Šablonas:Pildomi straipsniai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search

Šablonas:Pildomi straipsniai (žiūrėti kodą)

21:42, 28 vasario 2014 versija

1 291 pridėtas baitas ,  21:42, 28 vasario 2014
nėra keitimo aprašymo
 
(nerodoma 4 tarpinės versijos, sukurtos to paties naudotojo)
1 eilutė: 1 eilutė:
[[Vaizdas:Sedos medziotoju burelio veliava.MKE.2011-07-09.jpg|thumb|right|160px|Sedos medžiotojų būrelio vėliava]]
[[Vaizdas:Zemales dvaras.MKE.2007-08-10.jpg|thumb|right|160px|Buv. Žemalės dvaro ūkinis pastatas]]
'''[[Sedos medžiotojų būrelis|SEDOS MEDŽIOTOJŲ BŪRELIS]]''', [[Mažeikių medžiotojų ir žvejų draugija|Mažeikių medžiotojų ir žvejų draugijos]] būrelis, įsikūręs [[Seda|Sedos]] mieste. Vadovas Juozas Narbutas. Medžioklės plotas - 10000 ha, iš jų apie 4000 ha miškų.
'''[[Žemalės dvaras|ŽEMALĖS DVARAS]]'''. Manoma, kad bajoras Vilhelmas Berberijus 1633-1634 m. [[Žemalė|Žemalėje]] pastatydino dvarą. Už Žemalupio buvo įkurta dvaro sodyba, o joje gyvenamas namas, spirito varykla, 2 klėtys, arklidė. Mirus Repšių ir Žemalės dvarų savininkui Jonui Pilsudskiui, Lenkijos maršalo Juzefo giminaičiui, minėtos valdos atiteko Jono pusseserei Teklei Šiukštaitei, kuri ištekėjo už Sedos dvarininko Vladimiro Gadono. Jis apie 1827 m. abu dvarus pardavė Aleksandrui Grossui, kuris į mūsų kraštus galėjo atvykti iš Kuriliandijos. 1881 m. duomenimis, Žemalės dvarui priklauso 997 dešimtinės 3 rųšies naudojamos, 13 deš. nenaudojamos ir 289 deš. miško.  


Įkurtas 1965 m. Būrelio vadovais yra buvę: Vaclovas Glazauskas, Bronius Liupkevičius, Petras Kekys, Vaclovas Petkus, Vaclovas Žutautas, Romualdas Urbonavičius, Algis Neliubšis. Mirę būrelio nariai: Vincas Grudikas, Vaclovas Pukinskis, Vytautas Rubežius, Petras Klikovas, Antanas Jurkėnas, Steponas Žičkus, Grigaitis.
Žemalės dvaro parkas yra geometrinės formos, tikriausiai išpuoselėtas įžymiojo 1863-1864 m. Telšių apskrities sukilėlių vado, zoologo [[Grossas Severinas Aleksandras|Severino Aleksandro Grosso]]. Pagal perimetrą augančios liepos labai drevėtos, todėl neatlaiko savo svorio. Per 2005 m. audrą buvo išversta arti 30 medžių. Iš senųjų dvaro pastatų likęs tik molinis tvartas.
 
Būrelyje yra 49 medžiotojai. Kasmet sumedžiojama apie 15 šernų, nušaunama apie 30 bebrų.
----------------
----------------
[[Vaizdas:Kekstas.MKE.2007-10-21.jpg |thumb|right|160px|Kėkštas]]
[[Vaizdas:Daugirdas Juozapas.MKE.2007-04-01.jpg|thumb|right|160px|Mūrinis koplytstulpis ant Juozapo Daugirdo kapo [[Viekšnių kapinės|Viekšnių senosiose kapinėse]]]]
'''[[Kėkštas|KĖKŠTAS]]''' (''Garrulus glandarius''), varninių šeimos paukštis.
'''[[Daugirdas Juozapas|DAUGIRDAS JUOZAPAS]]''' (g. 1754-03-19 Lydos apskr., Vosyliškių p-ja, Senajame dvare - m. 1819-04-08), Lydos apskrities rotmistras; dvarininkas. Senatvėje, gyvendamas savo senoje sodyboje, turėjo prašyti vaikų pagalbos, nes laukai buvo apleisti, trobesiai seni, o nederlius visai pribaigė. Palikęs žmoną, 1818 m. išsidangino į [[Viekšniai|Viekšnius]], pas sūnų [[Daugirdas Antanas|Antaną]]. Čia ir mirė.


