Prialgauskai
PRIALGAUSKAI, bajorai.
Giminės tėvonija - Prialgava (Viešvėnų valsčiaus rejestre tokiu pavadinimu minimas kaimas ir upelis - apie 6 km į šiaurę, nuo dabartinio Mosėdžio) inventoriniuose pirmą kartą paminėta 1554 m., iki tol ta vietovė vadinosi Ausėnais. Pagal 1689 m. sausio 22 d. surašytą testamentą Adomas Prialgauskas užrašė visą Noriškių ir ketvirtadalį Prialgavos dvaro savo sūnui Mykolui. Vėliau Prialgavos dvaras palikimo teise perėjo jo sūnui Motiejui, o 1818 m. palikuonys nusipirko Montvydžių-Liutiškių kaimą netoli Žemalės. Kiti giminaičiai pirko Račių dvarą ar kaimą. Kiek ilgai jie ten gyveno - neaišku, nes 1849 metų Žemalės parapijos inventorizavimo dokumentuose Račiai vadinami valstybiniu dvaru, t.y. Rusijos caro valdžios nuosavybe.
- Mykolas Prialgauskas, 1649 m. - žemaičių žemininkas.
- Kazimieras Konstantinas Prialgauskas, 1674 m. - Tartų vėliavininkas.
- Andrius Prialgauskas, 1742 m. - Braslaujos stalininkas.
- Antanas Prialgauskas, 1748 m. - Ariogalos vėliavininkas ir Lietuvos iždo tribunolo patronas.
- Jonas Prialgauskas, 1775 m. - žemaičių žemės teisėjas.
- Mykolas Prialgauskas, 1814 m. - Telšių deputatas bajorų deputacijoje.
- Mykolas Prialgauskas, 1829 m. - Telšių teismo advokatas.
- Vladislovas Prialgauskas, g. 1851 m. Naruišių k., esančiame prie Kvistės upelio, netoli Račalių. 1887 m. Sedoje susituokė su Marijona Semenavičiūte. Jų šeima Gaurų-Naruišių bajorkaimyje pragyveno iki 1900 metų. Susilaukė 10 vaikų:
- Aleksandras Prialgauskas (g. 1909 - m. 1992), jauniausias vaikas, Vytauto Prialgausko tėvas. Atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje, vedė Juzefą Končiutę.
- Bonifacijus Prialgauskas, Leono s., g. apie 1830 m. Gyveno Pakvistyje (buv. Gaurų–Naruišių bajorkaimis), knygnešys. 1896-02-26 Skuode pakliuvo caro valdžiai su lietuviškomis knygomis. Kitą dieną pristavas kratė ir B. Prialgausko namus, čia ant stalo vėl rado ryšulį lietuviškos spaudos (76 lietuviškus leidinius ir 3 lenkų k.). Per kvotą sakėsi knygas gavęs iš Jono Norkaus. Byloje B. Prialgauskas liko tik liudytojas [1].
Prialgauskams priklausęs XIX a. malūnas ant Kvistės upelio dabar jau visai sunykęs. Dvaro pastatai išsilaikė iki XX a. aštuntojo dešimtmečio. Tapukaryje ten buvusi mokykla, sovietmečiu jais irgi naudotasi. Iki šių dienų neišliko, nes buvo nusiaubti gaisro. Iš suformuoto dvaro parko belikę du šimtamečiai maumedžiai ir keletas liepų.
Vytautas Prialgauskas nuo 1994-1995 m. rinko savo giminės kilmę įrodančius dokumentus. 2001 m. surinktus dokumentus pateikė Bajorų sąjungos legitimacijų tarybai. 2002-02-16 jam įteiktas bajorystės pripažinimo aktas.
Herbas
Severino Hr. Urockio „Rodzina" XV tome įvardijamos penkios Lietuvoje gyvenačios bajorų Prialgauskų giminės, turinčios tą patį „Dolengos" herbą (žydrame skyde pavaizduota sidabrinė pasaga su aukso spalvos riterio kryžiumi ir žemyn nukreipta sidabro spalvos strėle, simbolizuoja karinius giminės nuplelnus kovose už Lietuvą. Žydra spalva - tiesą, pastovumą, ištikimybę). Dolengos herbo bajorai Prialgauskai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais atstovavo Žemaitijos seniūnijai įvairiose valdymo struktūrose.
Šaltiniai
- ↑ Misius K. Draudžiamoji lietuvių spauda Sedos apylinkėse // Seda. – Vilnius, 1997. - P. 184; Šverebas P. Lietuviškuoju atgimimo keliu žengė ir bajorai // Santarvė (Mažeikiai). – 2002. - Kovo 16. - N. 30.
- Eidimtienė Marija. Bajoras šiandien - gija tarp praeities ir ateities. Ką reiškia titulas šiandienos visuomenėje? // Būdas žemaičių. - 2002. - Gegužės 10. - Nr. 52. - P. 8.