Dautarai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Jump to navigation
Jump to search
→Istorinės žinios
32 eilutė: | 32 eilutė: | ||
Po II pasaul. karo dvaras nusavintas; pirmame aukšte buvo laikomi gyvuliai, čia veikė pradinė mokykla (mokytojos Jagminienė ir Eugenija Žemgulienė), apgyvendinti žmonės. Dvaro pastate vykdavo kaimo vakaronės, šokiai, vėliau gyveno neturtingos šeimos. Paskutinė dvaro rūmų gyventoja buvo Stefanija Sirutytė (gyveno II aukšte iki 2004 m.). Iki šių dienų išliko rūmai, svirnas ir kumetynas. Karo metu nugriauti šie pastatai: kiaulidė, karvidė ir ledainė. | Po II pasaul. karo dvaras nusavintas; pirmame aukšte buvo laikomi gyvuliai, čia veikė pradinė mokykla (mokytojos Jagminienė ir Eugenija Žemgulienė), apgyvendinti žmonės. Dvaro pastate vykdavo kaimo vakaronės, šokiai, vėliau gyveno neturtingos šeimos. Paskutinė dvaro rūmų gyventoja buvo Stefanija Sirutytė (gyveno II aukšte iki 2004 m.). Iki šių dienų išliko rūmai, svirnas ir kumetynas. Karo metu nugriauti šie pastatai: kiaulidė, karvidė ir ledainė. | ||
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1999 m. Nasvyčių vaikai: Undinė, Algimantas ir Vytautas atgavo teises į dvarą. Undinė Nasvytytė 2002 m. pardavė dvarą geriems pažįstamiems, architektams restauratoriams Gražinai ir Antanui Juknevičiams. 2005 m. pradėti dvaro restauravimo darbai. Pakeistos grindys, langai, uždengtas naujas stogas, atnaujinamos sienos, atstatomas lubų tinkas su lipdyba – frizais ir rozetėmis bei vykdoma daugybė kitų darbų. Pirmas aukštas yra reprezentacinis, čia buvo salės, svečių priėmimo kambariai, antras aukštas skirtas gyvenamosioms ir svečių patalpoms, pusrūsyje buvo virtuvė, kumečių valgomasis bei pagalbiniai kambariai - podėlis. Krosnys buvo baltos glazūros. Viena jau atkurta. Jos viršuje - šeimininkės tėvų Skokauskų giminės herbas. Dvare dirbanti dailininkė restauratorė Indrė Vaičiūnaitė-Vosylė rado seniausią dekorą. Viename kambaryje ant sienos išlikęs išdažytas mažas altoriukas. Dvarą numatoma pritaikyti dvarų kultūros turizmui ir verslui. Šią paskirtį, anot G. Juknevičienės, lėmė nedidelis atstumas iki Mažeikių, tokios paskirties objektų nebuvimas šiame krašte | Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1999 m. Nasvyčių vaikai: Undinė, Algimantas ir Vytautas atgavo teises į dvarą. Undinė Nasvytytė 2002 m. pardavė dvarą geriems pažįstamiems, architektams restauratoriams Gražinai ir Antanui Juknevičiams. 2005 m. pradėti dvaro restauravimo darbai. Pakeistos grindys, langai, uždengtas naujas stogas, atnaujinamos sienos, atstatomas lubų tinkas su lipdyba – frizais ir rozetėmis bei vykdoma daugybė kitų darbų. Pirmas aukštas yra reprezentacinis, čia buvo salės, svečių priėmimo kambariai, antras aukštas skirtas gyvenamosioms ir svečių patalpoms, pusrūsyje buvo virtuvė, kumečių valgomasis bei pagalbiniai kambariai - podėlis. Krosnys buvo baltos glazūros. Viena jau atkurta. Jos viršuje - šeimininkės tėvų Skokauskų giminės herbas. Dvare dirbanti dailininkė restauratorė Indrė Vaičiūnaitė-Vosylė rado seniausią dekorą. Viename kambaryje ant sienos išlikęs išdažytas mažas altoriukas. Dvaro pastate planuojama įkurti nedidelę ekspoziciją, svirne - amatų centrą. Dvarą numatoma pritaikyti dvarų kultūros turizmui ir verslui. Šią paskirtį, anot G. Juknevičienės, lėmė nedidelis atstumas iki Mažeikių, tokios paskirties objektų nebuvimas šiame krašte | ||
Dautaro dvaras 2003-05-13 įrašytas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą (G369 K). | Dautaro dvaras 2003-05-13 įrašytas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą (G369 K). |