Rajono teritorijoje perinti, sėsli rūšis. Lytiškai subręsta pirmais gyvenimo metais. Peri pavienėmis poromis. Lizdus dažniausiai krauna jaunose eglutėse, pušelėse, rečiau – ąžuoluose, alksniuose, karkluose. Lizdai gana stambūs sukrauti iš lanksčių lapuočių medžių, viržių šakelių, gūžta išklojama švelnesnėmis žolelėmis, šaknelėmis. Dažniausiai balandžio mėn. patelė padeda 5 – 7 žalsvai melsvus su rusvais taškeliais kiaušinius. Peri abu porelės nariai apie 18 parų. Išsiritę jaunikliai lizde tupi labai tyliai, beveik visiškai neskleisdami jokio garso. Jauniklius maitina abu tėvai. Lizdą jaunikliai palieka būdami 20 – 24 dienų amžiaus. Juos tėvai papildomai globoja dar 6 – 10 dienų.
Palaidotas Viekšnių senosiose kapinėse. Ant antkapinio koplystulpio yra įrašas: „Dom Jozeffa Dowgierda Rotmistrza. Urodzony r. 1754 marca 19. Umarl r. 1819 apryla 8 dnia".
----------------
----------------
[[Vaizdas:Birzisku sveikatos namai.MKE..JPG|thumb|right|160px|Dr. Antano Biržiškos sveikatos namai]]
[[Vaizdas:Bugeniai1. MKE.jpg|thumb|right|160px|Buvusios plytinės griuvėsiai]]
'''[[Viekšnių sveikatos namai|DR. ANTANO BIRŽIŠKOS SVEIKATOS NAMAI]]''', viešoji sveikatos įstaiga [[Viekšniai|Viekšnių]] mstl. Vadovė vyriausioji gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė, vadovaujanti ir [[Biržiškų draugija|Biržiškų vardo viekšniškių draugijai]].  
'''[[Bugenių plytinė|BUGENIŲ PLYTINĖ]]'''. Iki pastatant plytinę šioje vietoje buvo bajoro ir miškų urėdo [[Kaunackis Valerijonas|Valerijono Kauneckio]] lentpjūvė. Vėliau jis įrengė ir plytinę. Pradžioje buvo pastatyta maža krosnelė, kurioje degė plytas. Plytas sudėdavo į krosnį, užmūrydavo, išdegdavo ir tada išimdavo. Darbas buvo nenašus. Apie 1932 metus meistras Rudys pastatė didelę 36 m ilgio ir 20 m pločio zigzaginę 20-ties kamerų plytų degimo krosnį. Ji sumūryta iš tašytų lauko akmenų bei temperatūrai atsparių plytų. Vienoje kameroje išdegdavo iki 7 tūkst. plytų. Degimui naudojo anglis, kurias virš krosnies pakeldavo specialiu vagonėliu. Jas į degimo kameras pildavo pro jų viršuje esančias 18 angų. Šalia plytinės pastatytos pagalbinės patalpos, administracinis pastatas, kuris išlikęs iki šiol ir tapęs gyvenamuoju namu.  
 
Dr. [[Biržiška Antanas|A. Biržiškos]] sveikatos namai pastatyti 1938—1939 metais asmeninėmis Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, prof. [[Biržiška Mykolas|Mykolo Biržiškos]] lėšomis. Jis pastatą savo ir brolių vardu dovanojo Viekšnių miestui, siekdamas įamžinti tėvo dr. Antano Biržiškos (1855—1922) atminimą.
 
