Juozas Rušinas
|
Straipsnis šiuo metu tvarkomas. Reikia ištaisyti gramatines klaidas, suredaguoti tekstą. Jei galite tai padaryti, spauskite čia. |
RUŠINAS JUOZAS (g. 1906-10-25 Pluogų k - 1986 m.), liaudies menininkas.
1931 m. Juozas vedė Eufemiją Beišinaitę. Tėvams mirus, su broliu Jonu pasidalijo paveldėtą žemę. Prasidėjus kolūkių kūrimui, Jonas išvyko į Rygą, o Juozas liko kolūkyje. Vėliau persikėlė arčiau Viekšnių — į Pakalupės kaimą. Dirbo statybininku, o kartu gamino baldus iš medžio: lovas, spintas, stalus, krėslus, taip pat drožė klumpes ir šventuosius. Nuo 1984 m. J. Rušinas buvo Liaudies meno draugijos nariu. Juozui drožinėti patiko iš pat mažumės. Pirmas jo išdrožinėtas darbas — kunigas. Dar piemeniu būdamas, dirbo žaislus vaikams. Droždavo ratelius, rogeles, malūnėlius, švilpynes, tarškynes, inkilus. Buvo pasidirbęs sau medinį dviratį, kūlimo mašiną. Keturiolikos metų pradėjo drožinėti lazdas, visokias šmėklas, velniukus, kryželius prie kelių. Vėliau dirbo kaukes, paveikslams rėmus.
1975-1986 m. gyveno Viekšniuose. 1978 m. dėl kraujagyslių trombozės J.Rušinui buvo amputuota viena koja, 1982 m. – antroji. Tapęs invalidu daugiausia droždavo tik mažas skulptūrėlės – ypač paukščius ir paveikslų bei nuotraukų rėmėlius.
Mėgstamiausia medžiaga — išsistovėjęs, gerai išdžiūvęs liepos medis. J. Rušinas turėjo gerą regimąją atmintį. Paklaustas jis sakydavo: „Aš visą planą turiu akyse. Matau prieš save, koks tas daiktas turi būti. Aš tą daiktą visą turiu savyje”. Apie savo darbą pasakojo: „Drožinėjant negalima skubėti. Reikia dirbti iš lengvo, ypač kai veidą drožinėji — truputį kapt su skalpeliu, ir jau nosies nebėra, nebe tokia, kokia turėjo būti. Nė nepamatai, kaip žandus nukreivini beskubėdamas. O kai dirbi neskubėdamas, išeina viskas gerai. Sugadinto darbo nebepataisysi, reikia jį išmesti laukan. Tada visas tavo darbas eina per nieką — reikia vėl iš naujo viską dirbti”.
Kai turėjo savo žemę ir gaspadoriavo, paskui, kai buvo kolūkietis, drožinėti laiko neturėjo. Tai darydavo tik vakarais. Ypač patiko drožinėti paukščius, bet ne paprastus, o tokius, kokių mažai tėra arba išvis nėra. „Paukščius pats sutveriu, — sakydavo Juozas. — Pats paukštis ir spalvos yra ne šio svieto, o iš pasakų pasaulio”.
J. Rušinas palaikė ryšius su Šiaulių „Aušros” muziejumi. Ten retsykiais būdavo eksponuojami jo darbai. Jo darbų yra įsigiję: etnografė P. Dundulienė, skulptorius Strioga iš Kauno, vertėjas D. Urbas. J. Rušino darbų yra pas jo dukterį Bronislavą Pakalupės kaime. Nemažai darbų yra padirbęs Viekšnių bažnyčiai. Tai koplytėlė „Šv. Onos bažnyčia Vilniuje”, kuri yra bažnyčioje, skulptūra „Šv. Jonas Krikštytojas”, esanti bažnyčios vartuose, stovyla „Kristus su kryžiumi”, pastatyta šventoriuje ant kanauninko J. Navicko kapo, skelbimų lenta, trys „dievomunkelės” ir dvi kėdės.
Drožėjo kūrybinis palikimas susideda iš mažosios architektūros, taikomosios dailės darbų. Įdomūs tautodailininko altorėliai, skulptūrėlės, visoje Lietuvoje garsios figūromis bei ornamentais išpuoštos kėdės, originalios lazdos, pasakų pasaulio paukščiai. Tautodailininko gyvenamasis laikotarpis nebuvo palankus sakralinių siužetų kūrybai, tad dažnu atveju tekdavę laviruoti tarp idėjos ir išraiškos. Nežiūrint to, kad J. Rušino drožiniai priskirtini aukštos meninės vertės neturinčiam naiviajam stiliui, jie unikalūs prasiveržiančiu kūrėjo — „liaudies perliuko” — nuoširdumu, originalia išraiška.
1967 m. Mažeikių muziejus iš J. Rušino įsigijo kėdę, vėliau kaukių, kėdžių, lazdų, altorėlių, koplytėlių, skulptūrėlių, paukščių ir kt. Tautodailininkas mielai bendradarbiaudavo su tuo laiku veikusia liaudies meistrų draugija, aktyviai dalyvaudavo parodose.
Šaltiniai
- Urbienė Amelija. Juozas Rušinas — liaudies menininkas / 1985 m. birželio 29-30 dienomis užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: [1985 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje.
- Sejavičienė Julija. Gyvena darbuose [Juozas Rušinas] // Vienybė. — 1996. — Lapkr. 6.
- Vaišnienė Sigutė. Pasakos pasaulio kūrėjas // Būdas žemaičių. — 2006. — Spal. 31.