Lėlaičių dvaras

Lėlaičių dvaro vartai ir alėja

Dvaro arklidės

Ūkinio pastato fragmentas

LĖLAIČIŲ DVARAS, tai vienas iš senesniųjų Žemaitijos dvarų.

XVI a. Žemalės tėvonijos dvarą, kuris vėliau pervadintas Lėlaičiais, valdė Jonas (Jokūbas) Lėlovičius. Vėliau dvarą paveldėjo jo sūnus Jurgis Lėlovičius Stropis arba Stirpeika. Po jo dvarą valdė sūnus Jonas, po to - Markas, Jurgis. Po Lėlaičių dvaro savininko Jurgio Stirpeikos 1762-06-16 mirties dvarą paveldėjo sūnus Teofilis Pranciškus Juozas Stirpeika (g. 1761-10-03). Tikėtina, kad Teofilis turėjo sūnų Jurgį, nes po jo mirties Lėlaičiai atitenka pastarojo sūnui Zenonui (m. 1893-12-22, palaidotas Lėlaičių kapinėse).

Stirpeikos tikriausiai laidojosi giminės kapinėse, kurios buvo įrengtos netoli dvaro (žr. Lėlaičių kapinės). 1800 m. jose Teofilis Stirpeika pastatė koplyčią.

XIX a. II pusėje Lėlaičių dvaras turėjo apie 200 ha žemės ir apie 63 ha miško. Po Dionizo Poškos motinos mirties, tėvas, užkuris, išvyko į gimtuosius kraštus, o dvarą paveldėjo Teofilis Stirpeika - sūnus iš antrosios santuokos, poeto netikras brolis, Telšių rotmistras. Iki šių dienų yra išlikusi į dvarą vedusi sena alėja, sodybos juosusios alėjos fragmento pietinėje pusėje auga seni klemai. Išlikę XVIII-XIX a. pr. dviejų pastatų rūsių mūrai, ūkinio pastato sienų likučiai, mūryti tik kalkių skiediniu bei iš neskaidytų akmenų ir vėlesnio laikotarpio centrinio pastato likučiai. Iš viso ansamblio geriau išlikęs tik vienas pastatas .