Peržiūrėti šaltinį Aptarimas:Purvių miškas

Būrys laikėsi Purvinės ir Ramoniškių miškuose. Būrio vyrai buvo drausmingi ir veiklūs, trukdė kurtis kolūkiams ir neleido kaime apsigyventi rusų kolonistams. Kautynėse prie Gudų malūno nukovė du rusų karininkus ir okupacinės valdžios pareigūnus.

Čekistų agentui išdavus būrio laikymosi vietą Mažeikių saugumas mobilizavo apie 3000 garnizono kareivių, stribų ir milicijos iš Mažeikių, Kuršėnų, Šiaulių, net iš Latvijos prieš 13 partizanų ir pradėjo supti miškų masyvą.

1949 m. birželio 6 d. būrys gyveno įprastą gyvenimą. Alfonsas Čijunskas ir Jonas Šidlauskas ką tik vakarykščiai iš išvežtų tėvų ūkio į partizanų stovyklą parsivedė karvę, Alfonsas susirgo. 1949 m. birželio 6 d. rytą būrys pabudo nuo šūvių iš sargyboje stovėjusio Jono Dilbyčio pusės. Nušovęs du kareivius iš supančios grandies, pats peršautomis kojomis, pateko į nelaisvę. Mūšis truko visą ilgą vasaros dieną. Antanas Čijunskas-Meška, gim. 1902 m., buvo grįžęs iš sovietinio lagerio ir išeidamas pas partizanus pasakė: „Daugiau jie manęs gyvo nepaims.“ Būdamas vyresnio amžiaus, nespėdamas trauktis, įlipo į eglę. Kareivių su šunimis aptiktas atsišaudė. Pašautas iškrito iš eglės ir sovietiniai kareiviai jį pribaigė. Traukdamiesi ir ant kvartalinių linijų patekdami į pasalas žuvo: Adomas Rimkus-Jokūbas, gim. 1927 m.; Petras Šurkus-Labutis, gim. 1921 m.; Pranas Šurkus-Kalvis, gim. 1927 m.; Stasys Šiuša-Elnias, gim. 1923 m.  Sergantį A. Čijunską-Ežį, gim. 1929 m., paėmė į nelaisvę.

Viekšnių kapinėse prie kapo kenotafo (simbolinio antkapinio paminklo žuvusiesiems, kurių kapas arba palaidojimo vieta nėra žinomi).   Būrio vadas Pranas Beleckas-Malūnininkas, gim 1921 m., sužeistas į šlaunį. Stasys Dimša-Raitelis, gim. 1928 m., sužeistas į ranką, ir Jonas Šidlauskas-Šalmas, gim. 1931 m. Visi šie partizanai kaudamiesi prasiveržė  iš apsupimo. Jiems plaukiant per Ventos upę nuskendo kulkosvaidis. Po penkių dienų agentui „Saulytei“ pranešus 30 kareivių apsupo krūmokšniuose miegančius partizanus. Vadas dar spėjo nušauti vieną kareivį. Visi trys partizanai nelygiame mūšyje žuvo.

Vakarop mūšiui rimstant kareiviai su šunimis pamiškėje, javų lauke, aptiko sužeistą Zenoną Kuodį-Vorą ir Adomą Žukauską-Taurą ir juos paėmė į nelaisvę. Vado broliui Algirdui Beleckui-Kregždei, vilkinčiam žalią savadarbę uniformą, pavyko pasislėpti įlipus į tankią eglę. Išbuvęs dar dvi dienas miške, automatą pakabinęs eglėje, Beleckas nuėjo į Tryškių geležinkelio stotį ir traukiniu nuvyko į Šilutę pas dėdę. Po kelių savaičių per langą pamatė, kad kariuomenė kautynių rikiuote supa jo namą. Bėgti buvo per vėlu.

Partizano Jono Šiūšės-Balandžio, gim. 1923 m., mūšio metu stovykloje nebuvo. Likęs vienas, be kovos draugų, jis įsikūrė bunkeryje, šalia į Sibirą išvežtų Šiurkų tuščios sodybos Užpelkių kaime. 1949 m. rugsėjo 3 d. stribų susektas ir apsuptas atsišaudė iš kulkosvaidžio. Šoviniams pasibaigus nuaidėjo dar du šūviai ir dar kažką sušukęs Jonas krito. Kartu su juo žuvo ryšininkė Deniušienė.

Po kautynių Purvių miške penki žuvusieji partizanai kareivių buvo sumesti į iš karo laikų užsilikusią duobę. Pasiųsti kolūkiečiai lavonus užkasė.

Vytautas Gydra, Kivylių kaimo gyventojas, vedęs žuvusio partizano dukterį, jau nuo 1960 m. pradėjo ieškoti partizanų užkasimo vietos ir tik Atgimimo metais padedamas iš lagerio grįžusio buvusio partizanų ryšininko Prano Misiulio rado žemės įdubimą prie pušies, kurioje 6 m aukštyje buvo įkelta koplytėlė. Atkasus buvo rasti tik trijų partizanų palaikai, manoma, kad du partizanus išsikasė giminės anksčiau. 1990 m. partizanų palaikai buvo palaidoti Viekšnių kapinėse.

Šiame paminkle trūksta būrio kulkosvaidininko Adolfo Mato, gim. 1927 m., pavardės. Jis 1948 m. rudenį, eidamas lieptu per ištvinusią Ventos upę, nuskendo.

Viekšniškis A. Riauka su šauliu A. Degučiu surinko prisiminimus apie „Vyčio“ būrį. Viekšnių moksleivė Ingrida Rudnickaitė respublikiniame konkurse už rašinį apie „Vyčio“ būrį laimėjo antrąją vietą.

Purvių miške partizanų užkasimo vieta aptverta tvorele ir pastatytas kryžius. Šalia, prie kelio – Atminimo ženklas. Užpelkių kaime, Šiūšės žūties vietoje – kryžius ir paminklinis akmuo.

==Šaltiniai==
Sigita Vaišnienė. Žygis partizanų takais // Būdas žemaičių. - 2013. - Geg. 24. - Nr. 39. - P. 4, 7, 9, 10.