projektas taip ir liko neįvykdytas.
Mažeikių raj. valdybos 1992-12-08 potvarkiu Nr.367 Aleksandrui Kryžanauskui (miręs) buvo atstatyta nuosavybės teisė į malūną, rūsį, tvartą, kurie buvo grąžinti iš Krakių žemės ūkio bendrovės, o gyvenamąjį namą jam grąžinti iki 2000-12-31. Šie pastatai anksčiau priklausė jo seneliui. 1995 m. A.Kryžanauskas kreipėsi į vieną banką dėl 50 tūkst. litų lengvatinio kredito malūno rekonstrukcijai, bet nieko nelaimėjo. Nuo 1999 m. malūnas buvo rekonstruojamas, tačau mirus paveldėtojui darbai sustojo.
Šaltiniai
- Lietuvos MA istorijos instituto etnografijos sektoriaus rankraštynas: B. 918. - L. 151 - 152.
- Šalnienė O. Patogumas valstiečiams // Mažeikių tiesa, 1947. - Nr. 77.
- Povilavičius A. Ventos likimas // Mūsų gamta, 1968. - Nr. 12. - P. 30.
- Kuchalskis A. Gelbėkime Ventą // Mūsų gamta, 1969. - Nr. 5. - P. 24.
- Argi negalima sutvarkyti? // Pergalės vėliava, 1984. - Nr. 113.
- Krakių vandens malūnas // S. Jakelaitis. Mūsų hidroenergetika. – Ūkininkas, 1990. - Nr. 8. P. 30 - 31 (yra Juozo Bagdono nuotrauka).
- Butkuvienė A. Gal dar suksis Krakių malūno girnos? // Santarvė, 1992. - Nr. 65, su nuotr.
- Milius V. Keli žvilgsniai į Žemaitijos vandens malūnus // Liaudies kultūra, 1993. - Nr. 4. P. 11 - 15.
- Vilkas A. Ar besuks girnas Pauliankos malūnas? // Santarvė, 1995. - Nr. 123 - 124.
- Skabeikis S. Ar už hidroelektrinę galės atsilyginti...jaučiais // Santarvė, 1996. - Nr. 51.