Peržiūrėti šaltinį Mažeikių evangelikų liuteronų kapinės

[[Vaizdas:Liuteronu kapines. MKE.jpg|thumb|right|280px|Mažeikių evangelikų liuteronų kapinės]]
[[Vaizdas:Liuteronu kapines1.MKE.jpg|thumb|right|280px|]]
'''MAŽEIKIŲ EVANGELIKŲ LIUTERONŲ KAPINĖS''' yra prie Mažeikių-Plungės kelio, prie pat miesto senųjų kapinių.

Įsteigos XX a. pr. Mažeikiuose įkūrus [[Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčia|liuteronų parapiją]]. Iki to laiko mirusieji buvo laidojami kitų parapijų kapinėse. 1922 m. žemę kapinėms nupirko pirmasis bažnyčios pirmininkas Lacis iš Marcijonos Bunkienės. Ką tik įsteigtos kapinės buvo 1500 kv.m. pločio, apie 0,5 km nuo [[Venta|Ventos]] upės. Šalia šių kapinių buvo rusų kapinaitės, bet Sovietinės okupacijos metais buvo sujungtos, nežiūrint į latvių prieštaravimus. Dar ir dabar stūkso buvusios tvoros stulpai, žymintys buvusią šių dviejų kapinių pertvarą. Apie 1960 m šiose kapinėse pradėti laidoti ir savižudžiai. Kapinių knyga pradėta vesti tik nuo 1984 metų. Iš viso yra palaidota apie 800-1000 žmonių.

Liuteronai evangelikai nelabai noriai į savo kapines leidžia palaidoti katalikus, kaip ir katalikai nenoriai priima liuteronus. Ir jei yra palaidoti lietuviai latvių kapinėse, tai tik iš mišrių šeimų.

== Laidotuvių papročiai ==
Latviai nelaidoja mirusiųjų iš karto, o laikydavo 4-5 dienas ar net savaitę. Skirtingai nei lietuviai, į latvio laidotuves yra kviečiama. Toks ilgas mirusiojo laikymas aiškinamas tuo, kad laukiama atvažiuojant visų giminių iš pačių tolimiausių kampelių. Šarvodavo namuose, bet nebūtinai troboje, buvo galima ir klėtyje ar daržinėje. Sienas žiemą iškaldavo eglišakiais, vasarą beržais arba medžiagomis. Kas neturėdavo galimybių mirusiojo pašarvoti namuose, šarvodavo bažnyčioje arba kapinių koplyčioje. Latviams nėra tokios tradicijos kaip budėti prie mirusiojo ištisas paras, nėra giedami ir kalnai, iš vakaro sugiedama po kelias giesmes ir mirusįjį palieka.

Būdavo paprotys mirusįjį apkloti nakčiai karste, nes būdavo įsivaizduojama, kad žmogaus miręs kūnas kaip ir gyvas jaučia šaltį, šilumą. Iš vakaro (dieną kai laidodavo) susirenka visa  bendruomenė, gieda giesmes, skaito maldas. Laidojat atlikti visas apeigas kviečiamas kunigas. Kunigas niekada neprašo sumokėti už atliktą paslaugą, jei žmogus negali sumokėti tai ir nereikia, o jei gali tai duoda tiek kiek gali. Kunigas kartu važiuoja į kapines, kur būna visą laidojimo laiką, kol supilamas kapas ir sudedamos gėlės. Karstas prieš leidžiant į duobę apklojamas balta linine ar vilnone kapa, kad metamos žemės švelniau kristų ant karsto.

Seniau į kapines veždavo vežimu kinkytu dviem arkliais.

== Šaltiniai ==
<small>
* Vilma Akmenytė. Latvių bendruomenė Mažeikiuose. Kraštotyrinis darbas. - Mažeikiai, 1998. - 22 p. - P. 19 - 20.
</small>

[[Kategorija: Kapinės]]