2004 m. gegužės mėn. po restauracijos atgimusius dr. A. Biržiškos sveikatos namus Telšių vyskupijos kancleris, generalvikaras Juozas Šiurys pašventino. Pastatas restauruotas pagal Vyriausybinę programą. Projektą rėmė rajono Savivaldybė ir Vertybių apsaugos departamentas prie LR Kultūros ministerijos.  
-------------
-------------
[[Vaizdas:Mazeikiu pienine.MKE.2006-06-14.JPG|thumb|right|160px|AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių pieninė]]
[[Vaizdas:Mazeikiu pienine.MKE.2006-06-14.JPG|thumb|right|160px|AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių pieninė]]
24 eilutė: 18 eilutė:
Mažeikių pieninė susikūrė kooperaciniu būdu 1926 metais Tirkšlių - Sedos gatvių sankryžoje esančiame pastate. Prie pat gatvės stovėjusiame name viename kambaryje buvo įsikūrusi pieninės kontora. Čia pat gyveno ir pieninės viršininkas. Dar viename kambaryje buvo pieno produktų bufetas, kur prekiavo sviestu ir grietine. Pieną separuodavo mechanizuotai, sviestą sukdavo taip pat mašina; įrenginius prižiūrėjo Ramanauskas. Tuo metu ji priklausė Mažeikių kooperacijos sąjungai. 1936 metais ji jau supirkdavo 1 300 tonų pieno per metus. Pokario metais pieninės kolektyvas nebuvo didelis. Čia dirbo apie 10 darbininkų, buhalteris, kasininkas V. Končius, meistras, kiti tarnautojai. Pieninė turėjo taip pat laboratoriją bei lydymo cechą, kuris buvo Pramonės gatvėje. Pieninėje buvo garo katilas, kuris šildydavo vandenį. Karštas vanduo buvo nuolat naudojamas ir gamybai, ir įrangai bei vamzdžiams plauti. Ūkininkai pagal prievolę turėdavo pieninei tiekti nustatytą pieno normą. Iš pieno gamindavo sviestą, varškę, grietinę. Ši produkcija buvo išvežama į Kauną, Vilnių, Klaipėdą ir kitus miestus. 1940 m. pieninei priklausė 10 nuosavų pieno nugriebimo punktų ir 6 savarankiškai veikiantys punktai.  
Mažeikių pieninė susikūrė kooperaciniu būdu 1926 metais Tirkšlių - Sedos gatvių sankryžoje esančiame pastate. Prie pat gatvės stovėjusiame name viename kambaryje buvo įsikūrusi pieninės kontora. Čia pat gyveno ir pieninės viršininkas. Dar viename kambaryje buvo pieno produktų bufetas, kur prekiavo sviestu ir grietine. Pieną separuodavo mechanizuotai, sviestą sukdavo taip pat mašina; įrenginius prižiūrėjo Ramanauskas. Tuo metu ji priklausė Mažeikių kooperacijos sąjungai. 1936 metais ji jau supirkdavo 1 300 tonų pieno per metus. Pokario metais pieninės kolektyvas nebuvo didelis. Čia dirbo apie 10 darbininkų, buhalteris, kasininkas V. Končius, meistras, kiti tarnautojai. Pieninė turėjo taip pat laboratoriją bei lydymo cechą, kuris buvo Pramonės gatvėje. Pieninėje buvo garo katilas, kuris šildydavo vandenį. Karštas vanduo buvo nuolat naudojamas ir gamybai, ir įrangai bei vamzdžiams plauti. Ūkininkai pagal prievolę turėdavo pieninei tiekti nustatytą pieno normą. Iš pieno gamindavo sviestą, varškę, grietinę. Ši produkcija buvo išvežama į Kauną, Vilnių, Klaipėdą ir kitus miestus. 1940 m. pieninei priklausė 10 nuosavų pieno nugriebimo punktų ir 6 savarankiškai veikiantys punktai.  
----------
----------
[[Vaizdas:Tikrasis raudonikis.MKE.2006-09-10.jpg|thumb|right|160px| Tikrasis raudonviršis (''Leccinum aurantiacum'')]]
'''[[Tikrasis raudonviršis|TIKRASIS RAUDONVIRŠIS]]''', '''raudonikis''', (''Leccinum aurantiacum''), baravykinių šeimos grybas.
Vaisiakūniai dideli, mėsingi. Kepurėlė užauga iki 30 cm skersmens, plaušuotra, oranžiškai raudona, rudai raudona, geltonai raudona. Jaunų vaisiakūnių kepurėlė pusiau apvali, senesnių iškili, senų plokščiai iškili, su kraštuose nukarusia luobele.
Vamzdeliai ilgi, balsvi, pilki. Senų grybų vamzdeliai dažnai išlindę iš po kepurėlės kraštų. Poros apskritos ir smulkios, balsvos, senų - žalsvai, rudai pilkos. Paspaudus poros paruduoja.
Kotas tvirtas, dažnai į viršų truputį smailėjantis, 5-20 cm ilgio ir 3-6 cm skersmens, baltas, apaugęs pilkais rudais, vėliau - juodai rudais žvyneliais, plaušeliais.
Trama minkšta, balta, įpjauta ar perlaužta greitai darosi pilkai melsva, pilkai violetinė, žalsvai rusva, malonaus kvapo ir skonio. Sporos verpstiškos, ochros geltonumo, 13-17x4-5 mikron.
--------------
Gauta iš „https://mke.lt/Specialus:MobileDiff/40002...44476“

Naršymo meniu