Antanas Kaikaris: Skirtumas tarp puslapio versijų
| 2 eilutė: | 2 eilutė: | ||
'''ANTANAS KAIKARIS''' (g. 1878-01-04 Bandorio k., Žagarės vls., Joniškio aps. – 1950-12-21), provizorius, visuomenininkas. | '''ANTANAS KAIKARIS''' (g. 1878-01-04 Bandorio k., Žagarės vls., Joniškio aps. – 1950-12-21), provizorius, visuomenininkas. | ||
1894 m. baigė Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją, 1899 m. | 1894 m. baigė Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją, 1899 m. – Kazanės universitetą, kur įgijo vaistininko – provizoriaus padėjėjo specialybę. Atlikęs gamybinę praktiką, 1905 m. grįžo į Žagarę ir įsitraukė į tautinį revoliucinį judėjimą. Nuslopinus šį judėjimą, slapstėsi. 1906 m. nusipirko vaistinę Kavarsko miestelyje. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. vaistinė sudegė, o A. Kaikaris su šeima buvo priverstas emigruoti į Rusiją. 1919 m. grįžo į Lietuvą, į Žagarę, ir su provizoriumi A. Rakščiu nuomininko teisėmis atkūrė į Angliją emigravusio grafo G. Naryškino apleistą vaistinę; nuo 1926 m. dirbo joje kaip tarnautojas. Nuo 1931 m. vaistininkas Laižuvoje. 1937 m. spalio 1 d. vaistinė ir namas, kuriame gyveno šeima, sudegė. Dalį vaistų ir inventoriaus pavyko išgelbėti. 1938 m. lapkričio mėn. A. Kaikaris persikėlė į naujai pastatytą namą su vaistine, įrengta pagal to meto reikalavimus. 1940 m. nacionalizavus vaistinę, buvo paliktas dirbti vedėju. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 m. spalio 30 d., vokiečių kariuomenė atsitraukdama padegė visą miestelį, iki pamatų susprogdino labai gražią pseudogotikinę bažnyčią, pastatytą 1891 m. kunigo ir rašytojo A. Vienažinskio. Sudegė ir vaistinė. | ||
Padedant Laižuvos vietinei valdžiai ir gyventojams, A. Kaikaris 1946 m. vaistinę atstatė ir vėl buvo paliktas dirbti vedėju. 1948 m. apdovanotas medaliu. Vietos gyventojų buvo gerbiamas ir mėgiamas, žmonės juo pasitikėjo, išklausęs ligonių nusiskundimų jis sugebėdavo nustatyti diagnozę ir parinkti tinkamus vaistus. Suteikdavo pirminę medicininę pagalbą susižeidusiesiems. Taip pat gydė ir gyvulius. | |||
A. Kaikaris buvo plataus akiračio, sekė spaudą, domėjosi ne tik medicina, bet ir žemės ūkio bei technikos naujovėmis, šiais klausimais mėgo pasišnekėti su vietos gyventojais ir ūkininkais. Tarpukaryje miestelyje nebuvo elektros, todėl A. Kaikaris nusipirko vėjo sukamą nuolatinės srovės generatorių, iškėlė ant namo stogo ir taip elektrifikavo savo butą ir vaistinę. Buvo lietuviškosios spaudos bendradarbis – prieš Pirmąjį pasaulinį karą rašė į ''Vilniaus žinias'', ''Lietuvos ūkininką'', ''Farmaceutų reikalus'' ir kt. | |||
A.Kaikaris buvo plataus akiračio, sekė | |||
Izabele ir Antanas Kaikariai užaugino 3 sūnus chemikus – [[Vytautas Kaikaris|Vytautą]], [[Alfonsas Kaikaris|Alfonsą]], ir [[Petras Kaikaris|Petrą]]. | Izabele ir Antanas Kaikariai užaugino 3 sūnus chemikus – [[Vytautas Kaikaris|Vytautą]], [[Alfonsas Kaikaris|Alfonsą]], ir [[Petras Kaikaris|Petrą]]. | ||
[[Kategorija: Medikai]] | [[Kategorija: Medikai]] | ||
Dabartinė 22:54, 25 kovo 2014 versija
ANTANAS KAIKARIS (g. 1878-01-04 Bandorio k., Žagarės vls., Joniškio aps. – 1950-12-21), provizorius, visuomenininkas.
1894 m. baigė Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją, 1899 m. – Kazanės universitetą, kur įgijo vaistininko – provizoriaus padėjėjo specialybę. Atlikęs gamybinę praktiką, 1905 m. grįžo į Žagarę ir įsitraukė į tautinį revoliucinį judėjimą. Nuslopinus šį judėjimą, slapstėsi. 1906 m. nusipirko vaistinę Kavarsko miestelyje. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. vaistinė sudegė, o A. Kaikaris su šeima buvo priverstas emigruoti į Rusiją. 1919 m. grįžo į Lietuvą, į Žagarę, ir su provizoriumi A. Rakščiu nuomininko teisėmis atkūrė į Angliją emigravusio grafo G. Naryškino apleistą vaistinę; nuo 1926 m. dirbo joje kaip tarnautojas. Nuo 1931 m. vaistininkas Laižuvoje. 1937 m. spalio 1 d. vaistinė ir namas, kuriame gyveno šeima, sudegė. Dalį vaistų ir inventoriaus pavyko išgelbėti. 1938 m. lapkričio mėn. A. Kaikaris persikėlė į naujai pastatytą namą su vaistine, įrengta pagal to meto reikalavimus. 1940 m. nacionalizavus vaistinę, buvo paliktas dirbti vedėju. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 m. spalio 30 d., vokiečių kariuomenė atsitraukdama padegė visą miestelį, iki pamatų susprogdino labai gražią pseudogotikinę bažnyčią, pastatytą 1891 m. kunigo ir rašytojo A. Vienažinskio. Sudegė ir vaistinė. Padedant Laižuvos vietinei valdžiai ir gyventojams, A. Kaikaris 1946 m. vaistinę atstatė ir vėl buvo paliktas dirbti vedėju. 1948 m. apdovanotas medaliu. Vietos gyventojų buvo gerbiamas ir mėgiamas, žmonės juo pasitikėjo, išklausęs ligonių nusiskundimų jis sugebėdavo nustatyti diagnozę ir parinkti tinkamus vaistus. Suteikdavo pirminę medicininę pagalbą susižeidusiesiems. Taip pat gydė ir gyvulius.
A. Kaikaris buvo plataus akiračio, sekė spaudą, domėjosi ne tik medicina, bet ir žemės ūkio bei technikos naujovėmis, šiais klausimais mėgo pasišnekėti su vietos gyventojais ir ūkininkais. Tarpukaryje miestelyje nebuvo elektros, todėl A. Kaikaris nusipirko vėjo sukamą nuolatinės srovės generatorių, iškėlė ant namo stogo ir taip elektrifikavo savo butą ir vaistinę. Buvo lietuviškosios spaudos bendradarbis – prieš Pirmąjį pasaulinį karą rašė į Vilniaus žinias, Lietuvos ūkininką, Farmaceutų reikalus ir kt.
Izabele ir Antanas Kaikariai užaugino 3 sūnus chemikus – Vytautą, Alfonsą, ir Petrą.